Savaitė atskirai: Valdo versija
Sugalvoję šitą savaitės keliavimo atskirai avantiūrą abu įgavome po naują pagreitį. Vakarais puolėme aktyviai skaityti kelionių knygą ir planuotis savo būsimus maršrutus. Galiausiai sutarėme, kad aš vyksiu į Ekvadoro pakrantę ir apžiūrėsiu, ką Ramusis vandenynas siūlo patirti. Žydrė pasirinko kitą kryptį – Peru.
Pradedu suprasti, ką reiškia kelionės planavimas. Atrodo, viskas paprasta: esminius dalykus žinai, o smulkmenų (pavyzdžiui, tokių, kaip miestų pavadinimai) klausi Žydrės. Ji visada viską žino. Dabar tenka sėsti ant savo užpakalio ir planuotis kitą savaitę pačiam. Mikliai persipiešiu žemėlapį iš knygos ir susižymiu esminius miestukus. Kiek spėju, perskaitau „Lonely planet“, išsirinkdamas svarbiausius dalykus.
Ką gi, išaušta lemtingas rytas ir džiazas prasideda. Kartu nuvažiuojame iki autobusų stoties, o čia jau laukia skirtingi autobusai. Žydrės išvažiuoja pirmiau, į Ekvadoro kalnuose esančią Loją. Atsisveikinam, atsiglebėsčiuojam ir nuotykis prasideda.
Pirmoji diena: žaliu autobusu į „Šešių šuniukų“ viešbutį
Mano autobusas po valandos, tad spėju sukirsti dešrainį pusryčiams ir dar vieną porciją „salčipapos“. Liaudiškai tariant, tai keptos bulvytės su kepta dešrele (salchicha – isp. dešrelė, papa – bulvė). Velnias žino, kada vėl teks valgyti, geriau apsidrausti prieš prasidedant kelionei. Autobusu kratomės ilgai, iki pat didžiausio Ekvadoro miesto Guayaquilio. Po kelių valandų išlipu milžiniškoje šio miesto autobusų stotyje, labiau primenančioje oro uostą. Nenuostabu, oro uostas tikrai yra visai greta, lėktuvai skraido tiesiog virš autobusų.
Stotyje veikia gal šimtas agentūrų, siūlančių važiuoti į visus įmanomus taškus Ekvadore. Prašau, kad vežtų į toliausią mano pasirinkto maršruto tašką – Puerto Lopez. O štai čia, pasirodo, ir negalima. Agentas greitai pasiūlo vykti į greta esantį Olon. Mano žemėlapyje tokio nėra, bet jeigu jau siūlo, važiuojam! Kaip ir reikėjo tikėtis, nespėju nei pavalgyti, nei apžiūrėti stoties. Ekvadore visada taip: jeigu jau nusipirkai bilietą į autobusą, jis tikriausiai jau išvažinėja iš stoties. Reikia bėgti, kabarotis į vidų ir klestelėjus į sėdynę bandyti užmigti arba gaudyti vaizdus pro langą.
Atvykęs į Oloną jau pradedu mąstyti apie tolimesnius planus. Vakarėja, neaišku, kaip greitai pavyks pagauti kitą autobusą, o viešbučių yra ir čia. Pasiklausiu apie situaciją greta sėdinčių įraudusių nuo vietinės samanės tėvukų. Tuoj, sako, turi važiuot žalias autobusas. Lipk tik į žalią, į mėlyną nelipk, ne ten nuvažiuosi. Ką gi, laukiu, spardau dulkes ir iš tiesų – netrukus privažiuoja žalias autobusas. Juo sėkmingai pasiekiu Puerto Lopez dar saulei nenusileidus ir turiu pakankamai laiko viešbučio paieškoms. Pataikau pirmuoju bandymu į jaukų, bambukais puoštą „Sol Inn“. Kodėl neieškau toliau? Kas žino apie mano jausmus šunims, supras. :) Šitų mažų stebuklų čia net šeši, visi žaidžia, kanda ir neleidžia pabūti ramybėje, kai esi uždarame kiemelyje. Pasaka.
