Ekvadoras: tas pats tikslas, bet skirtingi keliai

Sakoma, kad Ekvadoro miestas Cuenca yra gražiausias šalyje. Na, mums jis nepasirodė gražesnis už sostinės Quito senamiestį, tačiau vis tiek tapo pusantros savaitės stotele. Laukėme miesto šventės, o sulaukėme bent kelių netikėtumų tiek iš miestelėnų, tiek iš mūsų pačių.

Atvykę į Cuencą po ilgos kelionės traukinuku ir autobusu, jėgų viešbučio paieškoms neturėjome, todėl paprašėme taksisto, kad nuvežtų į draugų rekomenduotą „El Cafecito“. Tas šyptelėjo į ūsą: „Cafe Gringo?“. Ne, sakom, ne gringai mes ir visai ne ten norim važiuot. Tada taksistas paaiškina, kad viešbutį ir kavinę viename pastate turintis „El Cafecito“ vietinių vadinamas „gringų kavine“, nes ten renkasi tik turistai.

Atvykstam ir įsitikinam. Triukšmas didžiausias, uždarame kieme chebra ošia prie staliukų, o aplinkui – gyventojų kambariai. Iki vienuoliktos vakaro iš esmės gyveni kavinėje. Mes gavome kiek pigesnį, bet labai keistą kambarį atokiau.

Tualetu teko dalintis su kavinės svečiais. Tualetas bendras, todėl niekad nežinai, ką rasi užėjęs – lūpas besidažančių merginų būrelį, mylimąją ant kriauklės „laužiantį“ kazanovą ar dar ką nors. Vieną naktį iškentėję šitą chaosą apsisprendėme, kad gyventi kavinėje nėra labai smagu ir pradėjome detalesnį Cuencos tyrinėjimą. Tiesą pasakius, netgi pakeitę viešbutį, į „El Cafecito“ dažnai grįždavome pavalgyti, nes maistas buvo vienas gardžausių iš tų, kuriuos teko ragauti Cuencoje. O dar tas nemokamas Wi-fi ir gera muzika, skambanti per išradingai senuose lagaminuose įtaisytas garso kolonėles...

Linksmosios vėlinės

Vaikštai Cuencos gatvėmis ir nežinai, kaip elgtis. Tikriausiai, reikėtų grožėtis kolonijine arcitektūra, baltais namų fasadais, išradingais balkonėliais ir įvairiaspalvėmis durimis. Viskas atrodo gražu, švaru, tvarkinga, bet... Kažko čia trūksta.

Kolumbijos gražiausiu miestu įvardijama Kartagena visa galva aukštesnė už Cuencą.

Vis dėlto, Cuenca yra graži, ypač iš viršaus.

Kai esi aukščiau, nei daugelis stogų, gali matyti bažnyčių bokštelius, aplylinkėse stūkstančius kalnus, judrias gatves ir tamsiai mėlynus debesis. Tada pamatai tikrąją Cuencą, kuria galima gėrėtis ir džiaugtis.

Kai aktyviai keliauji, dienoraštis pradeda kiek atsilikti nuo realybės. Taip atsitiko ir mums: Venesueloje dar laikėme tempą, tačiau nuo Gajanų ir Amazonės jau nebepavykdavo. Štai ir dabar rašome jau iš nuostabaus Cuzco miesto Peru šiaurėje, o mintyse – ekvadorietiškos Cuencos Vėlinės.

Žinojome, kad Ekvadoro gyventojai Vėlines švenčia kiek kitaip, nei esame pratę mes. Atsineša į kapines alkoholio, gitarą, ir įkalę garsiai dainuoja apie ilgesį ir meilę mirusiems artimiesiems. Prisipažinsim, labai keista per Vėlines kapinėse nematyti tos rimties veiduose, girdėti muziką ir linksmus pašnekesius.

Šiai progai pasirinkome skirtingus maršrutus. Žydrė nuvyko į kaimelį greta Cuencos, o Valdas aplankė miesto kapines. Įspūdžiai buvo kiek skirtngi. Žydrės pasirinktame miestelyje Vėlinės buvo jaukesnės, kapinėse būriavosi daugiau indėnų...

...senoliai tiesiog ramiai sėdėjo greta antkapių...

...o jaunesnieji bandė pasiekti ketvirtame urnų saugyklos aukšte esančių artimųjų palaikus.

