Argentina: kalnai, lagūnos ir pradedanti atsipirkti palapinė

Jau ne pirmą kartą ruošiamės kirsti Čilės ir Argentinos sieną. Mamoms, kuros nuolat klausia, kur šiuo metu esame, jau turėtų būti susisukusios galvos: vieną savaitę rašome esantys Čilėje, po dviejų savaičių – Argentinoje, kitame laiške – vėl Čilėje. Ir taip dar kelis kartus. Viena mūsų draugė juokais mesteli: „ar jūs ten vežiojate kažką per tą sieną?“.

Ne, mes neužsimame tuo, kuo dabar užsiėmę Lietuvos ir Lenkijos pasienio gyventojai – pigesnių produktų pervežimu iš vienos šalies į kitą. Tiesiog Čilė ir Argentina susiglaudusios šonais lyg kokios seserys, tad norint apžiūrėti gražias vietas abiejose šalyse, tenka zigzaguoti.

Misija – kirsti sieną

Vis gi šis sienos kirtimas žada būti ypatingesnis. Išleidę kiek daugiau pinigų pramogoms Čilės ežerų regione, pasiryžtame sutaupyti kirsdami sieną. Paprastai kirsti Čilės-Argentinos sieną yra gana nesudėtinga: nusiperki autobuso bilietą iš kiek didesnio miesto vienoje sienos pusėje į miestą kitoje sienos pusėje, ir viskas sklandu – autobusas sustoja kur reikia, palaukia kol susitvarkysi sienos kirtimo formalumus, tuomet surenka visus kaip viščiukus ir pristato į vietą. Tačiau toks bilietas su sienos kirtimu paprastai kainuoja bent dvigubai brangiau nei nuvažiuoti tą patį kilometrų kiekį vienoje šalyje, nekertant sienos. Tad mes šį kartą bandysime keliais autobusais važiuoti iki sienos, tuomet savarankiškai kirsime sieną, o tada vėl ieškosime autobuso vežančio tolyn. Tikimės tokiu būdu sutaupyti keliasdešimt litų.

Pasakyta, padaryta. Ryte paliekame jaukius Janette namus, pakeverzoję ant jos palikto atsisveikinimo raštelio atsakomąjį atsisveikinimą. Iš tiesų buvo smagu susipažinti su mapučių palikuone, ji mums daug papasakojo apie savo giminę, mapučių charakterį ir dabartinę jų padėtį Čilėje. Ačiū jai, kad geriau pažinome šiuos karingus „žemaičius“. Atlinguojame į stotį ir – voila – pirmasis autobusas iki gretimo, didesnio, miestelio „nukautas“! Iš ten galėsime traukti toliau, sienos link. Po valandos išlipame Villaricos miestelyje, čia nepraleidžiame nė pusvalandžio ir vėl pajudame tolyn, jau antru autobusu iki dar vieno miestelio. Čia pasigauname jau trečią autobusą ir vėl važiuojame toliau.

Skamba tarsi būtų nuobodus trankymasis autobusais. Tačiau iš tiesų mūsų pasirinktas kelias vingiuoja tarp dešimčių skaidrių ežerų ir mažų kaimelių, tad vaizdai pro autobuso langą tiesiog užburiantys. Kelios valandos autobuse neprailgsta, ir dar prieš saulėlydį pasiekiame paskutinį keliu privažiuojamą Čilės miestelį Panguipulli. Čia teks lipti į keltą ir keltis į kitą ežero pusę.

Keltai šiuo ežeru kursuoja vos tris kartus per dieną, tad mums neblogai pasisekė, kad į Panguipulli atvykome likus valandai iki vakarinio, paskutiniojo kelto. Praleidžiame šią valandą, kramsnodami sumuštinius ir bendraudami su kelto laukiančiais čiliečiais.

Šio sienos kirtimo nereklamuoja „Lonely planet“ gidas, apie jį parašyta tik tiek, kad pasitelkus kantrybę ir sėkmę yra įmanoma kirsti sieną šiuo keliu. Tuo tarpu visai šalia yra kitas pasienio punktas, per kurį kursuoja nesuskaičiuojama daugybė autobusų. Tad nenuostabu, kad su mumis kelto nelaukė nė vienas užsienietis. Vos kelios čiliečių šeimos, važiuojančios pasidairyti į kitą sienos pusę nuosavais automobiliais. Tai mums sukelia naują mintį – galbūt pavyks įsiprašyti į kurį nors automobilį, ir jis mus nuveš į artimiausią Argentinos miestą – San Martin? Deja, automobilių sėdynės jau nusėstos žmonių, o priekabos prikištos valčių, baidarių ar kitų atostogų reikmenų...