Tą patį vakarą dar spėju apibėgti kelias turų agentūras. Supratęs, kad miestelyje veikia kartelis ir visos agentūros siūlo tą pačią kainą už greta esančios Sidabro salos (Isla de Plata) aplankymą, išsirenku tą, kurios darbuotojas maloniausiai aptarnavo. Kaina žiauri – už pusdienio kelionę laivu tenka kloti 35 JAV dolerius ir dar dešimt baksų už bilietą nacionaliniam parkui, bet Galapagai jau nuplaukė, tai kodėl neapsilankius vietoje, vadinamoje „Ubagų Galapagais“? Ramindamas save tokiomis mintimis užbėgu į kolumbietiško maisto restoranėlį ir po kelių minučių su jo savininku Haibeliu plepame lyg seni draugai. Kolumbiečiai – patys maloniausi iki šiol sutikti žmonės Pietų Amerikoje – vėl pateisina šitą įspūdį. Netrukus į pokalbį įsitraukia ir jo motina, o greta mažoji dukrelė daro tvarką.
Haibelis kilęs iš Cali – miesto, kuriame neseniai su Žydre lankėmės. Nenuostabu,kad kalbėtis yra apie ką. Dvigubai džiaugiuosi: ir įdomu, ir ispanų kalba tobulėja. Juk čia irgi išbandymas. Jeigu anksčiau kokiam žodžiui užkritus Žydrė pagelbėdavo, dabar jau tenka suktis pačiam. Ir dar vienas mitas pasitvirtina: kai keliauji dviese, vietiniai atsargiau bendrauja, kažkodėl prisibijo. Kai esi vienas, turbūt jaučia pareigą tave kalbinti, kad nebūtum liūdnas ir turėtum kompaniją. Ką gi, pirmąją dieną išgyvenau ir netgi padariau daugiau, nei buvau planavęs. Žiūrėsim, kaip bus toliau.
Antroji diena: svečiuose pas keistus paukščius
Didžiausias iššūkis – atsikelti laiku. Pusę devintos turiu būti prie agentūros, telefonas su visu žadintuvu nebeveikia (mirė baterija), savo biologiniu laikrodžiu nepasitikiu. Kaip tokiais atvejais ir atsitinka, vakare tiek save įkalbinėju nepramiegoti, kad ryte be problemų nubundu valanda anksčiau. Oras suknistas, bet agentūros darbuotojas tikina, kad taip yra tik Puerto Lopeze. Sidabro sala yra toliau nuo kranto ir jos žemyno klimatas nekaso. Ten šiuo metų laiku niekada nelyja. Netrukus iš visų agentūrų subyra turistukai, sėdame į nedidelį katerį su dviem „Yamaha Enduro“ varikliais ir gauname panašia į anglų kalba pezantį gidą. Dar spėjame pamojuoti į pakrantę laimikį tempiantiems žvejams ir pradedame savo kelionę į salą.
Sakoma, kad Sidabro saloje piratai yra užkasę iš laivų pagrobtų brangenybių, bet toks pavadinimas atsirado dėl kitos priežasties. Sidabro salos krantai iš tikro primena šio metalo spalvą, nors atvykęs arčiau ir pamatęs beigi užuodęs supranti, kad tą spalvą suteikia tūkstančių čia gyvenančių paukščių išmatos. Ne viskas sidabras, kas sidabru žiba.
Iki salos valanda „kelio“, o bangos nemažos. Čia gi vandenynas. Pusryčių beveik niekada nevalgau (tiesiog neatsikeliu), todėl man ramiau, o štai kolegos aplinkui greitai praranda nuotaiką. „Jeigu vemsit, tai per dešinį bortą. Bus pavėjui, mažesnė rizika, kad viskas sulėks atgal į laivą, - draugiškai pataria gidas ir prideda. – Laive taip pat yra tualetas, bet plaukiant juo naudotis iš esmės neįmanoma, nepataikysit. Todėl jeigu labai LABAI reikės, prašykit vairininko, kad sustotų“. Taip suspaudę lūpas ir viską, ką įmanoma, iškenčiame tą valandą iki salos.
