Čilė: rūkstančio ugnikalnio viršūnėje
Tai, ką veikėme pastarąjį mėnesį, galima pavadinti miestų lankymu su trumpais gamtos intarpėliais. Maža to, tie intarpėliai irgi dažnai būdavo nupliekti pro autobuso langą. Atėjo metas plytų, asfalto ir dalykinių kostiumėlių peizažą pakeisti į kokį araukanijų (tradicinis šių vietovių medis) miškelį ar nuolat rūkstančio ugnikalnio skylę. Taip nusprendus akys iškart nukrypo link mažo Pucono miestelio – čia yra viskas, ko mums reikia. Ir gerokai daugiau.
Sveiki atvykę į Mapučių žemę. Tai vienos karingiausių Pietų Amerikos indėnų tautų gimtinė. Čia sustojo galingieji inkai – tiesiog neįveikė. Čia buvo bejėgiai netgi ispanų ginklai ir indėnams šiurpą keliantys žirgai. Mapučiai sutvarkė visus. Nuviliodavo būriais į pelkes ir palikdavo skęsti, apsupdavo dalinius miškuose ir strėlėmis padarydavo savotišką „piercingą“. Vadų galvas nupjaudavo ir pakabindavo taip, kad kiti atvykėliai matytų, kieno kraštuose lankosi...
Čilietiški siurprizai
Ko nepadarė ginklai, padarė ispanų atneštos ligos, gudrumas ir nesuvaldoma civilizacijos plėtra. Mapučiai galiausiai atsitraukė, leido šalį valdyti svetimšaliams, tačiau taip niekad ir nebuvo nugalėti. Kažkodėl ši tauta mums priminė žemaičius: konkretūs, tvirto charakterio, nepalenkiami. Mapučių netgi pavadinimas panašus, išvertus iš jų kalbos reiškia „žemės žmones“. Tai labai mylintys savo žemę žmonės ir kiekvienas atvykėlis supranta, už ką. Šita žemė tiesiog nuostabi.
Viešėdami Čilėje pajutome, jog čia negalioja daug mums žinomų kelionės dėsnių. Pavyzdžiui, visada rekomenduojame nepirkti iš karto, patikrinti bent kelias alternatyvas. Ypač tai galioja nakvynės siūlytojams autobusų stotyse. Išlipi iš autobuso ir kol sulauki savo kuprinės, keliolika kartų instintyviai kartoji: „No no NO no NO NO no“. Nereikia man to puikaus viešbučio. Aš ne tas karosas, kuris kabinasi ant pirmojo pasitaikiusio kabliuko. Aš pats išsirinksiu savo kabliuką.
Čilėje kitaip. Čia miestelių gyventojai labai dažnai priima svečius į savo namus už beveik simbolinį šiai šaliai mokestį – apie 40 litų už dvivietį kambarį. Vonią paprastai reikia dalintis su kitais, tačiau kai namelyje yra vos trys kambariai svečiams, eilių nesusidaro. Tai supratę vėliau stotyse tiesiog laukdavome, kol kas nors pasiūlys mums ką nors gero. Ši taktika nepasiteisino tik vieną kartą, o paprastai atsipirkdavo su kaupu. Pakeliui iš Santjago sustoję Temuco mieste radome puikią nakvynės vietelę greta stoties, o kitą dieną vos atvykus į Puconą mus pasitiko Janette, linksma mapučių kilmės moteris. Susigundėme jos siūlymų apsistoti mažame namelyje miestelio centre ir vėliau dėl to labai džiaugėmės: pasirinkimas buvo beveik idealus (trūko tik bevielio interneto).
