Peru: nuo indėnų nepabėgsi
Kalėdas sutikome Cusco, Naujus metus atšventėme Arequipoje, o tarpušvenčiu pakilome keturis kilometrus virš jūros lygio, norėdami apžiūrėti legendinį ežerą Titikaką. Visą laiką mus lydėjo Peru indėnai: spalvingi, kramtantys koką, pardavinėjantys visiems velniams skirtas žoleles ir gyvenantys savo sunkų, tačiau mums labai įdomų gyvenimą.
Pirmiausiai grįžtame į Cusco, atsigauname po Machu Picchu vaizdų, nusiprausiame lietuje ir pradedame dėliotis tolimesnius darbelius. Žydrės tikslas – savaitę lankyti ispanų kalbos kursus ir persilaužti į naują lygį (take ir to the next level). Valdas nusprendžia, jog ateinančią savaitę daug miegos, rašys, taupys ir ilsėsis. Kiekvienam savi reikalai... Grįžę iš Aquas Calientes susirandame naują pigesnį (bet, kaip pasirodė, daug geresnį) viešbutį ir sustojame vienoje vietoje. Tai kažkas naujo mūsų kelionėje.
Liko kelios dienos iki Kalėdų, todėl neturime tikslo skubėti toliau. Cusco yra puiki vieta sustoti ir sutikti kokias europiečiams svarbias šventes prieš judant toliau. Sakysit, kodėl tik europiečiams, juk peruiečiai irgi krikščionys? Atsakysim: inkų „pacha mama“ („žemė motina“) čia daug svarbesnė už Mergelę Mariją, o pagoniškos šventės daug rimtesnės už kokias Kalėdas ar Velykas. Tai mes puikiai pajutome per kelias Cusco praleistas dienas.
Kalėdinis indėnų turgus
Smagiausias dalykas, viešint Cusco – ilgai miegoti, o išsimiegojus apsivilkti šiltesnį megztuką ir klaidžioti siauromis miesto gatvėmis. Jei pasiklysti, aukštis ir saulė diktuoja kryptį. Šitaip gali iki begalybės vaikščioti inkų kvartalais, atrasti vis naujas vieteles, kuriose vietinės moterys gano lamas ir bando iš turistų už nuotraukas uždirbti kelias soles.
Kartais lamos tiesiog įsispiria ir nusišlapina ant šaligatvio. Kartais nusituština, todėl vaikštant Cusco gatvelėmis svarbu ne tik atsimušinėti nuo vietinių indėnų pasiūlymų nusifotografuoti su meilia vietine mergaite, laikančia mažą avytę ar lamą rankose. Gyvendamas Cusco centre, greitai įpranti atsispirti nuo penkių pagrindinių pasiūlymų: išsikeisti valiutą, nusipirkti masažą, pietus prabangiame restorane, neblogą turą į vietas, kuriose jau buvai, arba žolės. Labiausiai vilioja masažų siūlytojos, jaunos ir išvaizdžios merginos, visais savo judesiais žadėdamos šį tą daugiau nei tradicinis nugaros pagrumdymas. Kita vertus, sunkiausia atsispirti kelių smulkių pinigėlių už nuotrauką prašančioms indėnėms – juk tokios spalvingos ir mielos...
Kas ilsisi, kas mokosi tariamosios nuosakos... Savaitė pralekia greitai ir vieną rytą pabudus laikrodis išmuša gruodžio dvidešimt ketvirtą. Kūčios. Žydrė kaip tik užbaigia savo tobulinimosi kursą (nors ir taip ispaniškai „kerta“ dukart geriau už Valdą), Valdas parašo visus užstrigusius straipsnius ir pažiūri „Draugų“ aštunto sezono serijas per kabelinę televiziją. Metas sulaukti, kol baigsis lietus ir bus galima įžengti į kalėdinį Cusco.
