Bolivija: šalis, kurioje viskas kitaip
Dažnai mūsų klausiat: na ir kaip po metų kelionės? Ar neatsibodo? Ar vis dar yra stebinančių dalykų? Nuoširdžiai kalbant, įspūdžio kartelės pakilo ir jeigu anksčiau užtekdavo bet kokio ugnikalnio ar ežero kalnuose, dabar norisi vaizdingesnio, taisyklingesnio, aukštesnio... Tačiau pamatę Boliviją supratome, kad dar yra pasaulyje vietų, kurios priverčia kiekviename žingsnyje sakyti „Vau!“
Šį kartą į Boliviją užsukome trumpam, vos savaitei. Pamatėme tik nedidelį šalies gabalėlį, bet apetitas taip pakilo, kad dabar būtinai norime čia sugrįžti kelionės pabaigoje. „Lonely planet“ šmaikštauja, kad Bolivija pasaulyje garsi dėl aukščiausio visko. Mes priduriame – čia yra daug daugiau.
Tai viena vargingiausių šalių žemyne, nors „sėdi“ ant milžiniškų žemės turtų. Bolivija indėniškesnė už Peru ar Ekvadorą, todėl čia dar daugiau tradicinių rūbų spalvų, turgaus šurmulio ir indėniškos, mums dažnai nesuvokiamos tvarkos. Indėniška tvarka yra chaoso sinonimas, tačiau boliviečiams tai visai netrukdo gyventi. Jie turi savo sistemą, su kuria susidūrėme nuo pirmųjų metrų pasienyje.
Vietinių niekada nepergudrausi
Iš Čilės miesto Calamos ankstyvą rytą pajudėjome prie pasienio. Kelionė turėjo trukti apie šešias valandas – apie dvi valandas turėjome važiuoti iki pasienio, ten susitvarkyti formalumus, pakeisti autobusą į bolivietišką ir likusį laiką kratytis žvyrkeliais iki Uyuni, mūsų tikslo. Deja, nuotykiai prasidėjo dar Čilės pusėje, kai autobusėlis užkaito ir sustojo visiškoje dykynėje.
Vairuotojas paprašo, kad visi duotų savo turimą geriamą vandenį – bandys pilti į radiatorių ir tokiu būdu nuvažiuoti bent iki artimiausio kaimelio už keliolikos kilometrų. Paaukoto vandens užtenka keliems šimtams metrų. Vėl sustojam toje pačioje dykumoje, bet dabar jau blogiau – nebeturim vandens.
Stovim, laukiam, vėjas kaukia. Didžiausia problema šiuo metu – norėti į tualetą. Autobuse nėra, o aplink tik lygumos, todėl vyrukai mažų reikalų dar subėgioja (kažkam kyla drąsi mintis taip pripildyti autobuso radiatorių). Bet ką daryti, jei kas nors užsimanys daugiau? Atsakymas: eiti kuo toliau. Netrukus atsiranda drąsuolių, kurie nutolsta gal kelis kilometrus „dykumos apžiūrėti“, rizikuodami grįžę autobuso neberasti. Bet grįžta visi, akivaizdžiai laimingesni. Po dviejų valandų keliu pravažiuoja pirma transporto priemonė, kaip tik turinti šiek tiek daugiau vandens, todėl esame išgelbėti – netrukus pasiekiame kaimuką ir pasipildome vandens atsargas.
Jeigu čia kaltę galima suversti technikai, tai dėl kito nuotykio kaltinti galime tik save. Jei apskritai yra prasmės kažką kaltinti. Kai čilietiškas autobusas atvyksta į pasienį ir visi susirenkame išvykimo antspaudus, po kelių minučių esame paleidžiami dykynėje, kur mūsų jau laukia bolivietiškas autobusas. Dvigubai mažesnis už mūsiškį. Tai reiškia, kad sėdimas vietas gaus greičiausiai ten nubėgę, kiti stovės keturias valandas. Valdas užsiima eilę prie išėjimo ir prieš pat autobusui sustojant dar šūkteli Žydrei: „Šansų pergudrauti vietinius mažai, bet pabandom“.
