Peru: keistenybių ir griuvėsių kraštas
Valdas į Peru šiaurėje esantį Piuros miestą atsibeldė diena vėliau už Žydrę, labai nelaimingas dėl prarastų 50 litų. Maždaug tiek nuostolių teko patirti vidurnaktį pasienyje keičiant JAV dolerius į soles, kai apsukraus keitėjo kalkuliatorius parodė neteisingą sumą.
Pasirodo, šitie fokusininkai sugadina skaičiuotuvus taip, kad netgi įvedant teisingus skaičius rezultatas būna apčiuopiamai mažesnis. Ir dar turbūt akyse pamato, kad prieš juos stovi apsimiegojęs žurnalistas su humanitariniu išsilavinimu. Informatiko su tokia paprasta artitmetika, kai vienas JAV doleris yra vertas trijų solių, neišdurtum. Valdą išdurti galima. Čia pat per kelis kvartalus pravežęs motorikša užsiplėšia penkių solių kainą. Už tiek su normaliu taksi per visą miestą pervažiuotum. Nesusitarta buvo iš anksto ir štai... Velnias, atsibusk!
Po tokios “puikios” pradžios pradeda vystytis atšiaurūs jausmai šitam kraštui ir jo žmonėms, bet čia tik pirmasis kultūrinis šokas. Nesinori daryti išvadų po pirmųjų viešnagės valandų. Gerai, kad netrukus laukia susitikimas su Žydre. Po kelių minučių jau labinamės nedideliame viešbučio kambarėlyje, kurį dieną prieš pasirinko apsimiegojusi Žydrė (taigi, kambarys primena močiutės palėpę) ir kartu einame ieškoti kito, normalesnio.
Pirmos geros naujienos – viešbučiai Peru tikrai pigūs. Tą buvome pajutę jau pirmąkart atvykę į Peru prieš kelis mėnesius. Dabar vėl maloniai stebimės už normalų kambarį su vonios kambariu, televizoriumi (jo beveik nežiūrim, bet vis tiek malonu) ir dviem gelsvais rankšluostukais mokėdami dešimt JAV dolerių (už abu). Net Ekvadore tokią kainą retai gaudavom. Tiesa, gera kaina mūsų nesulaiko Piuroje ilgiau nei vienai nakvynei. Jau esame čia buvę ir nieko gero nepamatėm. Nepuoselėjam didelių vilčių ir dabar.
Nuotaiką kiek pataiso apsilankymas “visai nieko” rūbų parduotuvėje, kur Žydrei pagaliau pavyksta nusipirkti naujas kelnes (ieškojo jau keli mėnesiai), o ir Valdas šiek tiek atnaujina garderobą. Tačiau tašką Piuros istorijoje padeda riebus kažkokios skylės greta mūsų viešbučio padavėjas Pepė. Puola su mumis bendrauti, tačiau nutraukia kiekvieną sakinį ir pabaigia jį pats. Dar vienu klausimu. Taip gal dešimt minučių esam gniuždomi, kol pabaigiam gėrimus ir nusprendžiam atsisveikinti. Pepė tuo metu kemša vištieną ir atsainiai atkiša riebaluotą kumštį – suprask, ranka nešvari, tai paspausti negaliu. Trinktelim kumštis į kumštį ir bėgam plautis rankų.
Peru keistenybės
Apie tai vėliau tikriausiai dar ne kartą rašysim, bet nėra kitos išeities. Peru yra pakankamai civilizuotas, bet vis tiek labai keistas kraštas. Sunku pasakyti, kodėl taip yra, tačiau visokie keistumai tiesiog kiša galvas iš už kiekvieno kampo jau nuo pirmos dienos.
Pavyzdžiui, eismo sistema. Yra šviesoforai, nupieštos perėjos, bet eismas kaip Egipte, Indijoje ar kokioje Italijoje. Pėstysis neturi visiškai jokios pirmenybės. Visiškai. Kiekvienas perėjimas per gatvę (taip pat ir pažymėtose pėsčiųjų perėjose) primena išgyvenimo mokyklą. Greitai taip nusibosta kovoti su tais šimtais pypsinčių ir kaip be galvos lekiančių geltonųjų taksi, jog pradedi nevalingai ieškoti maršruto, kuriuo einant nereikėtų kirsti didelių gatvių.
Daugelyje Peru miestų nėra autobusų stočių. Kiekviena vežėjų kompanija turi savo biurą, kuriame ir sodina keleivius į savo autobusus. Taigi jeigu nori kažkur važiuoti, pirmiausiai turi žinoti, kuri agentūra turi maršrutų tau reikiama kryptimi. Tada išsiklausinėjęs vietinių susirandi kelias agentūras ir pradedi lyginti kainas. Kartais jos skiriasi netgi dvigubai, todėl lyginti verta. Paskui jau važiuoji į pasirinktą agentūrą, susimoki už bilietą, surašai svarbiausius asmens duomenis, uždedi ant popieriaus lapo piršto antspaudą, esi apieškomas metalo detektoriumi ir nufilmuojamas skaitmenine vaizdo kamera. Viskas dėl saugumo. Dabar gali važiuoti.