Galiausiai išeiname laukan, pražingsniuojame keliomis inkų gatvelėmis ir suprantame, jog čia kažkas netaip. Šiandien miestas triukšmingesnis, nei esame įpratę. Daugiau indėnų, skubančių su žolių kuokštais, medinėmis pakartėlėmis ar šventųjų skulptūrėlėmis.
Diena, kai katalikiškose šalyse visi turi būti susikaupę ir laukti gimstančio barzdočiaus dailidės, kuris vėliau taps reikšminga persona dievo dešinėje. Diena, kai pagonims saulė baigia trumpėti ir pradeda ilgėti šviesus metas. Diena, kai Peru indėnai skuba į Cusco turgų, kad galėtų parduoti daugiau žolelių, vejos gabalėlių ar kokių niekučių turistams. Visa aplinka tampa šurmuliu, kuriame sunku patikėti tuo, ką matai.
Klaidžiojame po pagrindinėje Cusco aikštėje įsikūrusį turgų, įsigyjame kelis niekučius, Valdas nusiperka statulėlę su Pacha Mama vienoje, o Pacha Papa kitoje pusėje (netrukus ją pames, kaip pametė jau tris kepures bei ketverius akinius nuo saulės šios kelionės metu). Dar nusiperkame kelias užrašų knygeles, porą kitų niekučių, tačiau nuo didesnių pirkinių susilaikome, nes prisimename, kad mūsų kuprinės ir taip vaitoja. Geriau jau tiesiog kimšti nuotraukas į atminties kortelę – mažiau realaus svorio.
Kitą dieną tiesiog pavakarieniaujame Kalėdinio Cusco tylumoje, nes tą dieną tiesiog niekas nedirba – visiems išeiginė. Indėnai atšventė dar vakar, Kalėdos jiems yra tiesiog laisva diena. Kažkieno primesta šventė. Eidami į vieną vis dar veikiančią interneto kavinę sutinkame kelias po pasažo stogu sugulusias indėnų šeimas. Moterys ramiai šnekučiuojasi, vaikai greta žaidžia, o ištroškę tiesiog prieina prie kelio ir atsigeria iš murzinos balutės. Graudu ir baisu žiūrėti į tokią indėnišką „kokakolą“...
Pasibaigus pirmajai švenčių bangai patys greitai susikrauname kuprines ir atsisveikinę su mielomis ir itin draugiškomis viešbučio valdytojomis (apie jas būtinai parašysime „Rekomendacijų“ skyrelyje), pajudame toliau. Tarpušventyje dar norime pamatyti legendinį Titikakos ežerą ir jame esančias indėnų salas. Daug laiko neprireiks, tačiau paskubėti verta – kelionė jau persivertė į antrą pusę.
Indėnai, sugebantys mus nustebinti
Pamatai pirmuosius Puno pastatus ir pagalvoji: ar už tokį pasaulį kovojome? Tokio neįdomaus miesto dar neteko matyti, o gal tiesiog kontrastas su amžinuoju Cusco per didelis... Nieko nepadarysi, Puno yra pagrindinė Peru stotelė norintiems pamatyti Titikakos ežerą. Jei atvyksite čia, nepamirškite kvėpuoti (aukštis beveik siekia keturis kilometrus) ir mažiau laiko praleiskite lauke – viešbučio kambarys tikriausiai bus gražesnis už tas beveides lietaus skalbiamas gatves. Todėl mes ilgai netrunkame ir jau kitą dieną lekiame su peruietišku „tuk-tuku“ į uostą.
25 solės (apie 20 litų) už bilietą pirmyn – atgal ir mes jau pasiruošę vykti į Taquile salą. Kodėl būtent čia? Tai netoli Puno esanti sala, viena iš kelių Titikakoje, kurioje iki šiol gyvena indėnai. Joje yra kelios nakvynės vietos, todėl galėsime pabūti ilgiau, nei didžiausias turistų srautas. Paprastai visi puola pirkti turus, kurie atvyksta į Taquile salą dviem valandoms ir keliauja atgal. Mūsų bilietas galios ir rytoj, todėl galėsime ramiai pernakvoti saloje ir kitą dieną grįžti atgal. Be to, netgi maršrutiniai laivai pakeliui sustoja plūduriuojančiose salose.
