Čilė: Torres del Paine metų laikai

Autobuse, vykstančiame iš ledyno miesto Calafatės į čilietišką Puerto Natales, jau gerai pažįstami veidai. Vienus sutikome prie ledyno, kitus kažkada anksčiau, trečius matome pirmą kartą, tačiau neabejotinai matysimės vėl ir vėl. Pasaulis mažas ir jis ypač susitraukia, kai kelionių knygų ar kitų keliautojų paprotinti turistai trypia tuos pačius Patagonijos takus. Štai ir dabar visi į Puerto Natales vykstame dėl to paties – Torres del Paine nacionalinio parko.

Nebuvai čia – nebuvai Patagonijoje. Tikriausiai taip galima būtų apibūdinti šios vietos populiarumą. Torres del Paine veržiasi pamatyti praktiškai visi Patagonijos lankytojai. Nemaža dalis jų vėliau spjaudosi ir garsiai aiškina, kad „daugiau niekada niekada“, o kitiems nacionalinis parkas tampa viena gražiausių gyvenime lankytų vietų. Kodėl taip atsitinka? Dažniausiai įspūdžius ir nuotaiką lemia oras – Torres del Paine parke jis ypač nepastovus ir nedraugiškas. Čia per vieną valandą gali pasikeisti visi metų laikai: nuo ledus tirpinančio pavasario iki rudens audrų ar žiemos sniego. Norėdamas pamatyti tikrąjį parko grožį, turi kelias dienas kautis su stichija, o tai nėra lengva užduotis.

O arba W

Pradėkime nuo Puerto Natales, amžinai snūduriuojančio miestelio, įsikūrusio greta dailaus ežero. Jo pakrantėse saulei leidžiantis blizga snieguotos kalnų viršūnės, o ant senos prieplaukos griuvėsių mėgsta nakvoti jūriniai paukščiai.

Puerto Natales yra paskutinė stotelė prieš kylant į Torres del Paine šturmą. Keliautojai pasirenka skirtingas šturmo strategijas, tačiau pačios svarbiausios yra trys. Pirmoji ir pati paprasčiausia: perki turą vienoje iš turizmo agentūrų ir per vieną dieną aplankai kelias apylinkių įžymybes, įskaitant priešistorinio gyvūno Milodono (meška su driežo uodega ir arklio galva) urvą, krioklį bei tolumoje rymančius Torres del Paine bokštus. Jei turi gerą įrangą, stiprias kojas ir bent savaitę laiko, gali per 6-8 dienas pats apeiti visas įžymiausias parko vietas. Dėl apskritimą primenančios formos, šis žygis vadinamas „Apskritimu“ arba O, tačiau daugelis keliautojų neturi tiek laiko ar noro, todėl eina tik pusę „Apskritimo“ su vienu papildomu žygeliu, taip sukurdami populiariausią parko maršrutą W. Mes pasirinkome pastarąjį.

W žygis trunka 4-5 dienas, tiek laiko vaikštai laukinėje gamtoje ir gėriesi aplinka, o neretai kenti dėl griaunančių vėjo šuorų ar visą dieną plakančio lietaus. Miegoti galima stovyklavietėse, tačiau jos brangios, už lovą reikia kloti nuo 40 iki 80 ar net daugiau litų. Kita vertus, pakeliui visada galima rasti nemokamų stovyklaviečių ir miegoti palapinėse. Eidamas W maršrutu pamatai Grey ledyną, vaikštai slėniais, lipi į kelių šimtų metrų kalvas ir leidiesi žemyn, kol paskutinę (arba pirmą – priklausomai nuo pasirinktos krypties) dieną prieš savo akis gali išvysti parko pasididžiavimą – granitinius Torres del Paine pirštus. Žinoma, jei oras bus palankus.

Žygis iki ledyno

Porą dienų praleidome Puerto Natales, bandydami tinkamai apsiginkluoti prieš laukiantį išbandymą. Nusipirkome maisto keturioms vakarienėms ir penkeriems pietums, išsinuomojome primusą ir įsigijome net tris dujų balionėlius. „To be sure, to be sure“, - juokavo airiai, nors iš tikro nenorėjome vėl likti prie puodo su neišvirusiais makaronais. Kruopščiai atsirinkome daiktus, kurių tikrai reikės, o galiausiai nusprendėme nusipirkti šiltą sintetinį paklotą ant kilimėlių. Chalten žygis pamokė, kad mūsų kilimėliai kokybiškai nesulaiko naktį iš žemės kylančios drėgmės, todėl nusprendėme apsidrausti. Baigus pakavimo darbus kuprinės neatrodė beprotiškai, tačiau stengėmes negalvoti apie tai, kad jas reikės kasdien nešti po keturias ar šešias valandas.