Keista ir todėl, kad dažnai aplankyti turistinį objektą su organizuotu turu yra ne tik patogiau, bet ir pigiau, nei keliaujant savarankiškai. Tikriausiai pirmą kartą gyvenime susidūrėm su tokia situacija. Transporto sistema Peru skylėta, todėl norėdamas kur nors nuvykti turi keisti daug transporto priemonių, kratytis kelias valandas ir permokėti apsukriems vairuotojams, nes esi turistas. Tikrai, organizuotas turas yra daug paprasčiau.
Dar vienas, šįkart paskutinis, bet labai svarbus Peru kuriozas – pinigai. Antrą kartą po Venesuelos čia kartais tenka pasijusti, jog neturi pinigų netgi jų turėdamas. Solės masiškai padirbinėjamos, todėl visai natūralu, kad gavęs banknotą vietinis žiūri į jį įtariai, varto, stebi specialias žymas, tampo už kraštų ir turi teisę be jokios pagrįstos priežasties grąžinti jį atgal. Pavyzdžiui, jo šitas pinigas tiesiog nedžiugina. Bankomatai beveik be išimties spjaudo tik šimtines, o tai yra didelis, todėl labai įtartinas banknotas. Būtent todėl kiekvieną kartą mokėdami už paslaugas turime iškentėti tą patikrinimų procesą, o Žydrė jau spėjo įsigyti vieną 5 solių monetą atminčiai. Pasirodo, ji šiek tiek apibrozdinta, todėl niekas, niekas nenori jos imti.
Leidžiamės žemyn
Iš pypsinčios, triukšmingos, brangios ir beveidės Piuros nieko nelaukę pajudėjome žemyn, į kitą šalies šiaurėje esantį didelį miestą Chiclayo. Pats miestas irgi neypatingas, tačiau greta jo yra daugmaž prieš tūkstantį metų buvusios Sican civilizacijos paliktų dalykėlių. Štai juos ir panorome pamatyti. Tai gana nesunku, reikia nuvykti į tam tikrą miesto vietą, mikroautobusų maišalynėje susirasti vežantį į Tucume ir kokią valandą kratytis iki šio nedidelio miestuko.
Čia yra kelios gatvės, centrinė aikštė ir užkandinė, kur paslaugus vyriokas į lėkštę įkrečia dieviškai skanios ceviche – mūsų jau anksčiau aprašytos žuvienės. Užkandę pajudėjome iki archeologinių radinių. Tenka susimokėti apie dešimt litų, tada apžiūrime truputį juokingą muziejų, jo smagiausias eksponatas – šamano iškamša, pasodinta prieš Jėzuliuko paveikslą. Krikščionis šamanas – peruietiško humoro viršūnė!
Daug įdomiau vaikščioti po muziejaus teritoriją, kurioje stūkso keletas keistos formos smėlio kalvų. Iš pirmo žvilgsnio pagalvotum, kad kopos, ir apsigautum. Iš tikro tai yra buvusio Sican civilizacijos miesto palaikai. Šios kopos buvo pastatai, vadinami piramidėmis. Aplink šitas piramides ir jų viduje kažkada virė gyvenimas, žmonės gyveno, dirbo, meldėsi. Laikas gerokai apgadino prekinę pastatų išvaizdą, tačiau viduje archeologai vis dar randa gerų dalykų. Labai daug tokių „kopų“ šiuo metu yra tyrinėtojų rankose, todėl turistai į gražiausias vietas patekti negali. Gaila.
Užtai galime palypėti ant greta esančios kalvos ir nuo čia apžvelgti smėlingą dykynę su keliomis žmonių supiltomis kalvomis. Valdas įsigyja papildomos veiklos, nusipirkęs iš kažkokio mažiaus mineralinio vandens buteliuką su fiziškai neatsukamu kamšteliu. Bandom delnais, per rūbus, dantimis, mintimis – nieko. Peiliukas apdairiai paliktas viešbutyje, tad tenka kaip kokiems „makgaiveriams“ suktis su tuo, kas po ranka papuola. Ir kas čia papuls dykumoje? Smėlis netinka, keli rasti vielos gabalai irgi nepaeda, Valdas tik gabaliuką delno odos nusigremžia. Einam atgal pas berniuką ir prašom, kad pakeistų. Šitas pasiima butelį, paima už kamštuko ir kiek išsišiepęs atsuka. Net nesušilo! Apie gėdą nėra kada galvoti, nes karšta. Maukiam vandenį.
Grįždami dar pasivaikščiojame palmių giraitėje, kiek pailsime ir keliaujame atgal, į Chiclayo, iš kur kitą dieną jau pajudėsime į didžiausią miestą Peru šiaurėje – Trujillo.
