Ekvadoras: kaip mes truputį pasivaikščiojome
Iki šiol daug transportavomės autobusais, sunkvežimiais ir kitokiomis transporto priemonėmis. Atvykus į indėnų kaimelį Chugchilaną nusprendėme pramankštinti kojas ir iki gretimo Isinlivy kaimelio nueiti pėsčiomis. Vieno dalyko neapskaičiavom – kas bus, jeigu eidami pasiklysim?
Pradžia labai paprasta: atsibundame anksčiau, atsisveikiname su viešbučio savininke indėne „mama Hilda“ ir žingsniuojame takeliu iki gretimo kaimuko. Tada reikės į dešinę, paskui perlipsime arba apeisime kalną ir kiek pasimakalavę slėnyje, pasieksime kelionės tikslą – Isinlivy. Jeigu ką, turime šiokį tokį kelionės aprašymą.
Pradžia su nuotykiais, bet nesudėtinga
Pakeliui įsigyjame porą vandens buteliukų, šiek tiek vaisių į kuprines ir sudie! Chugchilanas greitai lieka už nugarų, nes čia be bažnyčios, penkių trobų, mažo turgaus ir kelių viešbučių daugiau beveik nieko nėra. Ai, dar yra maža mergaitė, grįžtanti į miestelį iš kapinių ir norinti būti nufotografuota. Jokių problemų.
Kol kelias aiškus ir tiesus, viskas gerai. Žingsniuojame jausdami, kaip saulė šviečia, bet nešildo. Aukštis čia siekia apie tris kilometrus virš jūros lygio, todėl ryte gali būti vėsoka. Ta proga Valdas išbando savo naują pirkinį pončą. Šiltas.
Nužingsniavus kelis kilometrus, prasideda problemėlės. Autobusai iš vieno Quilotoa regiono miestelio į kitą važiuoja labai retai ir ilgai, todėl nemažai keliautojų ryžtasi pasivaikščioti – juk atstumai siekia tik keliolika kilometrų. Vietiniai indėnai nori užsidirbti iš turistų, siūlydami vedlių paslaugas. Kad nepaklusniems turistams būtų sunkiau, jie sugadina ir išspardo visus kelio ženklus pakeliui, todėl nusprendus keliauti be gido beveik negyvenamomis vietovėmis ties kiekviena nauja sankryža lieka tik klausinėti apie teisingą kryptį išdidžių asiliukų.
Šiek tiek paklaidžioję sutinkame žmonių, jie mums išduoda tolimesnio maršruto paslaptį ir baksnoja į mažą žole apaugusį keliuką, kuris nuveda iki upės. Dabar reikia įveikti stačią nuokalnę iki pat kito kaimuko, primenančio prastą siaubo filmą. Keli namai, iš vieno sklinda muzika, aplink nėra jokios gyvybės ir tik žvitri akis pastebi, kaip iš už vieno namo kampo mus stebi baugus vaikiškas žvilgsnis. Pastatų durys atvertos, tačiau viduje nieko nėra. Lieka tik prisėsti greta miestelio centre esančio kryžiaus ir pailsėti prieš būsimą įkalnę.
Toks jau yra tas likimas, jei tavo kelyje pasitaiko kalnų upė. Jos išrausta vaga gali būti kelių šimtų metrų gylio, todėl norėdamas upę kirsti, privalai nusileisti ir tada vėl užkilti į statų tarpeklį. Gerai, kad bent jau vaizdai čia tikrai verti didelio „Vau“.
Pailsėję tęsiame kelionę paupiu, ieškodami nusileidimo iki pat vandens. Kažkur greta turi būti pakabintas tiltas, kurį perėję jau būsime įveikę beveik pusę kelio ir turėsime kilti į viršų. Saulę pakeičia nervinančiai varvantis lietus: užsimeti striukę ir atrodo, kad nelyja; nusiimi striukę ir čia pat sušlampi. Vis tik lyja. Pakeliui iki tikrojo tilto mūsų dar laukia mažas tiltukas. Atrodo paprastai, bet jeigu kada teko eiti trimis papuvusiais bambukais, suprasite, kad nėra taip lengva.