Būtent šitos salos yra vienas turistiškiausių ir populiariausių „aukščiausio pasaulyje navigacinio ežero (bla bla bla)“ pasiūlymų. Puolant inkams, Uros tautos žmonės nusprendė, kad bus sunkiau pagaunami, jeigu jų gyvenvietė tiesiog plūduriuos ežere. Kaip padaryti tokį didį stebuklą, indėnai pasimokė iš nendrių, augančių vandenyje, ant kieto, gal metro gylio „pamato“. Indėnai išmoko traukti šį nendrių šaknų pamatą į viršų, apipjaustyti, ant viršaus prikloti nendrių šakelių ir statytis namus.
Mažos plūduriuojančios salos turi būti pritvirtintos prie dugno ilgais pagaliais, antraip užmigęs Peru atsibusti gali Bolivijoje – juk būtent per Titikaką eina abiejų šalių siena. Dar svarbu neperkrauti salos, nes ant vieno tokio išpjaustyto pagrindo gali gyventi tik kelios indėnų šeimos. Ir gana trumpai – plūdurui per kelerius metus pritraukus per daug vandens, indėnams tenka ieškoti naujų namų. Maisto iki ne „prūdai“ – jeigu ne turistų atvežami sausainiai ar pačių nusiperkami produktai, reikėtų misti tomis pačiomis nendrėmis ar sumedžiotomis nendrynuose antimis.
Dabar apie plūduriuojančias salas iš esmės. Taip, tai vienas iš Peru turizmo perlų, o terminas „Peru turizmo perlas“ iš karto reiškia šimtus vokiečių, dešimtis anglų, prancūzų, australų, amerikiečių ir keletą lietuvių ar kokių ukrainiečių. Tikėkitės turizmo. Daug. Suvenyrai, organizuotos paskaitėlės turistams apie vietinių gyvenimo būdą salose ir reikšmingas internetinių įtarinėjimų kiekis, kad nė velnio jie tose salose negyvena – pasibaigus turų antplūdžiui tiesiog sėda į laivelius ir plaukia į Puno, normaliai pernakvoti savo namuose. Šito nežinome, abejojame, bet siūlome - tikėkitės visko, tačiau nustebkite, gavę kai ką netikėto.
Kai mūsų aplankytos salos gyventojas puola pasakoti apie savo buitį, moterys neša iš nendrinių trobelių suvenyrus, o vaikai pradeda sukti aplink vis mažėjančius ratus, suprantame, kad netrukus gausime pasiūlymą susimokėti. Jau Ekvadore išmokome tokias vietinių „mandagumo ir draugiškumo“ pamokas. Bet gauname naują pamoką – nustebinusį realybės kumštį.
„Vieno dalyko prašau – neduokite mūsų vaikams pinigų. Neduokite ir mums, geriau pasižiūrėkite vėliau į mūsų suvenyrus – gal kažkas patiks ir nusipirksite. Pinigų šiaip sau neduokit, ypač vaikams, nes paskui jie įpranta gauti ir nebesupranta tikrosios pinigo vertės. Mes to nenorime“, - aiškina saloje gyvenantis indėnas, o mes negalime patikėti. Atvykę į vieną turistiškiausių Peru vietų mažiausiai laukėme raginimų nemokėti indėnams. Regis, jie jau suprato turizmo tamsiąją pusę ir žino, kad lengvas pinigas į šviesią ateitį neveda. Mes paliekame pinigų tik už porą įsigytų dailių suvenyrų, o čiabuviams atsidėkojame šypsenomis. Valdas dar pasuka ore kelis kalėdinėmis kepurėlėmis pasipuošusius indėnų šeimos vaikučius.
