Ekvadoras: tūkstančiai indėnų ir vienas ežeras
Antrasis mūsų „užbėgimas“ į Ekvadorą prasidėjo nuo Otavalo miestelio, anksčiau jau aplankytos vietovės. Pasaulyje miestelis garsus dėl spalvingo indėniškų dirbinių turgaus, turistai mielai traukia čia kiekvieną šeštadienį apsipirkti ir paspoksoti į spalvingus Ekvadoro indėnus.
Mes žinome dar vieną vietą, dėl kurios čia verta atvykti: „Skol“ karaokė barą. Jeigu dar atsimenat pasakojimą, kaip Venesueloje teko susidurti su girtu dainuojančiu indėnu be klausos, dabar turime pripažinti, kad ekvadoriečiai kiek pataisė požiūrį į indėnų dainingumą. Karaokė čia yra rimtas dalykas, paaugliai ir pagyvenę žmonės savaitgaliais susikemša į niūroką bariuką, aprengtą neoninėmis šviesomis ir tiesiog plėšia vienas kitam iš rankų mikrofoną, norėdami sudainuoti kokį populiarų šlagerį.
Vienas nusprendžia padėti mums pasirinkti dainą. Ne ne ne, nemokam dainuot, ypač jūsų dainų! Nieko baisaus – indėniukas atverčia kažkurį puslapį, suranda Robie Williams hitą „Angels“ ir patenkintas bruka Valdui. Taigi angliška! Na ir kas, kad ties pirmu priedainiu balso stygos išlėks į orą? Vos pavyksta išsivaduoti nuo geraširdžių dainininkų spaudimo ir toliau išlikti tik atidžiais klausytojais.
Riedame žinomais keliais
Otavalo, šeštadienis, turgus, ir mes vėl malamės jame. Dabar jau žinome, ką norėtume įsigyti ir kur tai yra, todėl apsisukame gana greitai. Iš pradžių įkertame spalvingus hamakus, paskui gražų rankų darbo medinių indų komplektą, kelis smulkesnius niekučius, porą juokingų paveiksliukų. Gerai, o kur dabar viską dėsim?
Ogi siųsime Lietuvon. Pirmą kartą šios kelionės metu supakuosime nedidelį siuntinuką ir paleisim oro keliais į lietingą tėviškėlę. Atvykę į Quito skiriame pusdienį pašto reikalams. Pirmiausiai nusiperkame iš indėnės krepšį daiktams, tada viską sukrauname, apdėliojame prekybos centre gautu kartonu, sutvirtiname lipnia juosta ir suplojame keliasdešimt JAV dolerių. Nepigus malonumas, bet viską suskaičiavus, vis tiek pigiai prasisukta. Mažiau lauktuvių reikės tempti ant savo nugarų po pusmečio.
Susitvarkę reikalus, praleidžiame kelias dienas Quito tiesiog tinginiaudami. Paskutinės dienos Kolumbijoje buvo prikimštos važiavimo naktiniais autobusais, skirtingų miestų ir miestelių bei aktyvios veiklos, o dar Valdo peršalimas... Gaila, kad oras nekoks, dažnai merkia lietus, saulės beveik nematyti ir Quito nebėra toks mielas, koks buvo praėjusį kartą.
Kai pakylame iš pamėgto „San Blas“ viešbutuko ir nusprendžiame riedėti toliau, į Latakungą, vos įlipę į taksi pro langą pamatome pažįstamą veidą. Moisiejus, su kuriuo susipažinome Gajanoje, vėliau tik per plauką nesusitikome Manause, bet kelis kartus pasimatėme Leticijoje... Ir štai – nei planavom, nei tikėjomės, tačiau matome jį priešais visą išsišiepusį. Gaila, kad lieka laiko tik keliems susišūkavimams pro nuvažiuojančio taksi langą. Nieko, tikriausiai dar susitiksim. Mažas tas pasaulis...