Saloje yra du maršrutai. Kiekvienas apie trijų valandų ilgio, todėl abiejų nespėsim, reikia rinktis. Gidas paaiškina, kad kairėje salos pusėje paukščių daugiau, ten ir einam. „Ar tikrai pamatysim tų paukščių? – tikslinamės. Gidas tik nusijuokia. Greitai suprantam kodėl: ponios ir ponai, Jūsų dėmesiui – mėlynkojai bubiai!
Šie paukščiai yra toli vandenyne esančių Galapagų salų pasididžiavimas, tačiau gyvena ir arčiau kranto. Čia jų tūkstančiai ir visi įsikūrę greta turistams įrengto tako. Bubiai, lietuviškai vadinami padūkėliais, tikrai „nagli“. Kam perėti brūzgynuose, jeigu čia tokia puiki švari vieta? Be to, paukščiai dideli, kaip lietuviška, Kalėdoms nupenėta antis.
Norint pakilti į orą, reikia ilgai bėgti ir mosuoti sparnais, tad turistinė trasa yra puikus pakilimo takas. Viena problema: čia nuolat vaikšto tie prakeikti turistai, todėl reikia ant jų karksėti ir kirsti į blauzdą.
Taip vingiuodami tarp bubių ir fotografuodami šiuos gražuolius, iriamės į priekį. Bubiai kranksi (patinėlių balsas kitoks, primena švilpimą), įtariai žiūri, caksi snapais šalia kojų, bet rimtesnių veiksmų nesiima. Esame čia perėjimo sezonu, bet bubiai nenuspėjami: kai vienų mažyliai jau yra praaugę tėvus, kiti dar tik šoka poravimosi šokį. Labai juokingas tatai yra dalykas: pamatęs patelę bubis, tarsi kaimo viengungis, pradeda sukti nedrąsius ratus aplinkui, juokingai kilnodamas savo mėlynas kojytes į viršų ir cypsėdamas. Paskui, lyg tarp kitko, pakedena išrinktosios plunksnas. Jeigu magnetiniai laukai sutampa, netrukus šoka abu, o prisišokę po kelių savaičių jau peri mažiukus. Šitie tokie ėdrūs, kad greitai praauga tėvus, nespėjančius mažiams nešti žuvies. Dėl to iš vienos vados išgyvena tik vienas bubis, sugebantis suryti daugiausiai žuvies ir apėsti silpnesius broliukus. Nuotraukoje – motina su kelių savaičių dar pūkuotu „mažyliu“ (kairėje).
Apsukę pusę salos grožimės puikiais pakrantės vaizdais. Vienoje vietoje galima pamatyti jūros liūtų, bet aptinkame tik smėlyje išgulėtas duobes. „Išėjo maudytis“, - mosteli į vandenyną šmaikštuolis gidas. Netrukus prieiname vietą, kur retkarčiais apsilanko albatrosai. Irgi nieko nėra. Turbūt ir šitie maudosi. Pamatome ir gausybę danguje besiblaškančių paukščių rūšių, bet mano ornitologiška prigimtis gerokai prislopinta, todėl neišsteniu nieko daugiau už „vajei, kaip gražu“ ir „ohoho“. Kitiems gal ir įdomu, bet man tų išprotėjusių mėlynkojų bubių nebenustelbs niekas.
Grįžę į laivą gauname po sumuštinį ir arbūzo skiltelę. Sėklas suberiame į vandenį žuvytėms, bet netrukus jomis susidomi milžiniški jūros vėžliai. Jie mažesni už Trinidade ir Prancūzijos Gvianoje matytus pusantro metro gigantus, bet nemažiau gražūs. Vanduo pakankamai skaidrus,kad įsitikintume, kokie greiti ir vikrūs jie yra po vandeniu. Kartais vienas kitas iškiša galvą į viršų ir tada būna dvigubai gražiau.
Pakeliui į namus dar pusvalandžiui sustojame panardyti su vamzdeliais, bet vanduo drumztas, tad didelio įspūdžio nėra. Užtai jau kelionei įpusėjus iš vandens išlenda dvi ilgos nugaros, purškiančios vandens fontanus į orą. Banginiai! Šioje pakrantėje vasaros mėnesiais jie tiesiog siaučia, iškeldami iš vandens savo keliasdešimties metrų ilgio kūną ir neblogai nugąsdindami laive tykančius turistus. Tada būna ir tokių vaizdų (esu dėkingas gidui Ancheliui už foto).