Pranašystės išsipildo. Nors Valdas atskuodžia į autobusą trečias, laisvų vietų jau nebėra. Tiesiog pirmos dvi moterėlės ant visų sėdynių spėjo išmėtyti visokias skareles, rūbelius ir kitokius reikalus. Suprask, užimta. Lieka tik nuleisti galvą ir pradėti morališkai ruoštis artėjančiai dulkėtai kelionei ant autobuso grindų. Prieš tai dar gal valandą užtrunkam, kol visos bobutės sugrūda savo „šmutkes“ į autobuso bagažinę. Atrodo, kad su savimi jos vežasi viską, ką per gyvenimą yra įsigijusios.
Privažiavus Bolivijos sieną dar nustebina pasienietis, reikalaujantis sumokėti kelis litus už įvažiavimą. Niekaip nesuprantam šito mokesčio esmės, bet paskui jau nustosim stebėtis bolivietiškais mokesčiais už... viską. Ateitis parodys, kad šitoje šalyje net karštas vanduo duše gali būti apmokestintas, bet apie tai – vėliau Dabar reikia nusivalyti kelio dulkes atvykus į Uyuni ir susirasti viešbutį.
Kainos visų panašios, todėl renkamės labiausiai patikusį ir už kelis JAV dolerius apsistojame malonios indėnų šeimos valdomame viešbutėlyje prie vienintelio miestelyje veikiančio bankomato. Šiandien sekmadienis, todėl pinigai jame tikriausiai baigėsi, kortelė spjaudoma atgal. Tiek to, šią dieną jau reikia nurašyti į nuostolius. Kad bent jau vakarienė būtų valgoma – daugiau nieko nereikia. Kiek paieškoję randame restoraną, kuriame galima atsiskaityti kortele (neturim pakankamai bolivianų) ir už dvidešimt litų gaunam sudribusią picą bei plastmasinių ravioli. Iš tikro, prarasta diena. Kam nepasitaiko.
Prasideda didysis nuotykis
Nuo šios vietos bus linksmiau, nes prasideda tai, dėl ko mes atvykome į Uyuni, nedidelį Bolivijos dykumos miestelį. Priežastis lengvai nuspėjama, nes dėl to čia atvyksta praktiškai visi turistai. Tai greta miestelio esanti druskos dykuma. Kažkada buvęs tikras ežeras žemelei kilnojantis ištekėjo savais upeliais, likęs vanduo išdžiūvo ir paliko tonas druskos. Druskos (tikros, valgomos druskos) čia šimtai hektarų, gylis kartais siekia kelis metrus. Aišku, vietiniai kažkiek ją kasinėja, bet labiausiai baltoji sūrioji dykuma tarnauja turizmui.
Kiekvieną dieną dešimtys džipų iš Uyuni pajuda į trijų dienų išvyką, jos metu aplankoma druskos dykuma ir jos apylinkės. Kainos vėlgi fiksuotos visose čia veikiančiose agentūrose – apie 600 bolivianų (tuometiniu kursu buvo gal 200 litų) už šį malonumą. Svarbiausia išsirinkti kuo patikimesnį operatorių, kurio siūlomas „džipas“ pakeliui nesulūžtų, o vairuotojas neprisigertų. Kikenate? Bolivijoje tai rimta problema. Indėnai visoje Pietų Amerikoje beveik kasdien pila iki pergalės, Bolivija irgi nėra graži išimtis. Mes jau Venesueloje esame patyrę, ką reiškia, kai tokios būsenos jie dar bando ir vairuoti. Ten vos dvi valandas iškentėjom, o čia – trys dienos...