Toliau vykstame „vulkanų alėja“ į Latacungą. Kodėl taip pavadinta? Šis kelias, dar žinomas, kaip „Panamericana“, Ekvadore nuolat vingiuoja greta didesnio ar mažesnio ugnikalnio. Per trumpą dviejų valandų atkarpą pamatome gal penkis. Gražiausi iš jų – nepakartojamas Cotopaxi (jį tiesiog įsimylėjom), kitoje pusėje esantys Pietų ir Šiaurės Ilinitzos bei sniego kepurės neturintis, tačiau savotiškai gražus Ruminjahui. Oras geras, debesys prasisklaidė, saulė leidžiasi, todėl visi aplinkiniai ugnikalniai gana gerai matosi... Retai taip pasiseka šiuo metų laiku.
Latacungoje vėlgi nesame naujokai. Žinome, kur eiti išlipus iš autobuso, kurį viešbutį rinktis ir kur vakarieniauti. Atėjo metas išsukti iš pramindžioto tako. Būtent tai ir žadame padaryti, nusitaikę į greta Latacungos esantį Quiltoa vulkaną. Sakoma, jis nelabai turistinis, apsuptas indėnų kaimelių ir savo krateryje saugantis smaragdo spalvos ežerą. Reikia patikrinti.
Svečiai indėnų žemėje
Turime planą nuvažiuoti iki Quilotoa ežero per kelias dienas, pakeliui sustodami indėnų kaimeliuose. Skubėdamas apsisuktum per vieną dieną, bet mes gi neskubam. Pirmąjį plane nurodytą kaimelį pravažiuojame net nepastebėję, tad sustojame greta esančioje Zumbahuoje.
Gyvenimas čia jau visai kitoks, nei anksčiau lankytuose miestuose. Netgi indėniškas Otavalo yra kitoks. Sakoma, kad ten gyvenanti indėnų bendruomenė yra turtingiausia Ekvadore (tikriausiai dėl turistų srauto ir prekybos) ir pamačius indėnų valdomus viešbučius, restoranus ar vairuojamus visureigius, tai tampa panašu į tiesą. Zumbahuoje gyvenama kitaip, daug paprasčiau, bet tai nėra vargingas miestelis. Šeštadieniais čia irgi vyksta didelis turgus, pro šalį važiuoja ir užsuka nemažai turistų, yra kelios parduotuvės ir restoranėliai... Tik Zumbahuoje nepalyginamai ramiau ir vėsiau – juk beveik trijų kilometrų aukštis!
Per dvi dienas spėjame susipažinti su lėtai tekančiu indėnišku gyvenimu. Kas rymo prie parduotuvės, kas pėdina per aikštę, kas su vaikučiu ant pečių eina namo, kas tiesiog stovi ir kažko laukia, o kas prašo pinigų iš turistų.
Tik šeštadienį viskas staiga pasikeičia ir vietoj paukščiukų čiulbėjimo ryte pažadina pro langą sklindantis triukšmas. Turgus.
Ne toks, turgus, prie kurių Ekvadore jau buvome įpratę. Čia ne indėnai – turistams. Čia indėnai – indėnams. Dėl to tik įdomiau.
Einame pasižmonėti ir negrįžtame tuščiomis: Valdas įkerta alpakos vilnos pončą, suplodamas gal dešimt JAV dolerių. Žiauriai permokėjo, bet labai jau norėjo... Žydrė randa sau spalvingą kepurytę su trimis (!) bumbulais. Na va, dabar pasiruošę judėti toliau, todėl stabdome pakeleivingą automobilį ir pavažiuojame keliolika kilometrų iki Quilotoa ežero.
Indėnai skirstosi iš turgaus, todėl automobiliai ir autobusai dažniausiai pilni spalvingų skrybėlėtų žmogučių. Kai kurie tiek nusigėrė, kad patys nebeįlipa į pikapo priekabą, todėl visaip griuvinėja ir mosuoja rankomis, kol atbėgusi drūta žmona su draugėmis sutvarko reikalus, įstūmusi vyrelį į priekabą. Kiti įsigudrina nusipirktą aviną užkelti ant... autobuso stogo!
Čia jau mums nesuprantamas pilotažas.
Žemyn patys, aukštyn – ant mulų
Pakeliui rinkdami ir išleisdami indėnus, nuvažiuojame iki Quilotoa. Aukštis pasiekia beveik keturis kilometrus virš jūros lygio, bet jau esame įpratę, tad jaučiamės gana gerai. Kaimelyje vos kelios trobos, visos iš esmės yra čia dėl turistų. Keli viešbučiai, keli restoranai ir keli indėnų namai, kurių gyventojai kasdien aptarnauja čia atvykstančias turistų bandas. Užsieniečių gana daug, dažniausiai atvyksta iš vietinių turizmo agentūrų nusipirkę dienos išvyką. Suprantama – Quilotoa ežeras tikrai dailus, tyvuliuojantis vulkano kraterio gilumoje ir viliojantis savo smaragdine spalva.