Netikėtai prisistačiusi mergaičiukė įsiprašė į kompaniją ir lydėjo Žydrę visą laiką, supažindindama su savo draugais, nuvesdama prie savo senelio kapo ir atsisveikindama tik prie autobuso. Tuo tarpu Valdo Vėlinės vyko gigantiškose kapinėse. Ištisi urnų daugiabučiai, kuriuose mirusiųjų palaikai ilsisi kelių aukštų betoniniuose pastatuose, greta - paminklai turtingiesiems, o dar toliau - labai didelių ponų mauzoliejai.

Kartais reikiamą kvadratėlį rasti sudėtinga, todėl teko matyti daug miestelėnų, vaikščiojančių palei kvadratėlių eiles ir ieškančių tam tikros pavardės. Tikrai neįprastas jausmas.

Po neįvykusios šventės – skirtingi maršrutai

Iškart po Vėlinių Cuencoje turėjo įvykti svarbiausia miesto metų šventė – Cuencos nepriklausomybės diena. Miestai Pietų Amerikoje nepriklausomybę nuo ispanų atgavo skirtingu metu, todėl dabar visi turi daug progų švęsti.

Cuencos šventė - didelis įvykis. Viešbučiai užkimšti, o mūsų pasirinkto viešbutuko šeimininkė pradeda nedviprasmiškai kalbėti apie tai, kad per kelias dienas vykstančią šventę kambario kaina turi būti didesnė. Susitariame, kad iš kambario su trimis lovomis persikelsime į mažesnį, bet kaina liks ta pati.

Atėjo metas šventiniams renginiams. Greitai supratome, kad tai bus kažkas neįprasto. Pirmiausiai, niekas, net turizmo biuro darbuotojai, neturi šventės renginių tvarkaraščio. „Dar per anksti“, - likus dviem dienoms iki šventės pareiškia biuro darbuotoja. Tenka klaidžioti gatvėmis ir ieškoti, kur kas vyksta.

Taip netyčia pataikome į tradicinio maisto fiestą. Parke ant dengtos scenos gitaromis brazdina vietinė grupelė, keliuose kioskuose moterėlės pardavinėja vištieną, ant pievutės ilsisi gal dvidešimt šeimų. Puikus renginys, tik neaišku, kam skirtas. Na, bet juk miesto šventė tik įsibėgėja...

Kitą vakarą užtveriamos svarbiausios miesto gatvės, jų centre sumontuojami keliolikos metrų aukščio metaliniai monstrai. Vienuoliktą vakaro iš jų pradeda trykšti mėgėjiški fejerverkai, bet po penkiolikos minučių viskas baigiasi. „Čia buvo "castillas", - aiškina vietiniai. – Šventės vinis“.

Dar kitą dieną pamatome dviračių lenktynes miesto gatvėse ir girdime iš stadiono sklindančius roko grupės garsus. Nekantriai pradedame laukti rytdienos – svarbiausios šventės dienos. Galbūt įvyks kažkas tokio, dėl ko miestelėnai svaigsta jau visą savaitę?

Lapkričio 3-ioji išaušta plaunama lietaus. Už lango įtartinai tylu. Puolame pasivaikščioti ir negalime patikėti. Nieko. Miestas visiškai, nuodėmingai ir nenuginčijamai tuščias. Niekas nedirba, niekas nesitranko į tave gatvėse, niekas... nešvenčia.

Kaip čia yra? Hyper maloni viešbučio šeimininkė puola aiškinti, kad taip yra dėl rytdienos. Žmonėms reikės eiti į darbą, todėl niekas nenori įsibėgėti. Ilsisi. Dabar jau viskas aišku: tapome liudininkai puikios šventės, kurios nebuvo.

Po tokio užsistovėjimo ateina metas naujam nuotykiui. Idėja abiem kilo vieną vakarą meksikietiško maisto restoranėlyje. Iki šiol visą laiką keliavome kartu, tik retkarčiais išsiskirdami kelių valandų ar vienos dienos išvykoms. O kodėl gi nepabandžius atskirai pakeliauti kokią savaitę? Juk beveik neturime tokio individualaus keliavimo patirties.

• Planas: iš Cuencos išvykti skirtingais autobusais ir skirtingais maršrutais.
• Tikslas: atskirai kirsti Ekvadoro – Peru sieną ir po savaitės susitikti Peru mieste Piuroje, netoli sienos.
• Kontrolė: kasdien apie septintą vakaro susirašyti el. paštu.
• Rezultatas: kitą savaitę.

Atgal