Kolumbija: landžiojant po Kartagenos senamiestį
Kelias dienas pamirkę Karibų jūroje ir spėję pamilti šį Kolumbijos kampelį, išsiruošėme į Kartageną. Tai miestas, kuriame turėjome pamatyti puikiai išsilaikiusį senamiestį (beje, saugomą UNESCO), gynybinius įtvirtinimus, saugojusius Kartageną nuo piratų antpuolių ir... didžiausią turistų koncentraciją, randamą Kolumbijoje. Taip yra todėl, kad į šį pakrantės miestą užsuka kruiziniai laivai, naršantys Karibų jūrą.
Mes tuo tarpu į Kartageną keliavome paprastu autobusu. Kelias driekėsi palei jūrą, tad žvelgdami į dešinę, galėjome mėgautis vaizdais. Tačiau pažvelgę į kairę, matydavome suklypusias vargšų trobeles, sudrėkusias nuo amžinų potvynių (keista, kodėl jie tų trobų neišsikėlė ant pastolių, kaip daro vietiniai Gajanose ar Amazonės pakrantėje). Kiemuose vaikai ir kiauliukai knisosi purvo balose (ar dar reikia sakyti, kad dėl kiauliukų Valdas buvo visai laimingas), o suaugę sėdėjo ant medinių suoliukų, atsirėmę į namo sienas, kurių niekas net nesivargina dažyti, nes dažai kaipmat atšokinėtų po pirmo potvynio.
Neprašyta ekskursija
Kartageną pasiekėme valandą prieš saulėlydį, tad džiaugėmės, kad į rajonėlį, kuriame gausu viešbučių, atkeliausime dar nesutemus. Galėsime apeiti kelis viešbučius, nereikės stverti pirmo pasitaikiusio. Tačiau atsitiko kiek kitaip... Autobusų stotis čia iškelta toliausiai nuo miesto centro – pėsčias nenueisi. Taksistai už kelionę į centrą užšaukė 15 tūkst. pesų kainą (apie 18 litų). Vieningai nutarėme, kad tai apiplėšimas ir pasukome miesto autobusiukų link. Kaip vėliau paaiškėjo, gal tai ir nebuvo pats geriausias dienos sprendimas.
„Taip, vežame į centrą“, - patvirtina autobusiuko vairuotojas, tad mikliai sušokame vidun. Paprašome, kad sustotų mums reikiamoje vietoje, įsitaisome ant laisvų sėdynių ir atsipalaiduojame. Iš anksto žinojome, kad Kartagenoje gražus tik senamiestis, vita kita nėra verta dėmesio. Tačiau prieš tai, ką matome pro langus, Fabijoniškės ar Šeškinė atrodytų kaip architektūros stebuklas. Žodžiu, vaizdas kol kas neįkvepia, bet taip ir turi būti. Vilniuje važiuodami autobusu nuo oro uosto į senamiestį, taip pat nesigėrėtumėte ypatingais vaizdais (nebent naujas traukinukas dabar veža pro gražesnes apylinkes, bet mes dėl suprantamų priežasčių jo dar neišbandėme).
Taip stebint miestą pro langą, prabėga pirma valanda... Centro kol kas nė ženklo. Pradeda temti. Tik staiga prieš akis švystelėjus kažkam panašiam į gynybinės sienos fragmentą, galvose lygiai taip pat švysteli mintis, kad galbūt tai buvo pravažiuotas senamiestis. Paklausiame vairuotojo. Pasirodo, taip ir yra, o vargšas senukas tiesiog pamiršo mus išleisti reikiamoje vietoje. „Bet nieko, - nuramina vairuotojas, - aš čia tik nedidelį lanką padarysiu ir netrukus grįšiu į jums reikiamą vietą“. Ką gi, vėl atsisėdame ir dairomės jau į sutemusį miestą. Šį kartą jau atidžiau akimis ieškome senamiesčio akcentų ir aklai nepasitikime vairuotojo pažadu sustoti reikiamoje vietoje. Prabėga antra valanda...
Kai apsukęs „nedidelį lanką“, vairuotojas grįžta į centrą, vos pamatę gynybinę sieną, šokame iš autobuso, nepaisydami pavymui šaukiančio vairuotojo, kad čia dar ne geriausia vieta išlipti. Ačiū, dar vienos valandos pasivažinėjimo netrokštame. Pasigauname taksi, kuris už porą tūkst. pesų nuveža mus į pirmą „Lonely planet“ knygoje bakstelėtą viešbutį. Geresnį ar pigesnį išsirinksime rytoj.
Likęs vakaras praeina be nuotykių, išskyrus tai, kad susitinkame bendražygius, kartu su mumis puškavusius į Prarastąjį miestą – anglus Tomą ir Džo. Ir nebent dar tai, kad visame viešbutyje (tiksliau, visoje Kartagenoje) dingsta vanduo.