Aš čia nesezono metu, todėl išvis pasisekė, kad pamatėm tas dvi nugaras.
Deja, ir tos greitai dingo. Gidas aiškina, kad po vandeniu banginiai gali išbūti apie pusvalandį ir per tą laiką toli nuplaukti, todėl laukti beviltiška. Geriau judam link kranto. Čia lieka padėkoti chebrai už velniškai brangų, bet įdomų pusdienį ir kulniuoti pas savo šuniukus. Pakeliui prisiperku visokių sumuštiniui reikalingų dalykų ir namie pasidarau nedidelę šventę sau. Nubėgu iki interneto kavinės, pasidalijam įspūdžiais su Žydre. Pasirodo, ji jau beveik Peru. Kompiuteris atiteko man, tad prieš miegą dar suryju keletą „Draugų serijų“ iš piratinio DVD. Lauke ramiai snaudžia šuniai, greitai užmiegu ir aš.
Trečia diena: išeiginė protui ir sielai
Planavau šiandien išsinuomoti dviratį ir nuvažiuoti iki netoliese esančio indėnų kaimelio, tačiau subjuręs oras pakeitė planus. Iš esmės neveikiau nieko. Vėl pavalgiau pas kolumbietį, pasiklausiau pasakojimų apie šio miestuko kasdienybę ir kitais metais laukiantį vietinių košmarą El Ninjo. Kas kelerius metus pasikeitus oro sąlygoms vandenyne gimsta šis reiškinys, pakrantės miestams dovanojantis kelis mėnesius nepaliaujamo lietaus. Plaukia viskas: gatvės, tiltai, pamatai. O dar sako, kad Lietuva – lietaus šalis. Mes tikro lietaus dar nesame matę...
Ketvirta diena: pirmas įspūdis ne visada teisingas
Šiandien jau planuoju išvykti iš Puerto Lopez ir kreipti ienas Peru link. Pakeliui dar sustosiu greta esančioje Montanitoje. Tai bene labiausiai turistų mėgstamas Ekvadoro pakrantės miestelis, todėl nieko gero nesitikiu. Atsisveikinu su kolumbiečiu Heibeliu ir nusprendžiu prieš išvykdamas čia papietauti. Greitai susipažįstu su greta sėdinčiais ispanais, kurie tuoj pakviečia prisijungti prie jų stalelio, šalia eglutės.
Ispanai - dar vienos mano mylimos tautos atstovai. Dar neteko matyti pikto ar susiraukusio ispano (na, nebent krepšinio rinktinės atstovai po dar vieno pralaimėto finalo). Visada malonūs, linksmi, šnekūs ir draugiški. Plepėdamas su jais išlenkiu bokalą braziliško „Brahma“ alaus ir čia padarau klaidą – juk laukia kelių valandų kelionė autobusu. Blogiausias scenarijus pasitvirtina ir dar nepasiekus pusiaukelės tenka sukaupti visas jėgas, stengiantis negalvoti apie prispyrusius reikalus. Laimė, Montanita užklumpa anksčiau, nei tikėjausi, tad viskas baigiasi gerai. Dangus irgi šlapinasi kaip reikiant, pradedu galvoti, kad taip ir nepragiedrės.
Lietaus permerka Montanita atrodo tarsi pigi turistų meka. Bambukiniai pastatai, banglenčių nuomos punktai, nendriniai stogai, brangūs restoranai su mediniais lakuotais suolais... Pirmas sutiktas viešbučio darbuotojas užgieda 25 JAV dolerių kainą už kambarį ir mano pasiūstas toli toli už kiek laiko prisiveja automobiliu, siūlydamas jau 15 dolerių. Vis tiek per brangu. Atkulniavęs iki miesto centro randu gausybę viešbučių konkurencijos nukapotomis kainomis. Pasirenku „Tsunami“, nežinau, kodėl. Rubuiliukas iš registratūros nuveda bambukiniais koridoriais į acetonu smirdantį kambarėlį su mažiuku langeliu į statybas.