Tad praleidžiame paskutinę šviesią paros valandą kelte, gėrėdamiesi gražiais ežerų regiono vaizdais. O kitoje ežero pusėje, saulei jau pradėjus mirkti į ežerą, suskumbame tik pasistatyti savo palapinę ir sukirsti vakarienę ant ežero kranto. Mūsų laukia dar viena „sienos kirtimo“ diena. Misija dar nesibaigė.

Kitą rytą atsikeliame dar gerokai prieš atvykstant pirmąjam keltui. Mat autobusų nuo ežero iki pasienio nėra, tad vienintelė mūsų viltis būti pavėžėtiems tuos likusius keturiolika kilometrų – tai susistabdyti keltu atvykusį automobilį, važiuojantį link sienos. Sulankstome palapinę, susikrauname kuprines, palydime žvilgsniu rytmetiniu rūku apsitraukusį ežerą ir stojame į kelią. Nusprendžiame negaišti laiko veltui ir valandą, likusią iki kelto atplaukimo, išnaudoti judėjimui sienos link.

Tačiau einame valandą, einame dvi, o pro šalį praskridę keli automobiliai nereaguoja į mūsų keliamas rankas ir akivaizdų norą būti pavėžėtiems. Ypač supykstame ant poros automobilių, kurie praskrieja pro šalį visiškai tušti, su daug vietos mūsų kuprinėms ir mums patiems. Ką gi, palinkime jiems kažko negero ir einame toliau. Kai pasiekiame Čilės pasienio postą, paaiškėja, kad iki Argentinos posto liko dar keli kilometrai. Nieko tokio, įveiksime ir juos, - nusprendžiame. Ir įveikiame!

Ant kuprų – 15-18 kilogramų svorio, o mes, sukorę beveik dvidešimt kilometrų pėsčiomis ir pasiekę lentelę su užrašu „Argentina“, džiugiai fotografuojamės ir vaikiškai triumfuojame: tai pirmasis mūsų toks ilgas pasivaikščiojimas su pilna „ekipiruote“, ir mums tai kuo puikiausiai pavyko!

Nusprendžiame, kad dabar jau tikrai esame pasiruošę Patagonijos žygiams, kur teks kalnuose praleisti po kelias dienas ir neštis su savimi visą reikalingą įrangą – palapines, miegmaišius, maistą. Jaučiamės užsigrūdinę kelionėje, ir tas jausmas atperka kelių valandų pasivaikščiojimą mišku.

Argentinos pasieniečiai paaiškina, kad autobusas į šį postą atvažiuoja tik du kartus per dieną: rytinis jau išvykęs, o vakarinis bus po šešių valandų. Iki San Martin miesto dar kelios dešimtys kilometrų, ir mes, kad ir kaip gerai jaučiamės įveikę dvi dešimtis kilometrų, visai nenorime nupėdinti dar tris kartus tiek. Ką gi, paeisime penkis kilometrus iki miške įsikūrusios užeigos ir palauksime autobuso ten, - apsisprendžiame. Tačiau čia mus aplanko sėkmė. Nors ir praradę viltį susistabdyti automobilį, mes vis dar kilnojame rankas. Ir vienas pro šalį lėkęs pikapo vairuotojas netikėtai spaudžia stabdžius. Mus paima pavėžėti du argentiniečiai žvejai Juan ir Hugo, važiuojantys iš vienos žūklės vietos į kitą.

Mintyse atsiimame prieš tai ištartus blogus palinkėjimus vietiniams vairuotojams, ir dar priešpiet laimingai pasiekiame San Martiną. Misija įgyvendinta – dvi dienos transportavimosi dulkėtais keliukais, kėlimasis nuostabiai gražiu ežeru, dvidešimt kilometrų pėsčiomis, vienas sustabdytas automobilis, ir mums pavyko ne tik sutaupyti maždaug po keturiasdešimt litų, bet ir patirti daug nuotykių, kurių nepatirtum kirsdamas sieną paprastu autobusu! Tačiau šio kelio nerekomenduotume atostogaujantiems draugams, norintiems viso labo prasiblaškyti.

Atėjo palapinės valanda

Po sudėtingo transportavimosi praleidžiame ramią dieną San Martin miestelyje. Ir... susipažįstame su „nauju kainų standartu“ Argentinoje... Sveiki atvykę į ežerų regioną! Nakvynės, o ir maisto kainos čia dvigubai didesnės nei iki šiol lankytoje Argentinos šiaurėje arba kaimyninėje Čilėje. Puikaus argentinietiško kepsnio kaina šokteli nuo 20 litų iki 40-ies (tiesa, yra ir pigesnių pasirinkimų – picų, raviolių ir t.t.), na o nakvynės – nuo maždaug 45 litų už kambarį dviems iki 70-ies. Vėliau paaiškėja, kad nuo ežerų regiono važiuojant tolyn į pietus kainos Argentinoje tik kils (tačiau Čilėje jos išliks stabilios per visą šalies ilgį).