Kitas čilietiškas siurprizas: čia pigiau nei Argentinoje. Aišku, kaina yra reliatyvus dalykas, ji priklauso nuo sezono, vietos populiarumo, derybinių įgūdžių ar tiesiog likimo piršto. Tačiau apibendrinę savo Argentinoje ir Čilėje praleistą laiką turime pripažinti, kad už tą pačią sumą pinigų Čilėje gali sau leisti daugiau. Netgi tokiame turistiniame mieste, kaip Puconas, jautėmės gerai su savo 20-25 JAV dolerių dienos biudžetu. Rizika piniginėms iškilo tik tada, kai pasikalbėję su kitais Janette svečiais sužinojome, kiek daug dalykų galima nuveikti Pucone!
Pasinėrėme į veiklą
Tai tiesiog aktyvaus turizmo rojus. Pasyvus (t.y. gulėjimas paplūdimyje) irgi įmanomas, nes Puconas įkurtas ant smaragdinio ežero kranto. Kasdien jo pakrantę nugula šimtai atostogaujančių čiliečių ir svečių, bet gulėjimas nėra labai patogus, nes smėlio čia, deja, nėra. Visa pakrantė nusėta tamsiais gruoblėtais pemzos gabaliukais. Tai vulkaninės kilmės uoliena, susidariusi lavai auštant – panaši į tuos akmenukus, kuriuos turite vonios kambaryje ir kartais gremžiate sukietėjusią padų odą. Šie akmenys yra trapūs, todėl nuo ežero vandens ir turistų kojų subyra į tūkstančius mažų gabaliukų ir tampa geru masažu poilsiautojams. Palanga mapučių stiliumi.
Vieną dieną skyrėme šiam tamsiam paplūdimiui. Žydrė investavo į protinę veiklą (išsitepė kremu ir skaitė knygą), o Valdas nusprendė patikrinti, ar vis dar turi raumenis ir valandai išsinuomavo baidarę. Tai buvo velniškai graži ir lengva popietė.
Pabaigę dienos pramogas patraukėme į turizmo agentūras ieškodami geriausių pasiūlymų rytdienos veiklai. Netrukus šį tą radome. „Sur Expediciones“ agentūra (yra ir internete, bet geriau atvykti ir tartis su jais gyvai) už 80 litų žmogui pasiūlė pusdienį lipti į greta esantį maždaug trijų kilometrų aukščio Villaricos vulkaną, o vakare atsipalaiduoti terminio vandens voniose. Į kalną galima lipti ir savarankiškai, bet tuomet tektų įrodyti vietiniams „reindžeriams“, kad turite neginčyjamos patirties šioje srityje (tikriausiai reikia padaryti kokius septynis atsispaudimus ant pirštų ir „išlaužti vilką ant štangos“ :)). Mūsų patirtis kol kas ginčytina, tad mes neatsisakome agentūros pasiūlymo. O ir kas galėtų atsisakyti?
Planas – trys kilometrai arčiau dangaus
Kas yra terminės vonios, sužinojome dar Ekvadore, burbuliuodami iš žemės gelmių virstančio vandens baseinuose. Todėl mums svarbesnis buvo kitas klausimas – kas yra tas vulkanas ir kodėl mes nusprendėme į jį lipti? Išeiname iš agentūros ir atsakymas iškyla tiesiog mums prieš akis.
Villarica ilgai buvo tituluojamas aktyviausiu Čilės ugnikalniu, kol Patagonijos pietuose prieš metus neprabilo Chaiten senolis. Sako, jam išsiveržus dulkių debesis nunešė tūkstančius kilometrų net iki Argentinos sostinės Buenos Airių. Villarica ne tokia agresyvi, tačiau nuolat primena, kad juokauti su motina gamta nevalia. Iš snieguotų motušės nasrų beveik nuolat į dangų driekiasi dūmų juosta.
Puconas įkurtas Villaricos papėdėje, tad ugnikalniui prabilus miesteliui būtų nesaldu. Tektų pamiršti apie masažuojančius paplūdimio akmenukus ir nešti kudašių ten, kur lava nepasieks. Būtent todėl miestelis nuolat budi: prie savivaldybės kiaurą parą dega žalia seisminio šviesoforo spalva. Tai reiškia, kad viskas gerai, bet jeigu netikėtai užsidegtų raudona... Taip, teisingai – tada būtų blogai.