Pajutę „kontaktą“, indėnai pakviečia aplankyti jų namus. Tai kelių kvadratinių metrų dydžio nendrių namelis, kuriame telpa visa šeima. Šildymo jokio, nors keturių kilometrų aukštyje naktys nebūna šiltos. „Ai, susiglaudžiame ir vienas kitą sušildome“, - sako namų šeimininkė Elza. Greta laksto du mažiai – vyresnysis Jaunėlis ir mažius Tony. „Čia iš „Sopranų?“ – klausia Valdas ir sulaukia pritariamo Elzos linkčiojimo.
Dabar paklausit, iš kur indėnai žino apie tokius dalykus, kaip televizijos seriale apsigyvenusi itališka mafija? Ogi iš televizoriaus. Elektros plaukiojančioje saloje lyg ir neturėtų būti, tačiau beveik prie kiekvieno namo rymo į dangų atsuktos saulės baterijos – per dieną jos įkrauna rimtą akumuliatorių, o šis vakare indėnams leidžia kelias valandas deginti elektros lemputę ir įsijungti televizorių.
Aplankę plūduriuojančias salas, leidžiamės tolyn ir negalime paneigti – buvome maloniai nustebinti. Mūsų sutikti indėnai pribloškė savo svetingumu, nuoširdumu ir išmanymu. Pasirodo, netgi gyvendamas per kelis kilometrus nuo artimiausios mums suprantamos civilizacijos, gali būti civilizuotas. Kita vertus, taip gyventi nenorėtume – jau matėme Amazonės pakrantės čiabuvius, kuriems potvynio metu iki tualeto reikia plaukti su valtele. Mums krantas patinka labiau.
Viešnagė mezgėjų sostinėje
„Lietuviais esame mezgime“, - kažkada trumpai gyvavusioje laidoje „X-klanas“ aiškino BIX lyderis Samas. Po apsilankymo Taquile saloje griežtai tam prieštaraujame – čia gyvenantys indėnai yra neabejotini mezgimo lyderiai.
Mezga visi: moterys, vyrai, vaikai. Ateina čiabuvis pažiūrėti futbolo rungtynių (taip, jie ir keturių kilometrų aukštyje sugeba žaisti futbolą), o rankose – jau įpusėta kepurė. Iš pradžių stebėjomės, paskui įpratom. Juolab, iš vietinių greitai sužinojome kepurių mezginių paslaptis. Taigi: pati paprasčiausia raudonai balta kepurė yra skirta „pacukams“ – jaunuoliams. Mergikę susiradęs ir vedęs vyras įpina į savo naują kepurę kitokių spalvų, tačiau tik ne geltonos, nes ji yra bendruomenės lyderių spalva. Geltoną spalvą reikia užsitarnauti.
Kreipiamės į vieną tokį lyderį pagalbos ir jis mums mikliai suorganizuoja nakvynę kito lyderio namuose. Dar pasikalbam, sužinom šį tą daugiau apie indėnišką Titikakos gyvenimą ir atsisveikinam. Vietoje šio lyderio netrukus prieš akis stoja bent dešimtis kitų, kuriuos lydi tradiciniais rūbais vilkinčios moterys. Atvykome į Taquile sekmadienį, pasirodo, būtent šią dieną kaimo lyderiai duoda bendruomenei ataskaitą apie savaitės įvykius: kas mirė, kas gimė, kas susituokė, kas ne su ta boba permiegojo...
Beje, čia menka ironija – Taquile salos indėnės rengiasi labai konservatyviai ir visiškai užsidengia veidą, todėl vietiniai vyrai mums juokaudami skundėsi, kad saviškes pažįsta tik iš nepridengtų blauzdų. O kai elektra saulės baterijų prišildytuose akumuliatoriuose baigiasi, tamsoje susipainioti lengva.
Taquile saloje praleidžiame visą dieną ir užmiegame mus priėmusios šeimos už 10 solių (apie 7 litus) išnuomotame kambaryje. Sąlygos spartietiškos, bet nieko tokio – vieną naktį praleisti įvairių vabalėlių apsuptyje su neveikiančiu tualetu ir šaltu vandeniu galime be problemų. Daugiau minčių kyla galvojant apie vietinius, kurie taip gyvena nuolat.