Šiek tiek pasivaikščioję vulkano pakraščiais aptinkame keletą baugių lamų...
...arkliuką...
...ir žmogų, kuris pataria, kaip geriau nusileisti iki ežero. Kelias minutes leidžiamės baugiai stačiu šlaitu, bet netrukus pasiekiame pagrindinį nusileidimo keliuką, iš karto sutikdami grupę turistų, parjojančių iš apačios ant mulų nugarų.
Jau lipdami į Cotopaxi pajutome, kaip sunku klampoti ugnikalnių žeme. Ji nėra tvirta, kiekvienas žingsnis nustumia birų pagrindą žemyn ir priverčia jaustis, tarsi klampotum per savotiškas kopas. Be to, gana statu. Iki ežero reikia leistis kelis šimtus metrų, per tą laiką kelis kartus savęs paklausiant: „O kaip, po velnių, aš užlipsiu šituo smėliu atgal?“
Čia indėnai turi atsakymą – mulus. Padabinę arklių ir asilų meilės vaisius prašmatniais balnais jie per dieną kelis kartus sulaipioja pirmyn ir atgal su turistais. Brangus malonumas – penki JAV doleriai už galimybę į viršų grįžti patogiai ir lengvai. Nusileidę prie ežero tik mojame ranka į indėnų siūlomus mulus, bet prapliupęs lietus sukelia dvejonių. O gal investuoti į ramų sugrįžimą atgal?
Ne, per brangu. Pasaulyje krizė, euras nusilpęs ir kiekvienas išleistas doleris Ekvadore kasdien įgauna naują, brangesnę prasmę. Todėl kiek pasilydę lietuje ir klausdami savęs, kodėl čia leidomės (iš viršaus buvo netgi gražiau), kylame atgal. Dar vienas gailestis, kad nepasiėmėme palapinės, nes čia būtų puiki vieta nakvynei.
Kylant aukštyn nuolat sutinkame nuo viršaus atliuoksinčių mulų grupeles su jas lydinčiais indėnais. Visi jaučia pareigą pasiūlyti užjojimo į viršų paslaugas, bet kaina nemažėja. Tik įveikę pusę kelio ir pasiekę stačiausią atkarpą, susitariame su vienu indėnu dėl perpus mažesnės kainos ir gauname du sulytus bei užsispyrusius mulus. Matyt, asilo genai nugalėjo. Užlingavę su jais iki viršaus papietaujame, dar kartą žvilgtelime į tikrai dėmesio vertą Quilotoa ežerą ir bėgam ant kelio – iki vakaro turime pasiekti už keliasdešimties kilometrų esantį Chugchilaną.
Kartu su dviem olandėmis kažkur per pusvalandį sustabdome pikapą. Tai bene vienintelė reikiama kryptimi judėjusi transporto priemonė per visą tą laiką, todėl apie nemokamą pavežimą nėra net kalbos. Džiaugiamės sutarę dėl autobuso bilieto dydžio kainos ir pusantros valandos kratomės priekaboje, kol privažiuojame šios dienos nakvynės vietą.
Chugchilane yra gal trys viešbučiai. Pasirenkame „Mama Hilda“, paklojame po 10 JAV dolerių už naktį dailioje kaimo sodyboje ir nesigailime. Šeimininkaujanti guvi indėnė su dviem kasytėmis vakare pakviečia pasižiūrėti vietinių mergaičių šokių, o vėliau laukia vakarienė su kitais viešbučio svečiais prie bendro stalo. Vištiena dieviška, o australų, prancūzų, vokiečių ir lietuvių kompanija pakankamai smagi, kad stalą apleistų jau išmušus pusiaunakčiui.
Metas pailsėti. Rytoj laukia kelių valandų žygis iki gretimo miestuko. Dar neįtariame, kad šitas „lengvas“ pasivaikščiojimas netikėtai virs rimtu mūsų jėgų, reakcijos ir ištvermės išbandymu...