Kitą rytą ugnikalnis vis dar ramus, todėl ir mes ramūs. Penktą ryto ateiname prie agentūros, netrukus susirenka ir kiti pakvaišėliai, dviračiu iš namų atmina gidas Jose. Kiekvienas gauname po kuprinę su daiktais, o Valdas prigriebia ir alpinistų batus bei akinius nuo saulės. Savo neturi, jau trejus per šią kelionę sugebėjo pamesti. Pažada pamesti ir šituos (be reikalo, oi be reikalo – vėliau pažadas beveik išsipildo)... Susipakavę visą reikalingą įrangą sėdame į autobusiuką ir valandą dardame aukštyn.
Autobusiuku kertame maždaug dvidešimt kilometrų „lietuviško“ miško (tikrai, žalia kaip Lietuvoje), ir prieš auštant pasiekiame starto vietą maždaug pusantro kilometro aukštyje, čia jau į Lietuvą nepanašu – prieš akis styro baltas taisyklingas ugnikalnis. Į jį reikės užlipti per artimiausias kelias valandas. Su pinigėliu nesipykstantys kartais gali dalį kelio įveikti nepigiu keltuvu, bet šiandien jis bet kokiu atveju nedirba – per stiprus vėjas gali nupūsti kabinas į nežinią.
Lieka tik pasipustyti padus ir kabintis į vulkano keterą. Pažiūrėsim, kiek pavyko fiziškai sustiprėti per pastaruosius kelionės metus. Jeigu likome tame pačiame lygyje, kokį turėjome Kolumbijoje, bus sunku... Laimei, netrukus paaiškėja, kad jėgų ir ištvermės jau yra gerokai daugiau. To nepasakysi apie kai kuriuos grupės narius. Viena moteris iš Santjago (beje, irgi žurnalistė), jau po pirmojo pusvalandžio kelia rankas į viršų. Jose randa išeitį: liepia savo pagalbininkui eiti kartu su ja, o likusį penketuką (mes, keliautoja iš Olandijos, čilietės vyras ir dar vienas pagalbininkas) veda toliau. Kurį laiką lėtai zigzaguojame aukštyn, spardydami kojomis dulkančią vulkano žemę. Galiausiai pasiekiame keltuvo aikštelę. Pirmoji atkarpa įveikta.
Sveiki atvykę į pragaro virtuvę
Po kelių šimtų metrų pasiekiame pirmąjį sniegelį. Saulė jau patekėjo pakankamai aukštai, todėl sniegas yra kiek patirpęs ir žingsniuoti per jį galime be specialių batų apkaustų (isp. crampones, liet. katės :). Rankose kirtiklis, jį reguliariai smeigiame į sniegą ir laikome tvirtai, nes užsižiopsojus į fantastiškus aplinkos paveikslus ir netyčia paslydus šis kirvukas gali išgelbėti gyvybę. Viskas sekasi tiesiog puikiai. Grupė „pagauna“ bendrą judėjimo ritmą, todėl kopiame į viršų per valandą padarydami vos vieną pertraukėlę atokvėpiui ir užkandžiams. Taip netgi aplenkiame kelias anksčiau išėjusias grupes. Dar linksmiau tampa kai sutinkame vienos iš tų grupių gidą, sėdintį ant akmenuko ir gaudantį kvapą. Paleido grupę su pagalbininkais į priekį, nes pats nespėjo eiti kartu. Neblogas gidas...
Kai lieka maždaug valanda kelio, pamatome pirmus čiuožėjus žemyn. Tai ir mūsų pačių laukianti pramoga: nuo snieguotos ugnikalnio viršūnės žemyn čiuožiama tiesiog ant užpakalių tol, kol sniegas baigiasi. Iš šono atrodo smagiai, bet kartu didėja ir kažkoks baimės jausmas. Jau dabar pasižiūri žemyn ir matai tik stačią bedugnę su apačioje plytinčiomis araukanijų giriomis. Netrukus reikės visu greičiu pasileisti į tą bedugnę ir tikėtis, kad mokėsiu save sustabdyti teisingai ir medžių pagalbos neprireiks.