Štai tada išaušo rytas, kai viskas prasidėjo. Autobusu išvykome iš Puerto Natales į nacionalinį parką, nelabai suprasdami, kodėl tuos devyniasdešimt kilometrų reikia važiuoti tris valandas. Pasirodo, pusiaukelėje yra numatyta „10 minučių“ stotelė, trunkanti beveik valandą. „Ką mums čia veikti?“ – klausiam vairuotojo. Tas pasiūlo nusipirkti suvenyrų. Kaip tik jų mums labiausiai reikia prieš laukiantį penkių dienų žygį... Laimei, šiaip ne taip pajudėjome tolyn ir netrukus jau grožėjomės žvalgydamiesi pro langus į pirmuosius parko gyventojus.

Čia gausu visko, nuo Patagonijos zuikių viskačių iki Patagonijos stirnų guanaco, Patagonijos stručių ñandu ar Patagonijos erelių kondorų. Pirmą kartą gyvenime išvydome gal penkiolika kondorų iškart. Tokia pradžia tikrai pakėlė ūpą, kurį į vietą sugrąžino parko mokestis – apie 60 litų. Laimei, reindžeriai turėjo šiek tiek informacijos apie artimiausių dienų orus. Šiandien lis, rytoj taip pat, poryt kritulių bus nedaug, užtai vėjas sustiprės iki beveik uraganinio 30 m/s!  Reindžeriai netrukus mus „nuramino“, siūlydami nepasitikėti prognozėmis – jos čia beveik niekada nepasitvirtina. Geriau tiesiog išbandyti savo sėkmę.

Netrukus dar šiek tiek pavažiavome autobusu, aplankėme mažą kriokliuką ir katamaranu persikėlėme per ežerą. Vaizdas lauke turėjo būti pasakiškas, deja, langus užliejo lietus, o į lauką išeiti trukdė žvėriškas vėjas. Pasitenkinome įgulos dosniai dalijamais sausainiukais. Išlipus kitoje ežero pusėje lietus aprimo, todėl ramesnėmis dūšiomis užsimetėme kuprines ir pajudėjome į pirmąjį žygį – penkios valandos iki ledyno.

Ėjome miškingomis vietovėmis, todėl vėjas labai nekamavo, o kelias buvo pakankamai lygus. Katamarano keleiviai, gal penkiasdešimt žmonių, greitai subiro į grupeles. Mes patekome tarp greitesnių, todėl netrukus atitrūkome nuo pagrindinės „bizonų bandos“. Kartu su mumis ir airių pora kulniavo jų nauji draugai – kita airių pora ir nežinia iš kur atsiradęs brazilas.

Išlindus iš slėnio, takas tapo tikrai gražus. Atviresnėse vietovėse matydavome apačioje žaliuojantį ežerą ir jame plaukiančius ledo luitus, tolumoje iš debesų rūko lindo kalnų viršūnės, o po dviejų valandų kelio, laistomi lietaus horizonte pamatėme ir šios dienos tikslą – Grey ledyną.

Nuėjome iki Grey ledyno ir to paties pavadinimo stovyklavietės dažniausiai leisdamiesi žemyn. Šiandien tai buvo gera naujiena, tačiau nerimavome dėl rytdienos – juk reikės sugrįžti tą pačią atkarpą atgal. Greta stovyklavietės sukirtome savo kuklius pietus ir per dešimt minučių spėjome rimtai sušalti. Taip jau būna – kol eini, nejauti nei nuo prakaito kiaurai peršlapusių marškinių, nei rūbus merkiančio lietaus. Spėk sustoti ir į kaulus jau įsimeta drebulys, todėl lieka viena išeitis – kuo mažiau stovinėti.

Dar po pusvalandžio, kirtę dvi pavojingai sraunias kalnų upes, prieiname ir savo nakvynės vietą. Tai nemokama stovyklavietė, kurioje yra tik pašiūrė maistui gamintis, šlapiems rūbams susikabinti ir nuo lietaus pasislėpti. Tas bjaurybė su mažomis pertraukomis šiandien merkė visą laiką. Laimei, abu turime patikimas striukes, batus ir maišus ant kuprinių. Štai, brazilo miegmaišis buvo pririštas ant kuprinės viršaus ir peršlapo kiaurai. Primygtinai siūlėme jam stovyklavietėje išsinuomoti kitą miegmaišį, bet nieko nepasiekėme. Liko tik džiaugtis, kad mūsų pačių kuprinės ištvėrė pirmąjį išbandymą lietumi, todėl miegoti galėjome sausai.