Besikandžiojančios kainos mus stumteli kempingo link ir priverčia susimąstyti apie maisto gaminimąsi patiems. Šalia įsikūrusi atostogaujančių argentiniečių pora – puikus pavyzdys. Jie keliauja savo automobiliu, miega kempinguose, o vakarais ant grotelių kepa puikiausius, nosį kutenančius kepsnius. Nepavyksta ir mums išvengti jų vaišingumo.

Taigi, atėjo laikas mūsų palapinei atidirbti už visą laiką, kurį Valdas nešiojo ją savo kuprinėje. Tad Žydrė netrukus suplanuoja trijų dienų žygį į ežrų regiono apylinkes.

Į šį žygį keliausime iš didžiausio ežerų regiono miestelio – Bariločės. „Kaupdamiesi“ žygiui praleidžiame porą dienų šiame jaukiame miestelyje, įsikūrusiame prie ežero kranto. Išbandome savo kulinarinius sugebėjimus mažo viešbučio virtuvėje ir įsitikiname, kad taip iš tiesų įmanoma nemažai sutaupyti. Žydrė išragauja vietinių šokolado parduotuvių produkciją (Bariločė garsėja visoje šalyje savo gaminamu šokoladu) ir įvertina – 7 balai iš dešimties. Gal būtų galima duoti ir daugiau, bet argentinietiški saldainiai su riešutų ar vyšnių įdaru kiek nublanksta prieš atmintyje vis dar ryškų lietuviškų „J&G” saldainių, kuriems naudojamas tikras juodas šokoladas, skonį. Bariločės šokoladas dažniausiai pieniškas. Matyt, toks jau argentiniečių skonis – jie net kavos be pieno negeria ir tris kartus perklausia, jei paprašai „cafe solo“ (kavos „be nieko“ – t.y., juodos kavos).

Na, bet vieną dieną smaguriavimui laikas baigėsi. Tuomet susikrovėme kuprines ir išsirengėme į žygį po šio regiono pasdižiavimą – Nahuel Huapi nacionalinį parką. Pirmoji žygio diena nebuvo itin sudėtinga. Ropštėmės į kalno viršų, žvilgsniais palydėdami tolėliau iškilusius keltuvų bokštelius – žiemą čia puikios slidinėjimo trasos. Vėliau mūsų takas pasisuko, ir keltuvai jau nebeviliojo sutrumpinti vargus. Na, bet kilimas nebuvo nei toks sudėtingas, nei toks status, kaip mums į atmintį įsirėžęs Prarastojo miesto žygis Kolumbijoje, mūsų kelionės pradžioje.

Sukiodamiesi tarp žemų, vėjo iškraipytų medžių, prisiminėme, kaip vargome eidami Prarastojo miesto link, kai atrodė, kad mus iš to žygio išneš ant mulų (kai kuriems „žygeiviams“ taip ir atsitiko) – dabar tik linksmai iš tų prisiminimų pasijuokėme ir šios dienos lengvumą su malonumu priskyrėme ne tik lengvesnei trasai, bet ir savo fiziniam sutvirtėjimui per pastaruosius kelionės metus.

Kalnų ožiai

Antra žygio diena parodė, kad juoktasi buvo per anksti. Kai atsikėleme iš prie žydro ežeriuko įkurdintos palapinės ir pradėjome kopti į tą kalną, kuris vakar džiugino akis, supratome, kad praėjusi diena buvo tik įžanga į tikrajį žygį.

Šiandieninis kopimas jau nebuvo tik pasivaikščiojimas tarp nulinkusių medžių. Toje trasoje, kuria ėjome šiandien, medžiai jau neaugo – nebuvo kur išlįsti nė daigui tarp šlaitą nugulusių akmenų. Tais akmenimis, kabindamiesi į juos rankomis ir kojomis, ir turėjome ropštis į viršų. Tiesą pasakius, sekėsi neblogai. „Kopiate kaip kalnų ožiai“, - įvertino mūsų pastangas argentiniečių porelė, kuri ties kiekvienu akmeniu įstrigdavo ilgesniam laikui – pirmiausiai ant akmens užsiropšdavo vaikinas, tuomet padavęs ranką draugei turėdavo užkelti ant akmens ją ir jos kuprinę. Per valandą, kildami į akmenuotą kalną, pralenkėme bent kelias grupeles žygeivių, atsikėlusių ir palikusių stovyklą anksčiau už mus.