Paskutinis šimtas metrų pats sudėtingiausias. Taip yra dėl ugnikalnio formos – prieš kraterį šlaitas tampa ypač status. Tenka dažniau gaudyti kvapą, o sniego atkarpa prieš akis atrodo nesibaigianti. Kai Jose pareiškia, kad liko nedaugiau kaip penkiolika minučių, pradedam kikenti, tačiau netrukus gidas juokiasi paskutinis. Iš tiesų, sniegas netrukus pasibaigia, o lipti viršūnėje esančiais sukietėjusios lavos gugruoliais – vaikų darbas. Todėl kai užsiropštę pamatome sveikinimui ištiestas linksmuolio Jose rankas, netgi sunku patikėti, kad buvo taip paprasta. Belieka tik pažymėti šią pergalę sumojuojant virš rūkstančio kraterio draugų įdėta Lietuvos vėliava (na va, ir jie pagaliau sužinos, kad mes jos dar neišsiuntėme namo, o garbingai vežamės su savimi)...
... ir pasidalinti su naujaisiais draugais Valdo rūpestingai užsineštą alaus skardinę (ypač džiaugiasi olandė, nes tai „Heineken“ alus).
Tada jau galime atsikvėpti. Kurį laiką čia esame vieni. Jose žinojo, kad lipdami kiek greičiau, pateksime į tam tikrą „langą“, kai ant ugnikalnio viršaus nebus daug turistų iš kitų grupių, todėl atsivers daugiau erdvės akims ir fotoaparatams.
Tik po kelių minučių apačioje pasigirsta dūsavimai. „Baigėsi kalnų ramybė“, - linksmai atsidūsta mūsų gidas. Mes tuo tarpu žvalgomės į pelenų baltumo sniegą ir uostome keistus gamtos aromatus.
Žemyn - pasišokinėdami
Priešais mus rūksta keliasdešimt metrų skersmens ugnikalnio akis. Viduje kunkuliuoja raudona ištirpusių akmenų košė, tačiau jos įžiūrėti negalime ir nenorime – gyvenimas per mielas.
Užtai į valias prisiuostome sieros, būtent dėl šitų nuodingų pragaro virtuvės garų viršūnėje negalima ilgai užsibūti. Tiesiog pasivaikštome kraterio šlaitais, aikčiojame nuo aplinkos vaizdų su mėlynomis ežerų akutėmis, žaliais slėniais ir tolumoje dygstančiais kitų vulkanų spuogais. Vien dėl šitų vaizdų čia verta kabarotis.
Dabar laukia kelionė atgal. Minėjome, kad iš pradžių ji atrodė baugiai, tačiau vėliau paaiškėjo, jog tai linksmiausia išvykos vinis. Pirmiausiai visi įšokome į neperšlampamus kostiumus, o ant užpakalių prisitvirtinome specialios medžiagos gabalus – pakelės kupstų smūgiams palengvinti. Nusileidus iki sniego aptinkame mėgėjišką bobslėjaus trasą primenantį takelį. Jose trumpai apmoko, kaip laikyti kojas ir reguliuoti greitį kirtikliu. Pasileidžiame žemyn ir paaiškėja, kad nė velnio tas kirtiklis nereguliuoja, tiesiog leki beprotišku greičiu kažkur į prarają, kartais jauti, kaip visas kūnas pašoka nuo kely pasitaikiusios sniego sankaupos, tada pakeli galvą ir matai slėnius, miškus bei ežerus. Visiška kvailystė.
„Kvailystė, nesąmonė, beprotybė... Jėga!”, - už mūsų vaiko balsu klykia žemyn skriejantis verslininkas iš Santjago. Žydrės svoris gal dvigubai mažesnis už jo, todėl čilietis netrunka ją pasivyti ir kojomis stukteli į kuprinę.