Dvi dienos... Daugiau niekada!

Antroji diena. Šiandien turime sugrįžti visą keturių valandų kelią iki katamarano atvykimo vietos ir dar nueiti dviejų valandų kelią paežere iki kitos stovyklavietės. Ryte eiti geriau, nes lietaus tikimybė visada didesnė popiet, todėl ilgai nelaukiame ir susipakavę daiktus traukiame atgalios. Dabar jau labai nesistengiame taikytis prie kitų septyniukės narių, tiesiog einame savo greičiu, kuris kitiems pasirodo per didelis. Netrukus liekame vieni, jeigu šiame parke vienatvė yra apskritai įmanoma. Dabar nėra sezono metas, tačiau takelius visvien mina šimtai žygeivių, su jais nuolat prasilenkiame ir pasilabiname. „Iš kur jūs?“, - paklausia vienas. Atsakome, kad iš Lietuvos. Pasirodo, vaikinukas iš neturėjimo ką veikti skaičiuoja sutiktų žmonių tautybes. Laimi žydai. Manome, kad airiai, anglai ir lenkai nelabai atsilieka, o štai lietuvių taip viso žygio metu ir nesutikome.

Pasiekiame vakarykščio starto vietą, kaip tik pradeda lyti tas įkyrusis nesustojantis lietus. Būtent čia ir krenta dalies žygeivių entuziazmas. Įpusėjo antroji diena, sausų rūbų mažoka, kalnus gaubia tiršti debesys, o katamaranas jau laukia grįžtančių namolio. Nusprendusieji, kad šis žygis pernelyg sudėtingas, čia apsisprendžia, grįžta į Puerto Natales ir vėliau „Facebook“ būsenos laukelyje įrašo: „Buvau Torres del Paine. Dvi dienos. Daugiau niekada“. Mes nusprendžiame, jog nuotykių dar neužtenka ir iš esmės dar nepamatėme nieko, todėl sukrimtę po sumuštinį bei palaukę, kol aprims lietus, pasiryžtame eiti dar dvi valandas iki gretimos stovyklavietės.

Jau nuo pirmųjų žingsnių lietus vėl atsinaujina ir sustiprėja. Striukės persigeria vandens, tampa triskart sunkesnės, šliuksi „goreteksiniai“ batai, kelnės klijuojasi prie kojų... Turistų ištryptas kelias duobėtas, todėl lietus jį paverčia nesibaigiančia pelke, iš kurios sunku pasprukti dėl šonuose tankiai sudygusių krūmų. Tenka bristi arba šokinėti pakraštėliais.

Velniop, dabar svarbiausia išsaugoti kuprinių turinį sausą. Deja, kai po dviejų valandų drebėdami ir sukandę dantis pasiekiame stovyklą, sužinome blogų naujienų. Braunantis per krūmus kuprinių apsauga nuo lietaus tapo neefektyvi, nes nuo šlapių šakų vanduo pro šonus vis tiek sugebėjo patekti į kuprinės vidų. Rezultatas: šlapi miegmaišiai ir visi rūbai. Tik kilimėliai beveik nesušlapo. Juokingiausia, kad šlapi visi stovykloje susirinkę likimo broliai, nesvarbu, kokius „goreteksus“ jie mūvėjo ar kokią super brangią vandeniui nepralaidžią aprangą dėvėjo. Apsivilktum žvejo lietpaltį ir pasičiuptum guminius batus – tikriausiai būtum sausas, o čia juk žmonės tūkstančius litų investavo. Visiškas pasaulinių turizmo prekių ženklų fiasko...

Stovyklavietė irgi turi pašiūrę maistui gaminti, tačiau rūbans čia jau nėra vietos. Šiaip ne taip surandame vietelę savo kelnėms ir striukėms, į kampą nuspiriame batus. Nėra jokių šansų, kad iki rytojaus kas nors išdžius. Reikės keltis ir lįsti į tą bjaurią drėgmę, stengtis apie tai negalvoti ir tikėtis, kad beveik uraganinis vėjas padės ištraukti vandenį iš rūbų. Blogiausia, kad iki šiol dar nieko dorai nepamatėme, todėl galvą vis dažniau atakuoja mintys viską mesti: „Two days... Never again. Two days... Never again“. Pavalgę makaronų užmiegame šlapiuose miegmaišiuose. Kūnas ištraukia dalį drėgmės, todėl miegoti yra ne taip baisu, kaip tikėjomės. Antroji, blogiausioji žygio diena, baigiasi.

