Peru: nuo banglentės iki pražuvusio kaimo
Smagu žiūrėti į vandeniu skriejančius banglentininkus. Regis, viskas taip paprasta: sulauki savo gyvenimo bangos, šoki ant putotos keteros ir skrieji pavėjui, raitydamas įvairiausias figūras. Deja, gyvenime viskas kitaip – norint tapti banglentininku reikia mokytis. Tai mes ir pamėginome padaryti Peru pakrantės mieste Huanchaco.
Ankstyvą rytą keliamės iš lovų, už lango girdėdami malonų vandenyno ošimą. Aišku viena: jeigu vakar nebūtume sumokėję pinigų už kursus ir banglenčių nuomą, šiandien prigalvotume šimtą dvi priežastis, kodėl to nedaryti. Baisoka kažkodėl. Pirmą kartą išmėginsime tų gražuoliukų su saulės nublukintais plaukais ir raumeningais kūnais taip mėgstamą sportą. Tai visiškai mums svetima sritis.
„Surferių“ mokykla netoli, tad prisistatome laiku ir gauname mums parengtas banglentes bei hidro kostiumus (vandenynas šaltas, todėl be „hidriukų“ čia niekaip). Žydrei nelabai pasiseka, nes tokiam ūgiui likęs tik vienas kostiumas trumpomis rankovėmis ir kelnių kiškomis. Bet nėra kada rūpintis dėl tokių niekų, ir taip streso užtenka. Jau vien Valdo įlindimas į tą siaurą aptemptą kostiumą ko vertas...
Per kančias į bangas
Pirmiausiai pasiekę paplūdimį krentame ant šiurkštoko smėlio ir tarsi į krantą išmesti pūgžliai bejėgiškai mosuojame rankytėmis – maždaug, iriamės ant banglentės. Tada instruktorius sušunka, kad artėja „òlia“ arba, lietuviškai kalbant, banga. Mes atsispiriame nuo smėlio rankomis ir stengdamiesi nepaleisti žemės, pritraukiame kojas po savimi. Kitas etapas – rankų atitraukimas nuo žemės ir atsistojimas ant kojų. Regis paprasta, tačiau kai ateina metas tai išbandyti neramiame vandenyje ant nestabilios banglentės, iliuzijos dūžta į Ramiojo vandenyno putas.
Žydrei iš karto sekasi daug geriau, ji jau per pirmuosius kartus pagauna bangą ir nuskrieja beveik iki kranto. Kiek vėliau įvyksta apsikeitimas vaidmenimis – instruktorius atneša pusiausvyros niekaip nesurandančiam Valdui kiek platesnę banglentę ir šis jau visai neblogai pagauna keletą bangų, o Žydrę su trumpu kostiumu įveikia vandenyno šaltis, todėl išlipusi ant kranto ji puola fotografuoti ant banglentės klupinėjantį paršelį.
Šiam po kelių mėginimų pavyksta visai neblogai atvairuoti iki kranto. Instruktorius džiaugiasi – abu jo mokiniai šiandien atsistojo ant lentos. Tai tarsi garbės reikalas, kai kurios banglentininkų mokyklos čia netgi savo reklaminiuose lapeliuose paryškintomis raidėmis įrašo: „Jeigu per pirmąją pamoką neatsistosite ant banglentės, už kursus galite nemokėti“. Mes jau sumokėjome, tiesa, visai padorią sumą – 40 solių (apie 33 litus) už dvi kursų valandas, įrangos nuomą visai dienai ir kokteilį vakare.
Grįžę į viešbutį, krentame ant lovų kaip pakirsti. Per dvi valandas spėjome gerokai pavargti. Dabar aišku, kad ne gražuoliukai renkasi banglenčių sportą. Tiesiog šis sportas treniruoja beveik visus kūno raumenis, nuo rankų iki pėdų, todėl banglentininkai anksčiau ar vėliau neišvengiamai „užsikačialina“. Ypač pavargo sprando raumenys, nes iriantis rankomis prieš bangas reikia visą laiką būti pakėlus galvą ir pečius, antraip nersi gilyn. Nepaisant skausmų ir nuovargio, banglentės mums labai, LABAI patiko, tačiau tą pačią dieną toliau mėginti laimę ant bangų jau nesiryžtame, atidedame šiuos planus ateičiai.
Iš pajūrio – į ūkanotus kalnus
Huanchaco „stringame“ gal penkioms dienoms. Ilgai miegame, po to pietaujame vietiniuose retoranėliuose, gaminančiuose puikią žuvienę, vakare mėgaujamės saulėlydžiu ir bangas šukuojančiais profesionalais ant banglenčių. Sutemus einame į pamėgtą vietą – „Mamachos“ restoraną. Čia jauku, kaip namie, tamsiaodė barmenė Yanine bendrauja su mumis, kaip su senais pažįstamais, prisėsti galima tiesiog ant grindų, po užpakaliais pasikišus po indišką pagalvėlę ir linksmai bendrauti su aplinkiniais, norinčiais su tavimi pažaisti domino, pašokti salsą ar tiesiog pasikalbėti. Taip pamėgstame šią vietą, kad su šeimininke Mamacha paskutinę dieną atsisveikiname, tarsi geriausi draugai. Dar draugiškesnis atsisveikinimas laukia su viešbučio šeimininkais, malonia senukų pora. Gaila, bet ką daryti – kelias turi riedėti toliau, į visai kitą aukštį ir klimato zoną. Tai bus Huaraz.