Štai tada ir pražingsniuojame nusileidimą iki kabančio tilto. Nepastebėjom. Gerai, kad pakeliui sutinkame indėnę įmantriu vardu Marija Manuela Sigčia Čiguana, ji sutinka mus palydėti iki teisingo kelio. Netrukus papasakoja apie problemą – jos asiliukas susirgo ir veterinarai sako, kad čia gali būti širdies liga. Tai reiškia, kad šalia žingsniuojantis ištikimasis „burrito“ negali nešioti didelių krovinių ir laipioti stačiomis įkalnėmis. Gerai, kad Marijai Manuelai Sigčiai Čiguanai to nelabai ir reikia – asiliukas yra labiau jos draugas, nei transporto priemonė.
Gaila, bet dar kartą susiduriame su ekvadorietiška turistų prievartavimo sistema: „Mielieji, gal prieš atsisveikinant galėtumėte duoti kokį doleriuką mano šeimai?“. Atrodo, kas čia tas doleriukas, bet kaip apmaudu suprasti, kad visas iki šiol buvęs nuoširdumo seansas skirtas tik tam, kad vėliau būtų galima paprašyti atlygio... Nepaisant šio posūkio, atsisveikiname su indėne gražiai ir pažadame kada nors atsiųsti laišką su keliomis jos ir asiliuko nuotraukomis. Netrukus prieiname ir kabantį tiltą.
Labai įdomus, iškeltas keliasdešimt metrų virš upės ir gerokai braškantis. Juokingiausia, kad atbrailos rankoms prisilaikyti pavojingiausioje vietoje, ties viduriu, sumažėja iki minimumo ir vos siekia kelius. Lieka tik atsargiai statyti kojas, stengiantis nežiūrėti žemyn. Pavyksta, bet pasiekus kitą pusę prasideda bėdos.
Ekvadoro provincijos klystkeliais ir bekelėmis
Pagal aprašymą, viskas turėtų būti paprasta: kylame į viršų, prieiname upelį ir greta jo kelias tęsiasi toliau. Gaila, bet čia neparašyta, kad tų kelių yra daug. Vietiniai indėnai išmina savo takučius į sodybas, daržus ar net nežinia kur. Šitaip netikėtai pasirinkęs kitą keliuką, gali kilometrus kulniuoti priešinga kryptimi ir galvoti, jog eini teisingai.
Mums atsitinka panašiai – pagriebiame neteisingą kryptį ir pradedame brautis pro rūbus plėšančius krūmus. Netrukus keliukas išvis baigiasi ir prieš akis iškyla stati purvo nuošliauža. Pabandome palei ją lipti į viršų, bet netrukus Valdas vos nenuvažiuoja apačion – nuo smagaus nuošliaužos tramplino ir keliasdešimties metrų dardėjimo žemyn išgelbsti tik laiku ištiesta Žydrės ranka. Vaizdas primena matytus filmus, kai herojus pakimba ant rankos ir, be abejo, išsigelbsti. Tampa akivaizdu, kad čia tikrai ne tas kelias. Lieka tik itin atsargiai grįžti atgal iki upės, kur mūsų pabaidytos į šonus laksto besiganančios karvės.
Likimo ironija: išsekę nuo brovimosi pro krūmus ir praradę nemažai laiko išvystame tikrajį kelią. Nereikėjo eiti pagal upeliuką, reikėjo jį kirsti... Deja, jau trečia valanda, žygio aprašymas einant šiuo keliu žada stačią įkalnę, o jai įveikti mums tiesiog neužteks laiko. Turime rinktis kiek lengvesnį kelią ir apeiti kalną. Taip ir padarome. Pakeliui tenka klampoti per indėnų bulvių laukus, susidurti su tvoromis ir grįžti atgal, vėl perbristi į kitą upės pusę, o po kelių kilometrų grįžti atgal, pasinaudojus skersai upę permestu storu medžio kamienu. Ketvirta valanda, o mes vis dar pusiaukelėje. Laikas tampa mūsų priešu.