Už kantrybę bus atlyginta

Trečiąjį rytą nematydami jokios šviesesnės perspektyvos debesų fronte, nusprendžiame praleisti žygio dalį. Norint laikytis W maršruto, turėtume tris valandas brautis gilyn į Prancūzų slėnį, ten pasižiūrėti į dar vieną ežerą su ledais ir aplinkiniais kalnais, tada grįžtume atgal į šios dienos stovyklavietę ir čia būtume dar vieną naktį. Oras negerėja, todėl nusprendžiame iš W padaryti U ir tiesiog eiti tolyn. Kiek pajėgsime. Airiai apsisprendžia žygį baigti šiandien, jie netgi atiduoda savo palapinę sutiktiems škotams, kuriems jos labai reikia. Vėliau paaiškės, jog buvo kiek paskubėta...

Planas pasitvirtina jau pirmąją valandą. Už nugarų palikę ūkanotą Prancūzų slėnį, netrukus nusileidžiame prie pat ežero ir gauname pirmąją per pastarąsias dienas saulės spindulių vonią. Už nugaros siaučia audros stichija, tačiau prieš akis – tyras dangus ir pro nuogas medžių šakas boluojančios kalnų viršūnės.

Pagaliau ir akys turi darbo. Šiandien jau nebereikia tiesiog nieko nemąstant eiti. Šiandien galime kilti į kalvas, nuo jų gėrėtis ežerais ir tolimesniais kalnais, o kai virš galvų pradeda sklandyti išdidžiausi Andų paukščiai kondorai, suvokiame, jog už atkaklumą mums gali būti atlyginta.

Šešios žygio valandos prabėga netikėtai lengvai, o smagiausia, kad prieiname Torres stovyklavietę, kurioje mus pasitinka mieloji civilizacija. Čia galima gauti normalią vakarienę, prie židinio išsidžiovinti likusius šlapius rūbus ir išgerti raudono vyno, savo spalva tuoj nutepliojančio liežuvį, dantis ir žandus. Būtent čia lūžta ir mūsų draugų apsisprendimas. Iš pradžių ryžtas keliauti namo yra tvirtesnis už akmenį, bet žodis po žodžio vedame juos abejonių keliu į priešingą pusę. „Gaila, kad išvažiuojat, kai liko tiek nedaug“, - metame lemiamą argumentą ir netrukus kolegos palūžta – jie išsinuomos palapinę ir kartu su mumis liks dar vienai, paskutinei žygio dienai.

Rūke paskendę pirštai

Ketvirtąją žygio dieną užbaigiame piešti U raidę. Pirmąją dienos pusę einame iki šio parko pasididžiavimo – Torres del Paine pirštus primenančių uolų. Dėl viso pikto, nešamės palapinę. Jei nepavyks pamatyti iš karto, galėsime permiegoti papėdėje ir rytoj bandyti dar kartą.

Žygio pradžia nelengva, tenka valandą lipti tik aukštyn. Kai atrodo, jog pasiekei viršų, pamatai, jog kelias vingiuoja kažkur dar aukščiau, tad lieka tik įveikti tą naują išlindusią atkarpą. Ši trasa fiziškai sunkesnė už kitas, tačiau būtent čia eina didžiausias turistų srautas. Daugelis jų atvažiuoja tiesiog dėl Torres del Paine ir eina vedami gidų. Dėl to trasa tampa kiek sudėtingesnė, reikia nuolat su kuo nors prasilenkti arba ką nors aplenkti.

Pakilę upės šlaitu į viršų, netrukus leidžiamės žemyn, vėl iki pat upės. Čia yra neveikianti stovyklavietė, kurioje galime trumpam sustoti ir paslėpti po sumuštinį savo gerklėse. Vėliau kelias pasuka į miškingą vietovę ir yra kiek lengvesnis, kol nepasiekiame dar vienos, kalno papėdėje esančios stovyklavietės. Nuo čia reikės vėl beveik valandą kilti į viršų, todėl paliekame apačioje Valdo didžiąją kuprinę ir abu miegmaišius. Prieš akis – akmenimis nuklotas kelias į šio žygio tikslą. Neslėpsime, paskutinė atkarpa tikrai sunki, tačiau visada galima trumpam sustoti, atsisukti atgal ir pamatyti saulės apšviestus aplinkinius kalnus. Nuovargį kaip ranka nuima.