Po ilgų paieškų atrandame patikimiausiai atrodančią agentūrėlę, kurioje mūsų nepasitinka įraudę veidai ir besipainiojantys liežuviai, o maloni moteris (na ir kas, kad be priekinių dantų? Nuo kokos lapų indėnams dantys iškrenta dar ankstyvoje jaunystėje) parduoda mums kelionę rytojui. Vakarą praleidžiame kaip ant spygliukų, nes labai labai laukiame to didelio nuotykio. Galiausiai laikas jam ateina. Ryte prie gana kokybiškai atrodančių „Toyota“ visureigių susirenka trys brazilai, du lietuviai, keturi argentiniečiai ir trys australai. Mes su brazilais ir argentiniečių porele lendam į pirmąjį automobilį, kurį vairuos ramus ir stambus indėnas Franco. Kitas sutalpins likusius ir dar dvi „virėjukes“, kurios mums per šią išvyką gamins valgį.
„Toyotos“ pajuda ir... netrukus sustojome. Privažiavome pirmąjį tašką – traukinių kapines. Čia gudri mintis. Prieš kelis dešimtmečiųs atitarnavę lokomotyvai buvo suvilkti į vieną vietą ir vietoj banalaus metalo laužo tapo visai nebloga atrakcija turistams.
Kas po lokomotyvą pašniukštinėja, o kas 800 kg. hantelį bando pakelti...
Einam prie „džipo“, kur paaiškėja, kad brazilų trijulės dar teks palaukti. Vairuotojas Franko nusiteikęs skeptiškai, pasakoja mums, kad visi brazilai, kuriuos jis yra vežiojęs, elgdavosi taip pat. Duodi dešimt minučių – grįžta po pusvalandžio, fotoaparatai nuo nuotraukų svorio lūžta, be proto laimingi... Bet brazilai tiesiog tokie yra – jie moka džiaugtis gyvenimu ir kiekviena jo akimirka. Mes tai jau žinom, Brazilijoje buvom, nemažai ir patys išmokom.
Visiems susirinkus, lekiame toliau, pakeliui užsukame į mažą suvenyrų ir gėrimų pardavėjų miestuką, o netrukus iš po visureigio ratų pradeda tykšti balti druskos purslai. Atvykome į druskos ežerą. Specialiai taikėmės į lietingąjį sezoną, kada Bolivija yra mažiau lankoma turistų, tačiau druskos ežeras po lietaus tampa panašus į veidrodį. Palijus vanduo ilgai išsilaiko druskos paviršiuje ir sukelia įdomias refleksijas. Kartais netgi pradedi galvoti, jog kažkas pakeitė tavo akis, nes tai, ką matai, labai mažai primena iki tol matytą realybę.
Maži druskos kauburėliai supilti čia vargstančių darbuotojų. Kadangi mūsų vairuotojas Franco turėjo būti ir gidas, bet greitai supratome, kad tai nėra jo pašaukimas, teliko tik spėlioti, ką čia veikia tie nedideli vyrukai su respiratoriais, kasantys druską į kauburėlius. Gal čia auka kokiam Druskos dievui?
Dabar apie pačią aplinką. Išlipame ant balto veidrodžio ir baisu, kad tik nesudaužytume. Netrukus pajuntame, jog vaikščioti čia galima, netgi balutes paspardome. Keista, labai keista vaikščioti ant druskos. Valdui netgi pabunda toks suvalkietiškas noras viską sukasti ir parduoti. Šitokie plotai, šitokie pinigai, kiek kiaulienos lašinių pasūdyti prieš rūkymą galėtum...
Pietūs su druska
Po pirminės apžvalgos važiuojame toliau, į druskos viešbutį. Kai labai palyja, visureigiai čia baigia savo kelionę ir didžiausi druskos plotai lieka nepamatyti. Mums pasisekė (jau kelintą dieną nelyja), todėl druskos viešbutis nėra paskutinė stotelė šitoje dykumoje. Tiesiog sustojame čia trumpam ir pasižiūrime, kaip viešbutyje viskas, nuo sienų iki kėdžių, yra padaryta iš druskos. Turtingesni ponuliai netgi kelių šimtų litukų nepagaili, kad ant druskos lovos permiegotų.