Kelias čia aiškesnis ir pakeliui sutinkame daugiau indėnų, nuoširdžiai tikinančių, kad Isinlivy jau visai netoli, vos dvi ar trys valandos. Gal ir netoli, kai esi apsižergęs mulą ir sukirtęs sočius pietus. Mums, alkaniems, pavargusiems nuo teisingo kelio paieškų ir perlytiems kiaurai, atrodo gana toli. Dar bjauriau, kad kelias nuo lietaus tampa nesibaigiančiu purvynu ir vis kyla aukštyn. Kiekvienas žingsnis – į dumbliną ir šlapią įkalnę. Tai pradeda rimtai varginti.
Pailsėti nei užvalgyti nėra kada, nes šiuose kraštuose temsta apie šeštą vakaro. Neturime pakankamai laiko, todėl ropščiamės įkalnėmis ir ieškome teisingo kelio indėnų išmintose sankryžose, tikėdamiesi Isinlivy pasiekti dar iki saulėlydžio. Vienu metu patenkame į statų tarpeklį, kuriuo žingsniuodami girdime, kaip iš viršaus ant mūsų loja gal penki šunys. Jausmas, tarsi būtum kompiuterinio žaidimo herojus. Kartais orientuojamės patys, kartais teisingą kelią parodo karves ganančios indėnės, taip apsaugodamos mus nuo dar vieno beviltiško paklydimo.
Pradeda stipriai temti. Turime tik vieną „ciklopą“, todėl sutariame taip: nuo čia kelias jau aiškus, iki Isinlivy liko gal pusvalandis, todėl daugiau jėgų sutaupiusi Žydrė eis greičiau ir pasiekusi tikslą, palauks Valdo arba sugrįš jo „pasiimti“. Jei tikslo neprieis, palauks paršelio pakeliui ir tada kartu kulniuosime su ciklopu. Planas pasiteisina, nes kaimelis yra arčiau, nei tikėjomės. Vos už penkiolikos minučių sutinkame indėną su nugertu alaus buteliu, kuris tvirtina, kad jau atėjome, dar po pusvalandžio prietemoje sumirga namų pastatai ir netrukus jau šildome savo sužvarbusias kojas jaukiame „Lulu Llama“ viešbutyje prie židinio. Be mūsų čia yra tik trys viešbučio darbuotojai ir katė.
Dar viena atkarpa įveikta
Nuotykis baigiasi sėkmingai, netrukus jau kertame sočią vakarienę ir ruošiamės greitai nulūžti. Ramybės neduoda tik nuolat aplink lakstanti ir kniaukianti katė. Vėliau sužinome, kad praėjusią naktį ji pagimdė penkis kačiukus, kurie buvo atimti – personalas nematė prasmės gausinti kačių šeimyną. Oho, koks „eco friendly“ sprendimas... Dabar pradedame rimtai gailėtis vaikų visuose kampuose beviltiškai ieškančios motinos ir, nepaisant nesiliaujančio kniaukimo, miegame kaip užmušti.
Kitą dieną lauke vėl lyja, todėl miestelio apžiūrai neturime nei jėgų, nei galimybių. Tiesiog susikrauname daiktus ir išmušus vidurdieniui, keliaujame į centrinę aikštę, kur pavyksta sugauti iš turgaus grįžtantį autobusą. Apsupti šurmuliuojančių indėnų riedame atgal į Latacungą. Kurį laiką kelias pavojingai vingiuoja serpantinais, po to pasiekiame lygumas ir po šešių valandų dardėjimo vėl išlipame Cotopaxi ugnikalnio papėdėje esančiame mieste.
Čia dar praleidžiame kelias dienas, kol susitvarkome su užklupusiais straipsnių “deadline’ais” ir pailsėję po Quilotoa regiono nuotykių, galime judėti pirmyn. Artimiausias tikslas – netoli aukščiausio Ekvadoro vulkano Čimborazo esantis Guarandos miestelis. Galbūt iš čia pavyks pamatyti snieguotąjį Ekvadoro milžiną.