Gruodis – ne pats palankiausias metas lankytis Peru kalnuose. Geresniu oru čia būtų malonu kelias dienas pasivaikščioti keturių ar net penkių kilometrų aukštyje esančiais žygių maršrutais, skaičiuojant snieguotas viršūnes. Mums atvykus į šį miestelį dažnai tenka slėptis nuo įkyraus lietaus, todėl ilgesnių žygių idėją atidedame ateičiai. Porą dienų tiesiog ilsimės ir grožimės aplinka.
Tiesa, reikia pastebėti, kad Huaraz supantys kalnai yra vienintelė šio purvino ir beveidžio miestelio gėrybė. Čia yra vos kelios vietos, kuriose jautiesi pakankamai gerai. Visa kita – papeliję viešbučiai, neskanus maistas, dulkėtos gatvės ir minios žmonių. Tikriausiai todėl Huaraz neužsibūname ir netrukus judame toliau, į netoliese esantį Chavin kaimelį. Išvažiuoti reikia ketvirtą ryto, todėl visą kelių valandų kelią kalnuotomis vietovėmis tiesiog prasnaudžiame ir atsibuname jau indėniškame Chavin šurmulyje. Miestukas tikrai spalvingas ir įdomus. Gali į valias žiopsoti, kaip indėnas bando ištempti iš po prekystalio užsispyrusią ožką (ožį?)...
...prie savo namo laiptų prisėda pailsėti senukas su skrybėle...
...ar indėnė ant suolelio miesto centre mezga naują rankdarbį turistams.
Mums Chavin įdomus ir dėl dar vieno dalyko. Jau matėme kelių senovės civilizacijų griuvėsius, o čia pamatysime dar vienus. Iš išorės jie niekuo neypatingi, tačiau įdomiausia slypi viduje. Chavin civilizacijos žmonės šiuose akmeniniuose pastatuose buvo įrengę gausybę tunelių, dažniausiai religiniais sumetimais.
Ką galime pasakyti – įdomūs tie tuneliai, bet šiek tiek baugūs. Vaikštai klaustrofobinėje aplinkoje, stebi visokius mažiukus langelius, rodančius tik akliną tamsą, ir nenoromis prisimeni autobuse neseniai matytą filmą „Svetimas prieš Grobuonį“. Tikrai, lieka tik sulaukti, kol tunelių sistema netikėtai pasikeis ir iš tamsaus koridoriaus galo iki tavęs atbėgs koks rūgštimi besitaškantis ateivis.
Svetimų ar grobuonių nerandame, tik dar vieną po tunelius landžiojančią porelę ir kažkokią statulą vieno koridoriaus pabaigoje. Šitaip gal valandą praleidžiame po žeme, kol nusibosta ir likusias landas paliekame ramybėje. Dar apžiūrime į sieną įmūrytą galvą. Čia jų buvo daugiau, visos vaizdavo kažkokius apsirūkiusio šamano veido transformacijos pokyčius, bet dabar turistams palikta tik viena galva sienoje. Kitos arba pražuvo, arba nukeliavo į muziejų.
Mes muziejui jau nebeturime jėgų ir noro, todėl grįžę iš griuvėsių gardžiai papietaujame ir sėdę į „colectivo“ (automobilis, vežantis keleivius), pro laiminantį Jėzulį...
...grįžtame į Huaraz, pakeliui aptikdami ir štai tokius kažkieno sunkios vaikystės pėdsakus.
Parvažiavome vien tam, kad pernakvoję pirmame pasitaikiusiame viešbutyje, kitą dieną jau važiuotume kita kryptimi, į Yungay kaimelį. Dėl viso pikto, pasitikriname, kiek už suplanuotą maršrutą nuluptų vietinės turizmo agentūros. Visos sutartinai siūlo 30 solių (apie 25 litus) už visos dienos turą. Važiuojant patiems kainuos brangiau, bet nenorime į vieną dieną sukišti viso Huaraz apylinkių grožio ir dar aplankyti kelių nereikšmingų suvenyrų parduotuvių. Nuspręsta: važiuosime savarankiškai.