Jam pramoga, o mums viena mintis: „Bliamba, ten fotoaparatas!“ Ačiū likimui, „Nikon“ nuo smūgio išsisuko, o Valdas po šitos pamokos pasiima Žydrės fotoaparatą į savo kuprinę. Saviškį G7 tuo tarpu pasikabina ant kaklo, kad leidžiantis kitais takeliais ir pats pabandytų nupliekti kokią charakteringą nuotrauką. Gidai skeptiškai linguoja galvomis dėl tokio sumanymo, tačiau fotoaparatus be didesnių problemų pavyksta į apačią pargabenti sveikus ir šį tą užfiksavusius. Tik nereikia sakyti, patys žinom, kad horizontas nuotraukoje kiek pakrypęs... :)
Iš viso išbandėme gal aštuonias tokias „bobslėjaus trasas“, kol sniego ruožas baigėsi. Liko tik įveikti paskutinę dulkių ir akmens atkarpą, tačiau žemyn tai ne į viršų. Po valandos jau buvome apačioje, valėmės dulkes nuo rūbų ir laukėme savo autobusiuko. Anas pakeliui sugedo (jau ryte buvo aišku, kad taip kriokdamas ilgai netrauks), todėl mūsų pasiimti atvyko sunkvežimiukas. Tokiu būdu (kas kabinoje, o kas priekaboje) pasiekėme Puconą. Čia liko tik sumušti alaus stiklinėmis su linksma gidų kompanija, sudainuoti gimtadienį švenčiančiam autobusiuko vairuotojui „Cumpleaño feliz“ (ispaniška „Ilgiausių metų“ versija) ir nusifotografuoti taip, kad liktų įamžinti ne tik veidai, bet ir nuotaika.
Vakare mūsų dar laukia terminio vandens baseinai, bet jau pradedame gailėtis šito sumanymo. Į raumenis pradeda belstis nuovargis, o smegenis vis labiau kausto miegas. Sutelkę visas jėgas sutemus patraukiame link susitikimo vietos, kur laukiantis autobusiukas mus nugabena į greta esančią terminių vonių zoną. Visiškas atsipalaidavimas šilto vandens baseine, stebint milijonus žvaigždžių danguje ir vis nepamirštant žvilgtelti į greta baseino sukrautus asmeninius daiktus.
Tarsi naujai atgimę
Dar vieno ypač populiaraus dalyko Pucone neišbandom – tai raftingas, kitaip tariant, plaukimas gumine valtimi srauniomis kalnų upėmis. Trečia arba ketvirta kategorija – kelnės pilnos emocijų, o burna ir akys nuolat apsemtos vandens. Gal kada kitą kartą. Svečių namų šeimininkė Janette pasakoja, kad šias pramogas mėgsta ir neretai į miestelį atvykstančios įžymybės. Štai Leonardo di Caprio planavo išbandyti raftingą, planuotu laiku saugumo vyrukai iš vandens tiesiog ištraukė visus kitus turistus, o „Titaniko“ skenduolis... tiesiog dingo. Pasirodė už kelių valandų, privertęs visus kitus, jau gerokai įširdusius vandens sporto mėgėjus, laukti. Pasirodo, pabūgo pernelyg aktyvių saulės spindulių...
Mes saulės nebijom, atvirkščiai, esam jos pasiilgę ir džiaugiamės kiekviena saulėta Pucono popiete. Po kelių dienų nuo kūno nusiplauna visos pakelės dulkės, iš ausų dingsta miestų triukšmas, o akis maloniai glosto tolumoje rūkstanti Villarica. Puconas vertinamas kaip vienas turistiškiausių Čilės miestelių, tačiau čia atvykę beveik nepajutome neigiamų to pasekmių – gal dėl to, kad apsilankėme jau pasibaigus aktyviausiam sezonui. Tiesiog praleidome kelias geras dienas ir pajudėjome tolyn iš naujo pakrovę savo baterijas. Gamta yra gėris. :)