Tačiau pasiekta viršūnė pernelyg nenudžiugino. Viršuje pasitiko stiprus vėjas, tad nesinorėjo net prisėsti pailsėti. O toliau mūsų laukė status leidimasis tokiais pačiais akmenimis žemyn.

Tik šį kartą ėjimą sunkino nuolat byrantis iš po kojų žvyras, kuris galėjo pavojingai pargiauti ir nuridenti mus į apačią. Reikėjo eiti gerokai atsargiau.

Papėdėje laukė pavėsingas miškelis su kriokliais. Ten ir sukirtome pelnytus pietus. O vėliau ir vėl kilome, ir vėl leidomės -  leisdamiesi nuo kiekvieno kalno, žinojome, kad ir vėl reikės kilti į tokio paties aukščio kalną, tad pernelyg nesidžiaugdavome pasiekę viršūnę, tik sukasdavome dantis ir vėl lėtai lėtai statydami kojas leidomės žemyn. Po pietų pralenkėme dar kelis žygeivius - paskutinioji pralenkta porelė, kaip paaiškėjo, paliko stovyklą net keturiomis valandomis anksčiau negu mes.

Itin išvargino paskutinė nuokalnė – gal dėl to, kad jau matėme apačioje, prie viliojančio ežero, mūsų laukiančią stovyklą ir norėjosi į ją patekti kuo greičiau. „Kodėl reikia leistis žemyn, kodėl negalima vien kilti į viršų“, - retoriškai klausė Žydrė, kuriai daug labiau patiko ropštis akmenimis į viršų, nei kartu su byrančiais akmenukais slysti apačion. Kartą Valdas slystelėjo ant palaidų žvyro akmenukų ir griūdamas spėjo atsiremti ranka į žemę – išvengė greitojo nusileidimo. Kitą kartą Žydrė šleptelėjo ant sėdynes, ir čia pat apsidžiaugė, kad Valdas to nematė, nes buvo paėjęs į priekį.

Kai nusileidome žemyn, Žydrė suprato, kad paaukojo akmeniniams kalnams savo mylimą raudoną skarą, kuri puikiai tarnavo kaip antklodė kondicionuojamuose autobusuose ir kaip skraistė šaltu oru. Eiti atgal ir jos ieškoti nesinorėjo. Vėjas ją tikriausiai jau gainioja ant gretimų kalnų.

Paskutinė vakarienė

Vakarienė antrojoje stovykloje buvo keista. Į verdančius ryžius susmulkinome likusius pomidorus ir agurkus ir gavome kažką panašaus į pomidorinę sriubą. Bet, dievaži, buvo skanu. Šalia kažką panašaus pasigaminę („ryžiai ir viskas, ką turime“) vakarieniavo ir švedų trijulė – du vaikinai ir mergina, susipažinę specialiai šiai kelionei per internetą. Gal dešimtis prabangiau keliaujančių turistų valgė „refugio“ (kaip būtų lietuviškai – prieglauda, užuovėja, stovyklavietė?) šeimininkų pagamintą vakarienę – lazaniją su mėsa. Bet mums skanesnė atrodė mūsiškė paprasta „srėbalynė“.

Po dienos vargų be jokių problemų užmigome palapinėje ant vėsios žemės. Nors retsykiais atsibusdavome nuo vėsos, sklindančios iš žemės. „Kitam žygiui reikės įsigyti kilimėlius“ – nusprendžiame.

Paskutinės dienos leidimasis žemyn niekuo nepriminė vakarykščio. Tarsi pasivaikščiojimas mišku – nėra nei klastingų birių akmenų, nei iš kojų griaunančio vėjo. Per kelias valandas nusileidome ant kelio, paėjome dar kelis kilometrus keliu ir pasiekėme miestelį Colonia Suiza (Šveicarų Kolonija). Iš čia mus į Bariločę parveš miesto autobusas. Kol jo laukėme, galėjome mėgautis mažo kaimo dvasia – jaukiais namukais, pastatytais čia atvykusių ir apsigyvenusių šveicarų (nuo jų miestelis ir gavo savo vardą), mažose parduotuvėse parduodamais šokoladiniais saldainiukais (vėl gi šveicarų nuopelnas) ar didelėmis, spalvingomis ledų porcijomis.

Grįžę į Bariločę, kiek pailsėjome ir vėl pasiruošėme kirsti sieną – atgal į Čilę, kur mūsų laukia paslaptinga, laumėmis ir bildukais garsi Čiloe sala.