Mūsų civilizacijos griuvėsiai
Tai ypatinga vieta. Dabartinis Yungay nėra išskirtinis miestukas, įdomus nebent todėl, kad čia gauname normalų viešbučio kambarį už rekordinę visos kelionės kainą – 15 solių (apie 13 litų) dviem! Bet įdomiausia ne tai. Čia svarbi yra istorija. Ne, tai ne Moche, Chavin ar Huaca Prieta – tai mūsų civilizacijos griuvėsiai. Vos trisdešimt aštuonerių metų senumo drama.
Nuo Huascaran, aukščiausio Peru kalno, žemės drebėjimo metu atitrūkusi uoliena kelis kilometrus slydo žemyn, paskui pakviesdama ir debesį smulkesnių akmenukų bei šluodama viską, kas pasitaikė pakeliui. Pasitaikė ir toks Yungay kaimelis su keliolika tūkstančių gyventojų. Nušlavė viską: vyrus, moteris, vaikus, pastatus, autobusus...
Dabar Yungay atstatytas, tiesa, kitoje vietoje. Šiek tiek toliau nuo tragedijos vietos. Senojo miestelio vietoje dabar plyti krūmais apaugusi dykynė, joje vis dar išmėtyti tragedijos kaltininkai akmenys. Matyti pavieniai kryžiai. Nuošliauža palaidojo viską, paviršiuje liko tik katedros sienos fragmentas, suknežinto autobuso griaučiai ir keturios palmės. Na ir kapinės, simboliškai priglaudusios žuvusiųjų sielas (kūnai liko giliai po žeme).
Žvelgi į šitą stepę ir jauti, koks esi vabalas. Svajonės, karjeros, svaiginančios perspektyvos, talentai... Viena nuošliauža – ir nieko nebėra. Tik tau skirtas kryžiukas, pricementuotas prie žudiko akmens. Ir tu paprasčiausiai nieko negali padaryti.
Pagauti tokių minčių, klaidžiojame po buvusio miestelio teritoriją, aplankome kapines ir pakylame iki didelio cementinio Jėzaus, taip ir nesugebėjusio apsaugoti kaimelio nuo kalno nemalonės. Vėliau dar apžiūrime kaimelio nuotraukas „prieš ir po“. Taip, tai buvo pati netinkamiausia vieta miesteliui, kaip tik ant nuošliaužos tako. Nuostraukose akivaizdžiai matyti, kad dabartinis Yungay pastumtas į daug saugesnę teritoriją, tad galėsime miegoti ramiai.
Daug snieguotų kalnų ir pora ežeriukų
Kitą rytą neblogai numigę (pastebėjome, jog būdami dideliame aukštyje miegame kiečiau ir geriau) bėgame ieškoti, kas nuvežtų iki Llanganuco. Taip vadinama vietovė to paties Huascaran kalno papėdėje, kur tyvuliuoja du ežeriukai, o jų mėlynai žaliame vandenyje atsispinti snieguotos aplinkinių kalnų viršūnės.
Po akvtyvių paieškų surandame vairuotoją, galintį už pakenčiamą kainą nuvežti mus keliasdešimt kilometrų iki Llanganuco. Pakeliui į mašiną jis sodina ir visus stabdančius automobilį indėnus, nepamiršdamas už kelią nuplėšti po kelias soles. Autostopas čia beveik neįmanomas – pernelyg aiškiai blizga dolerio ženkliukai vietinių vairuotojų akyse.
Matuojame dulkėto kelio vingius, žvilgčiojame į debesyse pasislėpusį Huascaran ir artėjame prie parko. Čia reikia susimokėti kelias soles už įėjimą ir galime keliauti toliau. Su vairuotoju susitarėme, kad būsime pavežti aukščiau, nei atvažiuoja visos turistinės grupės. Nesigailime. Nors aukščiausias kalnas Huascaran tyčiojasi iš mūsų taip iki galo ir nepraskleisdamas debesų antklodės, kiti aplinkiniai snieguočiai ne tokie įnoringi.
Prisižiūrim kalnų, išmatuojam akimis abu ežerus iš padoraus aukščio...
...ir nusprendžiam, kad prastas oras gadina visą įspūdį. Gerą dieną tikriausiai būtų daug gražiau, tada gal nuomonė ir pasikeistų. Jei kitą kartą čia atvyksime, pasistengsime tai padaryti sezono metu, kai galima kelioms dienoms išeiti į kalnus ir pamatyti jų grožį nepaslėptą po debesimis ir glostomą vakarinės saulės spindulių. Štai tada turėtų būti tikrai gražu. Pakeliui į Yungay pasivaikštome aplink ežerus, metame dar vieną priekaištingą žvilgsnį į užsispyrėlį Huascaran...
...ir vėl pasikrovę gaują indėnų (trejetas jų visą kelią prasėdi „universalo“ bagažinėje) grįžtame į Yungay, o vėliau ir į Huaraz. Čia turime praleisti kelias nuobodokas valandas iki vienuoliktos vakaro – būtent tada kulniuosime į autobusų stotį ir krisime į naktinio autobuso sėdynes. Kita stotelė – sostinė Lima.