Kitą rytą keliamės, papusryčiaujame ir kulniuojame link uosto, pro miestelio vartus, budriai prižiūrimus čiabuvių. Drėgna, lynoja, nors vakar buvo puiki diena. Oro dievas vėl mums nusišypsojo...
Kelionė atgal vėl trunka kelias valandas. Atvykdami į Taquile susipažinome su dviem draugiškais ukrainiečiais. Grįžtami susipažįstame su dar daugiau keliautojų. Anglo ir serbės pora su penkiamečiu sūnumi, kalbančiu jau gal keturiomis kalbomis, du super meilūs italai, dar meilesni prancūzai ir, žinoma, gausi indėnų bendruomenė. Kas keičiasi kokos lapais (šiose tautose apsikeitimas lapų saujele reiškia pasisveikinimą), kas mezga, o kas tiesiog miega. Juk kelionė netrumpa.
Taip pasiekiame Puno, praleidžiame dar vieną naktį ir kitą rytą šauname į priešpaskutinę Peru stotelę – Arequipą. Kelias nuo Puno iki šito miesto tikrai įdomus, tačiau kitą kartą įveiktume jį savo (ar nuomotu) automobiliu – per daug vietų sustoti.
Pačioje Arequipoje praleidome vos tris dienas. Liko klausimas – kas lemia, kad vieni miestai tampa turistiniai, o kiti ne? Sukurk mitą apie greta miesto esantį giliausią pasaulyje Colca kanjoną (kuris nė velnio nėra giliausias, greta yra gilesnis), pridėliok kavinių ir suvenyrų parduotuvių, pakelk kainas... Viskas? Jau turi turistų mylimą miestą? Keista.
Nauji metai Peru
Kad ir kaip būtų, Arequipa tapo svarbus mūsų kelionės taškas. Būtent čia atšventėme Naujuosius metus. Didelės šventės nebuvo, pirmiausiai gavome po dirbtinių gėlyčių vainiką meksikietiškame restorane, tada išėjome į centrinę aikštę, kur Žydrė įsamžino prie eglutės...
...o Valdas nusipirko iš vietinės prekeivės keletą „chlapūškių“.
Pasprogdinom, taip patekdami į chaotišką kitų pirotechnikos mėgėjų šurmulį, palinkėjom vienas kitam gerų naujų metų, apžiūrėjom telekomunikacijų kompanijos „Claro“ reklaminiais žaisliukais nukabinėtą amžinai žaliuojantį medelį, pakeliui namo dar įveikėm super pasiūlymą „Pisco sour“ kokteiliams vietinių labai mėgstamame klube ir kitą dieną skyrėme ramybei.
Dar kitą dieną išmušė „check out“ valanda ir atsisveikinę su viešbučio šeimininkais, pajudėjome į stotį. Autobusas mus netrukus nugabeno į Tacna – pasienio miestelį, o persikelti į Čilės pusę kainavo vos 20 solių (apie 16 litų) ir porą valandų.
Baigėsi mūsų Peru. Tai šalis, kuriai rašome aštuonis (10 balų sistemoje). Tragiška daugelio miestų architektūra, prekeivos, kaulytojai muša balą žemyn, tačiau čia dar grįšime. Dėl Cusco, Huanchaco banglenčių ir Huarazo kalnų. Jei tik likimas bus malonus, tikrai grįšime. O dabar informuojame, jog mūsų Naujieji 2009-ieji metai prasidėjo naujoje šalyje – Čilėje. Tai ir naujos, didesnės, kainos, bet kartu ir nauji nuotykiai bei išbandymai. Ypač žinant, jog netrukus per kelias savaites įveiksime dar dviejų gretimų valstybių sienas. Laukite naujų nuotykių – bus daug nuotraukų. Pažadame.
