Kolumbija: geros kavos ir salsos sostinėje
Paskutiniai mūsų kilometrai Kolumbijoje vingiavo per nesibaigiančias lygumas ir kalnus nuo Kartachenos iki Medellino, o vėliau – iki kavos regiono. Juk ne tik kvaišalų gamyba ši šalis garsi, čia dar gimsta ir viena gardžiausių kavų pasaulyje.
Atvykę į Pereirą, vieną iš trijų didžiausių kavos regiono miestų, buvome gerokai pavargę. Visų pirma, kelionė truko beveik parą: naktinis autobusas iš Kartachenos, bandymai užmigti kratantis, vingiuojant ir stengiantis negirdėti prekeivių šūkavimo kiekvienoje stotelėje... Tada persėdimas į kitą autobusiuką ir dar kelios valandos skriejimo per Kolumbiją, kol prieš akis galiausiai pradeda dygti neišvaizdus miestas – Pereira.
Tikėjomės, kad miestas bus neįdomus. Kaip ir jo kaimynai Armėnija (neklauskit šito keisto pavadinimo kilmės) bei Manizalesas, Pereira nekart buvo šluojama žemės drebėjimų, neišlaikiusią senąją architektūrą keitė už sovietinių autorių kūrybą baisesni šedevrai, todėl dabar čia laukia tik pilkos betono sienos, padabintos visokiais garsiais ir nelabai garsiais prekių ženklais. Didmiestis.
Valdas neišlaiko kondicionieriaus egzamino
Vos atvykę į Pereirą susirandame viešbutį, trečdaliu nesunkiai nuderėdami pasiūlytą kainą. Paskui apžiūrime vienintelį įdomų dalyką mieste – Bolivaro aikštę, kurioje stovi keisčiausias pasaulyje šio legendinio Pietų Amerikos tautų išvaduotojo paminklas, ne be reikalo pavadintas „Nuogu Bolivaru“. Kažkoks keistas menininkas užkėlė nuogą Bolivarą ant žirgo ir... nieko. Visiems gerai. Bandom įsivaizduoti tokį paminklą Lietuvoje su kokiu Gediminu, Kęstučiu ar Vytautu – nepavyksta.
Tos pačios dienos vakare dar susitinkame su Domu ir Agata – lietuvio ir lenkaitės pora, taip pat keliaujančia po Lotynų Amerikos kraštus. Tik jų kryptis priešinga mūsų kelionės krypčiai, todėl vakarą praleidžiame mažoje picerijoje, dalindamiesi įspūdžiais ir patirtimi. Bendrauti smagu, bet maistas pradeda gadinti nuotaiką – Pereiroje tiesiog neįmanoma rasti normalios užkandinės.
Maža to, naktį Valdas supranta neatlaikęs oro kondicionieriaus egzamino. Važiuodami čia apie dvylika valandų turėjome kentėti autobuse visu pajėgumu įjungtą šaldiklį. Dabar jis atsiliepė 39 laipsnių karščiavimu. Gerai, kad vaistinė yra viešbučio apačioje, ten gauname vaistų, numušame karštį ir Valdas lieka sveikti viešbučio lovoje, žiūrėdamas nesibaigiančias „Simpsonų“ serijas per televizorių. Žydrė su Domu ir Agata tuo tarpu iškomandiruojama į Pereiros apylinkes, kur nedideli miesteliai gyvuoja greta kavos, su kava ir dėl kavos. Pasirinkusi greta Pereiros esantį Marsellos miestelį, kompanija nesuklysta. Ir pats miestukas visai nieko...
...ir kapinės greta jo įspūdingos...
...ir, žinoma, kava. Auganti...
...žydinti...
...džiovinama.
Žydrė ryto be kavos puodelio papraščiausiai negali pradėti, todėl čia jaučiasi, tarsi savo nedideliame jaukiame rojuje. Iš tiesų, Kolumbija vėl nustebina savo grožiu.
Kompanijai grįžus iš Marsellos ir pavakarieniavus, atsisveikiname su Domu ir Agata, palinkėdami jiems sėkmingo kelelio į Kartacheną ir toliau, kur tik likimas parodys. Valdas praguli lovoje dar vieną dieną ir pasijunta pakankamai stiprus, kad galėtume pervažiuoti į kitą greta esantį miestą – Armėniją. Čia jis krinta gydytis toliau, o Žydrė tęsia pažintinius žygius kavos keliais.
Kavos ir pramogų parke
Armėnija dar neįdomesnis miestas už Pereirą, todėl lieka tik atsikelti kitą dieną kiek anksčiau ir nuvykti į greta miesto esantį kavos pramogų parką. Pasiskaitę, kad ten yra ne tik kavos muziejus, bet ir visokių atrakcionų, net nežinome, ko tikėtis. Ką, gal įsodina į didelę kavos pupelę ir paleidžia riedėti amerikietiškais kalniukais?