Na, palauk. Palypėju aukščiau ir aptinku gal keturis puikius tuščius kambarius su privačiomis voniomis ir netgi du TV kanalus rodančiais telikais. Greitai suderiname 8 JAV dolerių kainą ir susimokėjęs krykštauju – pro langą netgi vandenynas šiek tiek matosi!
Kuo daugiau apsiuostinėju Montanitoje, tuo labiau man šitas kaimukas pradeda patikti. Vandenynas daro savo. Banglentininkai mėgsta Kalniuką (isp. montanita – mažas kalnas) dėl gerų bangų, todėl visa industrija čia dirba dėl jų. Tiesa, yra ką veikti ir šiaip atklydusiems. Pavyzdžiui, galima stebėti vandenyno atoslūgį, kai vanduo tiesiog kažkur dingsta. Taip pat galima prašyti prie gatvės kioskelį pasistačiusio barmeno, kad suplaktų „kaipirinją“ pagal savo receptą. Vienas marakujos vaisius visiškai pakeičia šio kokteilio skonį.
Vakaras baigiasi ryte, kojomis spardant smėlį pagal vietinės roko grupės gyvai atliekamas dainas. Regis, čia susirinko visi turistai ir jie patenkinti, nes grupelė groja gerai. Gaunu ir „Zombie“, ir „Seven nation army“, ir beveik visą Bob Marley repertuarą, kuris taip tinka paplūdimiui. Karibai, tikri Karibai čia.
Penkta diena: dar daugiau saulės ir jūros
Prie paplūdimio gyvenimo lengva priprasti. Niekur neskubi, sėdinėji ant smėlio, vaizduodamas, jog kažką mąstai, nors iš tiesų nemąstai nieko. Greta laksto vaikai, šunys ir banglentininkai. Taip ir nepajunti, kaip saulė pliumpteli į vandenį, padovanodama dar vieną banalų, bet vis tiek gražų saulėlydį.
Kadangi vakar buvo gera, pakartoju darbotvarkę su „kaipirinja“, vietinės grupelės ritmais ir smėlį spardančiomis kojomis. Vienintelis noras – kad Žydrė būtų čia. Na, bet ji tikriausiai irgi nenuobodžiauja, nes šiuo metu jau yra Peru pakrantėje. Turėtų būti kažkas panašaus, kaip ir čia.
Šešta diena: susitikimas su Grace Kelly ir jos sūnumi Darwinu
Rytoj jau turiu susitikti su Žydre Peru mieste Piuroje, o iki jo dar keli šimtai kilometrų autobusu. Netgi ne vienu – keliais autobusais. Iš Montanitos į Santa Eleną, ten bėgte marš į kitą autobusą, su juo iki Guayaquilio, o čia pasiseka, kaip grūdas kvailai vištai – randu agentūrą, vežančią tiesiai į Piurą. Naktis bus praleista autobuse, tačiau rytoj anksti ryte jau būsiu pasiekęs tikslą. Inšala, kaip pasakytų arabai. Nusiperku bilietą ir turiu kelias valandas pasivaikščiojimui po gigantiškąją trijų aukštų autobusų stotį. Gal kvepalų nusipirkti?
Naktinė kelionė autobusu butų buvusi nyki, jei ne ant gretimos sėdynės įstaisiusi Peru indėnė su aštuonių mėnesiu sūnumi. Motinos vardas Grace Kelly. „Kodėl“ – klausiu. „Ai, kažkokia anglų aktorė buvo, tėvams vardas patiko“, - atsako Grace. Netrukus susipažįstame su sūnumi... Darwinu. Nebeklausiu, kodėl. Niekada nesuprasiu to indėniško minties polėkio, jau praradau viltį. Darwinas netrukus pradeda snausti ir miega beveik visos kelionės metu, kojytes uždėjęs man ant kelių. Taip ir važiuojame, kaip egzotiška šeimyna, iki pat Peru. Pakeliui dar pasienyje keisdami valiutą mane gerokai išduria vietiniai apgavikai, bet tai jau kita istorija. Dabar reikia tik nuvykti iki viešbučio, kuriame vis dar miega Žydrė ir nugriuvus ant lovos pačiam pabandyti užmigti.
Vienam keliauti įdomu, bet dviese – dvigubai įdomiau. Ir smagiau.