Metas toliau, nes jau labai reikia papietauti. Tai mes padarysime greta kaktusinės Žuvies salos. Tokį pavadinimą sala (tiksliau, druskynėje esanti kalva) gavo dėl to, kad pažiūrėjus iš tam tikro kampo savo forma primena žuvį. Mums toli iki indėniško polėkio, todėl jokių žuvų nematome, tik kaktusus. Milžiniškus, keliolikos metrų aukščio.
Dar vienas realybės (?) gabalėlis. Stovi 4 km. virš jūros lygio aukštyje, greta dešimties metrų aukščio kaktusai, aplink – iki skausmo balta dykuma, horizonte nepastebimai susiliejanti su mėlynu dangumi. Toliau esančios salos dėl optinių žaidimų atrodo pakibusios ore. Mozaiką užbaigia per šitą peizažą skubantys visureigiai ir autobusai. Ne, čia ne šitas pasaulis. Čia Bolivija.
Pasivaikščioję po salą (aišku, už tai teko sumokėti kelis litus), grįžtame prie visureigio pietauti. Lamos kepsniai su ryžiais... Kad ir kaip gerbtume šituos gyvūnus, paragauti norisi, be to, alkis jau aplankė. Ragaujame, giriame „virėjukes“, jos patenkintos tūpčioja aplink. Kiti tuo tarpu jau puola žaisti populiarų druskos dykumos žaidimą – fotografuoti nesąmones.
Esmė paprasta, kažkur ties numanomu horizontu susitikus baltai ir mėlynai spalvoms beveik išnyksta atstumo jausmas, todėl galima fotografuoti delne laikomą kelionės draugą, nuo „Pringles“ traškučių pakelio žemyn šokančius kompanjonus, ant nugaros vaikščiojančius žmones ar velniažin ką. Aišku, mes irgi puolame pliauškinti kadrus. Geriausiai pavyksta Žydrei – šaunuolė išstumia į viršų kelias tonas sveriantį mūsų visureigį!
Kai fotosesijos baigiasi, tolyn lekiame be sustojimų. Galiausiai pasiekiame kaimelį, kuriame nakvosime. Po gražaus, nors ir labai vėjuoto saulėlydžio...
...sočiai pavakarieniaujame ir džiaugiamės gavę kambariuką su dviem lovomis. Franco pasistengė, kad atvyktume į šitą kaimelį vieni pirmųjų. Kitų visureigių (jų dar atvyksta bent trys) keleiviams jau tenka spraustis į kambarius šešiese. Nepaisant to, čia dar gana gera nakvynės vieta, mes ne tik elektrą turim (per dieną saulės baterijos įkrauna akumuliatorius ir vakare lemputėms energijos visiškai užtenka). Netgi karštas vanduo yra! Tiesa, gudragalviai inėnai sugalvojo jį apmokestinti – net trys litai už atsipalaidavimą po vandens srove.
Antroji stebuklų diena
Kitą rytą sukertame gardžias bandeles su uogiene pusryčiams, vėl pagyromis glostome „virėjukių“ savimeilę ir kylame naujam šturmui. Šiandien bus mažai teksto, bet daug nuotraukų. Tiesiog tekstas gadintų įspūdį: važiavom, pamatėm, pavalgėm, toliau važiavom... Ne, žodžiai čia nėra esmė. Vaizdai yra esmė. Viskas, nuo pirmojo apsilankymo prie dūmijančio vulkano, iki kelių spalvingų lagūnų su flamingais, Salvadoro Dali paveikslus primenančiu akmens medžiu ir „Laguna Colorada“ – spalvingiausiu iki šiol matytu kalnų ežeru, kurio tonus ir pustonius sukuria ant dugno nusėdę mineralai. Visa kita – be komentarų.
Nenuostabu, kad visa tai pamatęs, prisimeni „Matricą“ ir rimtai susimąstai: ar tikrai rankose laikau šaukštą, ar čia tik mano protas su manimi žaidžia? Ar tas šaukštas tikrai yra šaukštas. O gal "there is no spoon?"