Daug, labai daug griuvėsių
Jau buvo pradėjęs lankyti jausmas, kad visi geriausi dalykai Peru atsitiko prieš šimtus metų ir dabartinė civilizacija tik stengiasi nesugadinti šio palikimo. Atvykę į Trujillo kiek pakeitėme nuomonę – gana vykęs miestas. Nors ir didelis, tačiau pakankamai jaukus bei nebrangus.
Apsistojus viešbutyje Valdo sistema nebeišlaiko pastarosiomis dienomis lydinčios kaitros ir jis pareiškia, kad dabar bent vieną dieną ilsėsis. Žydrė ilsėtis nenusiteikusi, todėl jau kitą dieną viena aplanko porą netoli miesto esančių šventyklų – Mėnulio ir Saulės. Irgi senovės civilizacijų palikimas...
...pakištas po moderniu stogu ir gana spalvingas.
Kitą dieną jau abu nusprendžiame leistis į kitų griuvėsių apžvalgą su turistine grupe. Nesutaupysim, bet bus patogiau, nes autobusiukas turo pabaigoje mus išleis Huanchaco miestelyje, į kurį bet kokiu atveju planavome nuvykti. Pusdienį pabimbinėję Trujillo, galiausiai sumokame apie 30 solių už turą, susėdame į autobusiuką ir pajudame. Pirmiausiai turime aplankyti Vaivorykštės šventyklą, kuri garsi ne tik dėl sienų raštų, bet ir dėl teritorijoje gyvenančių keistų peruietiškų šunų.
„Lonely planet“ tvirtina, kad šitų šunų kūno temperatūra yra aukštesnė, nei įprasta, todėl jie savo prisiglaudimu anksčiau padėdavo kenčiantiems nuo artrito žmonėms. Nečiupinėjom, nežinom. Neatrodo labai karšti. Greičiau jau atvirkščiai, atšąlę.
Atsidžiaugę keturkojais, einame į pačią šventyklą. Chan Chan civilizacija pastatus rentė taip, kad sienoje būtų tik vienas įėjimas – išėjimas. Iki jo tenka kulniuoti kelias minutes palei aukštą ir lygią smėlio spalvos sieną.
Pagaliau patenkame į vidų ir pamatome raštus ant sienų, vaizduojančius, kaip vaivorykštė valgo žmones. Akivaizdu, kad vaivorykštė susijusi su lietumi, o lietus, ypač atnešamas El Ninjo reiškinio, čia yra nelabai laukiamas ir net pavojingas svečias.
Dar kiek paklaidžiojam po šventyklą ir lekiam toliau, į svarbiausią šio regiono archeologinį paminklą – Chan Chan miestą. Ši civilizacija gana ilgai klestėjo Peru pakrantėje (iš čia jau girdisi vandenyno ošimas), kol galiausiai buvo nunešta velniop inkų, o po keliasdešimties metų ir tie buvo palaidoti po ispanų buldozeriu. Kas liko? Ogi visai nemažai.
Šioje keliasdešimties hektarų teritorijoje buvo keli gigantiški Chan chan miesto statiniai. Dabar aplink vyksta kasinėjimai ir rekonstrukcijos darbai, todėl turistams atviras tik vienas statinys, bet to visiškai užtenka – sugaišti tris valandas ir pavargsti, kol viską apeini.
Prisižiūrėjome čia visko. Nuo keistų miestą saugančių medinių žmogeliukų...
...iki ryžių laukų su specialia vandens išlaikymo technologija...
...ar verdančių rekonstrukcijos darbų.
Didžiausią įspūdį paliko juodas vietinių darbas, siekiant išsaugoti unikalų Chan chan palikimą. Štai, visas miesto sienas gadina nuo vandenyno atnešamas sūrus oras. Druska nusėda ant akmenų ir juos graužia, todėl reikia periodiškai aptapšnoti visas sienas drėgnu skudurėliu, sugeriančiu tą druską. Tūkstančiai kvadratinių metrų tapšnojimo...
Nenuostabu, kad kartais dėdė tapšnotojas ima ir dingsta pavargęs.
Kepinant saulei apėjome visą gigantišką miesto teritoriją ir grįžome atgal pro vartus, prižiūrimus budraus sargo.
Dabar jau griuvėsių kuriam laikui užteks. Jų Peru dar sutiksime ne kartą, tačiau kol kas – sveikas, vandenyne! Po pusvalandžio atvykstame į Huanchaco ir atsisveikiname su gide bei bendrakeleiviais. Reikia susirasti nakvynę, o tai nesezono metu yra visai nesudėtinga. Štai, pirmas pasitaikęs viešbutukas, ir už 10 JAV dolerių turime jaukų kambarėlį su šiokiu tokiu vaizdeliu pro langą.
Nenuostabu, kad Huanchaco sulaikė mus nuo tolimesnio bėgimo kelioms dienoms. Čia ne tik gerai pailsėjome, bet ir rimtai pavargome, bandydami pagauti bangą ir atsistoti ant banglentės. Kitame įraše skirsime tam daugiau dėmesio.