Pasirodo, pramogų parkas su kava mažai susijęs. Tie, kam įdomu, pažindinasi su kava, jos auginimu bei gaminimu, o daugelis kolumbiečių tiesiog kitoje parko dalyje mėgaujasi atrakcionais, neturinčiais jokių sąsajų su kava... Atrakcionai savaitgaliais gausiai traukia kolumbiečių šeimas.
Paprastai jie lekia tiesiai į pramogas, aplenkdami kavos muziejų, o Žydrė aplanko abu objektus ir randa čia dar daugiau kavos. Nuo daigelių...
...iki į maišus sukrautų pupelių.
Visas kavos kelias nuo dirvos iki puoduko čia pavaidzuotas gana aiškiai ir įdomiai. Jeigu kažko nesupranti, tuoj prieina koks juokingas senukas ir papasakoja.
Jeigu patiksi senukui, įduos tau kelias savo įvaizdžio detales ir pats nufotografuos. Na, argi ne kolumbietė?
Dar parke galima (bet greičiausiai neverta) apjoti dalį teritorijos arkliukais.
Palaukit, o kas čia? Matytos spalvos? Tiesą pasakius, Kolumbijoje lietuviška trispalvė sušmėžuoja akyse jau ne pirmą kartą. Kiek pavyko išsiaiškinti, vieno šalies regiono vėliava identiška mūsiškei. Atmintyje iškyla Kanados Londono miesto istorija... Gal dar vieną skandalą sukeliam? :)
Žodžiu, Armėnijos kavos parkas yra gana gera vieta, neturintiems kur praleisti pusdienį miesto svečiams ir vietiniams gyventojams. O leisti laiką mieste tikrai sunku, nes čia visiškai nėra nei ką veikti, nei kur nueiti. Todėl dar po dviejų nakvynių Valdas pareiškia, kad dabar jau pakankamai sustiprėjo ir galės nuvykti iki Cali, paskutinio mūsų miesto Kolumbijoje.
Sveikas ir vėl, Ekvadore!
Cali garsėja kaip Kolumbijos salsos ir visų kitų pasilinksminimų sostinė. Čia taip pat iš kitų Kolumbijos miestų ir JAV suguža būrys gražių moterų, kurios nori būti dar gražesnės. Sako, grožio peilio paslaugos Cali yra pigios ir geros, todėl chirurgų čia daug ir visi turi darbo: pučia, klijuoja, tempia, mažina... Galbūt dėl to, kad atvykome į Cali neturėdami planų nei po skalpeliu gulti, nei linksmintis per naktis, miestas kažkokio didelio įspūdžio nepaliko.
Cali yra modernus, triukšmingas ir nelabai turintis ką pasiūlyti turistams. Geriausias jo dalykas yra žmonės, tik juos pažindamas gali suprasti šito miesto prieskonius. Štai, tamsiaodė restorano savininkė, primygtinai, bet nuoširdžiai reikalaujanti pagirti jos maistą. Štai, prancūzas, vedęs merginą iš Cali ir mielai mus priėmęs pernakvoti virš nuosavos kavinės įkurtame viešbutuke. Štai ir Juan Pablo, dar San Agustine sutiktas grafikos studentas iš Cali, įsimylėjęs vokietę Danielą ir kuriantis su ja bendrus ateities planus.
Kartu su šiais ir kitais žmonėmis praleidžiame Cali paskutines kelionės Kolumbijoje dienas. Išvykstant naktiniu autobusu iki pasienyje esančio Ipiales miestuko, širdyje jau apsigyvena nostalgija. Gaila palikti Kolumbiją, tikrai fantastišką šalį su maloniausiais iki šiol sutiktais žmonėmis. Ramia ranka suraitome Kolumbijai devynetuką (10 balų sistemoje) ir rekomenduojame visiems, kas nori atsikratyti stereotipų ir pajusti tikrą Pietų Amerikos grožį bei svetingumą.
Naktinis autobusas paryčiais atveža mus į Ipiales. Vėl neišsimiegojom (kartais atrodo, kad autobusuose to padaryti paprasčiausiai neįmanoma), tačiau dabar žinom, kad dar keturios valandos ir būsime jau pažįstamame Otavale, Ekvadoro indėnų kaimelyje. Ten pažįstamomis gatvėmis nueisime į pažįstamą viešbutį, pažįstamas indėniukas mums atrakins pažįstamo kambario duris ir lova ten tikrai bus minkšta bei patogi.
Kartais taip gera grįžti į vietą, kurioje jau esi buvęs.