Antroji nakvynė – asketiškame namelyje, bendrabučio tipo kambariuose. Visa mūsų grupė tilpo į vieną kambarį. Pirmiausiai „lūžo“ vyriausias grupės narys – brazilas Guillermo. Pakitęs aukštis (ši nakvynė buvo maždaug puspenkto kilometro aukštyje) paveikė tiek jį, tiek mus. Kvėpuoti tapo sunkiau, judesiai sulėtėjo... Todėl daug nejudėdami sukirtome vakarienę ir prie Franco atnešto argentinietiško vyno butelio, pratęsėme pokalbį.
Dabar geriausias metas artimiau susipažinti su mūsų bendrakeleiviais. Taigi brazilų trijulė. Pakvaišėliai, daugiau nėra ką pasakyti. :) 73 metų amžius Guillermo Godoy yra, švelniai pasakius, netradicinis senukas. Užuot sėdėjęs prie teliko su vyno taure, jis sėdi ant savo galingo motociklo ir nenuilsdamas matuoja žemynus. Sibiras, Europa, Amerika... Šį kartą jam už nugaros ant "čioperio" įsitaisiusi tamsiaodė dukra Patricia, o kompaniją palaiko teisininkas iš Sao Paulo Marcos Taguchi. Tiesa, Uyuni motociklus teko palikti - per didelė rizika, kad benzinas baigsis. Štai todėl brazilai yra kartu su mumis. Taip pat kartu važiuoja meili argentiniečių porelė Micaela ir Gabrielis, na ir mes beigi storuliukas Franco. Geriausia turo kompanija ever.
Plepamės su jais ilgai, prie mūsų dar prisijungia kita pora iš Argentinos ir kartu svarstome įvairius klausimus apie tautų panašumus, skirtumus ir kitus aktualius dalykus, kol vynas baigiasi ir akys pradeda merktis. Reikia eiti į lovas ir pabandyti užmigti, nes rytoj kelsimės lygiai ketvirtą ryto.
Ilgas kelias namolio
Ryte keltis sunku, linskmuolis brazilas Marcos drybso lovoj iki paskutinės akimirkos. „Kelkis, mankštą daryk!”, - sakom. „Kam ta mankšta, aš ir taip gimnastas“, - atrėžia Marcos ir snaudžia toliau. Galiausiai prisikelia ir greitai išsivalę dantis lekiame į džipą. Maudytis nėra kur ir nėra prasmės – juk netrukus privažiuosime baseiną.
Brazilų GPS žaisliukas praneša, kad pasiekiame penkių kilometrų aukštį. Šiek tiek pradeda švisti ir horizonte išryškėja ankstyvo kėlimosi priežastis – gezeriai. Visai neseniai matėme tokius Čilėje, dabar galėsime palyginti su bolivietiškais.
Ką gi, skirtumas yra. Bolivijoje geizerių plotas mažesnis, bet jie kažkokie natūralesni, prieini artyn, pažvelgi žemyn ir matai kunkuliuojančią masę, iš kurios į viršų šauna balti garai, taip gerai apšviesti tekančios saulės.
Na, ir kvapas. Kvapas baisus, primenantis supuvusį kiaušinį (juk dujos). „Žemė bezda“, - nusprendžia Marcos. Kikenam ir nufotografavę planetos užpakalį mauname atgal į džipą – labai jau lauke šalta.
Netrukus privažiuojame baseiną. Čia ir pusryčiausime, bet iš pradžių turime dvidešimt minučių maudynėms. Tai nedaug, bet terminiame žemės gelmių vandenyje, kuriame gausu mineralų, ilgiau būti nerekomenduojama. Prieš akis svarbiausias iššūkis – nusirengti, kai lauke temperatūra minusinė. Žydrė nusprendžia nesiaukoti, o Valdas pasiryžta (kada dar teks maudytis penkių kilometrų aukštyje?), ir įšokęs į glaudes skuba vandenin, kur jau murkdosi Marcos bei Gabrielis.