Taip pailsėdami pasiekiame ir kalno viršuje esančią lagūną. Pačiu laiku – Torres del Paine pirštai dar įmatomi, tačiau juos jau pradeda gaubti rūkas. Pats metas nuotraukoms.

Rūkui sustiprėjus dar praleidžiame kelias minutes viršuje, Valdas kartu su Frenkiu nulipdo besmegenį, o Žydrė prisimena kuprinėje turinti gertuvę su keliais romo šlakeliais. Tikslas pasiektas, reikia atšvęsti!

Grįžtame nuo kalno be didesnių nuotykių, išskyrus tik tai, kad kažkas spėja nudžiauti papėdėje paliktą Žydrės miegmaišį. Valdo kuprinės daiktai nejudinti. Pikta, kad kažkokie sutemos įsigudrina vogti ir tokiose vietose, tačiau lieka tik skėstelti rankomis. Inšala, kaip pasakytų arabai. Šios kelionės metu miegmaišių jau tikriausiai neprireiks, o ateityje planavome įsigyti lengvesnius ir mažesnius.

Čia Patagonija baigiasi

Torres del Paine nacionaliniame parke baigiasi mūsų Patagonijos tyrinėjimas. Tiesą pasakius, likome ypač patenkinti ir tikrai čia sugrįšime, o sugrįžę daug ką darysime kitaip. Susikoncentruosime į turistams mažiau įdomius dalykus arba ryšimės kai kuriems brangiems dalykėliams, kurių ilgos kelionės metu tiesiog neįmanoma įsigyti. Planų jau yra. :)

Parvažiavę iš nacionalinio parko, porą dieną dar praleidžiame ramiame ir jaukiame Puerto Natales. Vėliau poilsį pratęsiame didžiausiame šio Čilės regiono mieste Punta Arenas, tačiau neatradę, kas mus sudomintų, patraukiame toliau, į Ugnies žemę. Taip vadinama teritorija už Magelano sąsiaurio. Tai jau nebe žemyno dalis, o salynas, perkirstas Čilės ir Argentinos sienos. Lydimi juodai baltų delfinų kertame sąsiaurį, įveikiame sienos formalumus, pasakome Čilei „Iki pasimatymo“ ir po dienos jau pasiekiame piečiausiu planetos miestu tituluojamą Ushuaya.

Iš tiesų, nei ji piečiausia, nei ką. Yra dar vienas miestelis piečiau, tiesa, Čilės teritorijoje. Ten buvę turistai sako, kad jis skiriasi nuo Ushuayos kaip opšrus nuo oposumo. Ten ramus ir tylus kaimas, o čia – kainų kosmosas, kruizinių laivų keleiviai ir triukšmas. Praleidžiame Ushuayoje daugiau laiko, nei norėjome, nes iš čia planuojame skristi lėktuvu į Buenos Aires, o lėktuvai skraido nekasdien. Tačiau atsisakę kelionės autobusais sutaupysime kelias dienas laiko ir netgi šiek tiek pinigų. Kol laukiame skrydžio, galime paklaidžioti po miesto apylinkes, užsukti į greta esantį dar vieną nacionalinį parką, aplankyti pingvinų koloniją ar tiesiog paplaukioti Biglio kanalu, bet nebėra nei didelio noro, nei pinigų, kurių šioms pramogoms reikia tikrai nemažai. Tiesiog ilsimės.

O štai tada ateina akimirka, kai reikia stabdyti taksi ir nurodyti, kad vežtų į oro uostą. Čia netrukus esame sulaipinami į lėktuvą ir pakilę aukštyn pamatome, jog Ugnies žemė irgi buvo verta daugiau mūsų dėmesio. Galbūt kitą kartą...

Dabar paprasčiausiai džiaugiamės, kad pavyko sėkmingai aplankyti Patagoniją, pamatyti tai, ką norėjome pamatyti, išbandyti save naujose situacijose ir prisiminti, jog kelionė yra gerokai daugiau nei užpakalio dėliojimas iš vieno autobuso į kitą. Patagonijoje kartais buvo neįmanomai sunku, dažniausiai per brangu, tačiau buvo įdomu. Buvo gerai.

Atgal