Ką gi, dar viena nepakartojama akimirka, trukusi dvidešimt minučių. Sėdi šiltame vandenyje, greta nuo ežero kyla rūkas, jame matyti apsiblausę flamingų siluetai... Atsisuki atgal ir pamatai iš baseino jau išlipančią figūringą turistę. „Dios existe! (isp. Dievas yra!)”, - neišlaikęs sušunka Marcos. Kitą akimirką jau matai jį greta gražuolės, reikalaujantį telefono numerio, adreso ar šiaip ko nors. Tada vėl atsisuki į flamingus...
Vėliau vairuotojas Franco papasakoja, kad turisčių stebėjimas yra bene mėgstamiausias visureigių vairuotojų užsiėmimas. Visi stengiasi baseiną pasiekti kuo anksčiau, kad galėtų automobilį pasistatyti kuo geresnėje vietoje prieš baseiną ir matytų besimaudančias bei persirenginėjančias turistes. Juokiamės, bet boliviečius suprantame. Tai viena iš dviejų Pietų Amerikos valstybių, neturinti vandenyno pakrantės. Moterys vandenyje su maudymosi kostiumėliais (ir netgi su striukėmis, bet apnuogintomis kojomis) turėtų būti jiems pasakiškas vaizdas.
Išsimaudę ir papusryčiavę, lekiame atgal. Nuo šiol gal dešimt valandų judame link Uyuni, pakeliui pamatydami dar daugiau įdomybių. Pirmiausiai – Dali slėnis, taip pavadintas žymaus siurrealisto garbei. Mes, aišku, prisimename keletą klasiko darbų ir pamėginame sukurpti šiuolaikinę, elektroninę Dali versiją.
Tada aplankome vieną lagūną prie ugnikalnio. Valdas iš atminties išsitraukia gerą Salvadoro Dali draugą, fotografą, Latvijos žydą Philippe Halsmaną. Vienas geriausių fotografų istorijoje, žymiosios „Atomicus“ su pačiu S. Dali ir skraidančiais katinais autorius (čia nebuvo montažo, katinai buvo mėtomi, kėdės laikomos ir vanduo laistomas asistentų). Halsmanas mėgdavo fotografuoti žmones pašokusius. Jo filosofija – pašokęs žmogus atsikrato savo kaukės, parodo tikrąjį veidą. Valdui nusprendus pašokti, į kompaniją mielai prisijungė brazilai Marcos ir Patricija. Žydrei liko nelengvas darbas – pagauti akimirką žavingą. :)
Pagauti įkvėpimo pasikviečiame mūsų „virėjukę“ ir paprašome, kad papozuotų prie lagūnos ir vulkano tikrai bolivietiškai nuotraukai.
Paskui grįžtame prie Colorado lagūnos ir dar kartą žvilgtelime į šitą grožį.
Įveikę kažkiek kilometrų dar papietaujame keistame miestelyje. Franco mus būtinai ragina nueiti į miestelio centrą ir pamatyti kondoro skulptūrą. „Koks dailus kondoras!”, - beveik visi vienbalsiai sušunkame, išvydę ant pakylos patupdytą kažkokią betoninę vištą. Ne, pamatę indėnišką šedevrą šypsenų nuslėpti negali net politkorektiškiausieji grupės nariai.
Pajudėję iš „kondoro miestelio“ pakeliui stabtelime prie keisto akmeninio miško, bet akys jau pavargo nuo grožio. Išnaudojame akimirką kojoms pailsinti (visureigyje nėra labai daug vietos) ir per likusias valandas jau pasiekiame finišą – Uyuni.
Čia atsisveikiname su brazilais (nors Marco vėliau dar sutinkame, plepantį su kažkokia gatvėje sutikta gražuole), o su argentiniečiais dar kartu pavakarieniaujame. Tai mūsų paskutinė naktis Bolivijoje, nes vėl turėsime keltis vos išaušus ir skubėti į autobusų stotį, kur tikimės gauti sėdimas vietas autobuse ir per kelias valandas žvyrkeliais pasiekti Villazoną – miestelį prie Argentinos sienos. Prasideda ypač svarbus ir mūsų lauktas kelionės etapas: Argentinos ir Čilės grožybės.