Beveik kaip namuose
Kitą rytą apeiname kelis kvartalus, ieškodami kito viešbučio (tas, kuriame praleidome pirmą naktį, buvo itin ankštas, o mes Kartagenoje planavome praleisti daugiau laiko, tad norėjome kiek daugiau „komforto“). Likimas mums atlygina už menkus vakarykščius nuotykius – randame bene geriausią ir jaukiausią viešbutuką, kokiame teko gyventi šios kelionės metu. Palėpinis kambarys kiek priminė namus Vilniuje, be to, jame veikė kuo puikiausias bevielis ryšys, o Žydrę, jau pasiilgusią namuose gaminto maisto, dar viliojo ir svečiams skirta virtuvė su valgomuoju. Kaip tik tai, ko norėjosi po pusmečio kelionės. Ir už padorią 30 tūkst. pesų (33 litų) kainą. Įsikuriame čia savaitei.
Valdas imasi stuksenti klaviatūra, nes nori parašyti kelis tekstukus to laukiantiems redaktoriams – nors kiek Žydrė užmeta akį, tai mato jį entuziastingai šturmuojantį ką tik atrasto Facebook‘o puslapį ;). Žydrė tuo tarpu išsiruošia patyrinėti, už ką UNESCO nusprendė saugoti šį miestą. O vakare galbūt bus namuose gaminta vakarienė ;) Kartagenos senamiestis iš tiesų gražus. Jį puošia bažnyčių varpinės...
... žaismingos pastatų spalvos...
... žalios ir gyvos aikštės, kuriose būriuojasi ir šnekučiuojasi vietiniai, o kartais visi įsitraukia į laukinius šokius...
Senamiestį taip pat pagyvina šmaikščios skulptūros.
Pavargusius nuo pasivaikščiojimo po senamiestį kviečia pasivažinėti karietos.
O smaližiams sunku praeiti pro saldumynų stalus.
Na, ir svarbiausias senamiesčio akcentas – gynybinė siena. Ja vaikščiojama...
... ant sienos sėdima...
... ant sienos organizuojamos fotosesijos...
Dabar kiek istorijos. Gynybine siena Kartagena buvo apjuosta, siekant apsaugoti ją nuo piratų antpuolių. Taip jau atsitiko, kad ispanai rado indėnų aukso Kolumbijoje , o tą auksą iš įvairiausių džiunglėse pasislėpusių kaimukų sutempdavo į Kartageną. Čia jis buvo laikomas, kol atplauks ispanų laivai ir išveš auksą į Europą. Piratams tas auksas atrodė tiek pat savas, kiek ispanams, tad Kartagena nuolat buvo atakuojama piratų laivų. Teigiama, kad vien XVI-ame amžiuje Kartagena nukentėjo nuo penkių piratų antpuolių. O vieną kartą tik gausi išpirka, sumokėta piratų vadui Francis‘ui Drake‘ui, išgelbėjo Kartageną nuo sulyginimo su žeme.
Ispanai padarė išvadas, ir ne tik apsupo miestą gynybine siena, bet ir pastatė kelis fortus aplink jį. Vienoje iš dviejų įlankų, pro kurią įplaukdavo pagrindiniai laivai, po vandeniu buvo nutiesta siena, neleidusi laivams prisiartinti. Be to, Kartagenai ginti buvo pakviestas entuziastingas ispanas Blas de Lezo, kovose su piratais netekęs rankos, kojos ir akies! Jis tikrai turėjo už ką jiems atkeršyti... Šis vyrukas vėliau buvo paskelbtas Kartagenos išgelbėtoju, kai pasitelkęs vos pustrečio tūkstančio kareivių būrį atrėmė 186 laivų kariuomenę, turėjusią bent dešimtį kartų daugiau karių. Tiesa, šis mūšis kainavo išgelbėtojui antrąją koją, o neilgai trukus jis apskritai atsisveikino su šiuo pasauliu.
Dabar seną istoriją menantys gynybiniai fortai atviri lankytojams už kelių tūkstančių pesų kainą.
Vietiniai čia mielai lankosi, fotografuojasi...
... landžioja po tunelius...
... ar gėrisi atsivėrusia panorama.
Viskas su Kartagenos senamiesčiu būtų gerai, tik jo kavinės ir parduotuvės skirtos arba turtingesniems miestiečiams, arba dar turtingesniems kruizinių laivų turistams. Kadangi mes savo pinigėlius turime taupyti, norėdami kiek pigiau užkąsti, turėdavome šukuoti netoli esančio taip pat seno, bet ne tokio prestižinio San Diego rajonėlio gatves. Arba žingsniuoti į turgelį ir pirkti produktų vakarienei, kurią galėtume pasigaminti viešbučio virtuvėje.
Taip Žydrė turėjo progą įsitikinti, ar dar nepamiršo garsaus savo recepto „vištiena kiniškai“ (garsaus dėl to, kad tai vienas iš nedaugelio jai žinomų receptų). Viskas pavyko puikiai. Suviliota kvapo į vakarienę įsiprašė ir stora juodaodė kambarių tvarkytoja (labai jau gyrė patiekalo kvapą, tad teko ją pavaišinti). Tikriausiai įkvėpta minties, kad bendros vakarienės suartina, moteris paprašė abiejų keliauninkų, kad šie neišduotų jos viešbučio savininkei ir nesakytų, kad per visas mūsų buvimo dienas kambario ji netvarkė nė karto... Na, mes ir pažadėjome, nes šiek tiek ir patys buvome kalti – keldavomės gerokai vėliau nei padorios kambarių tvarkytojos.
Praleidę apie savaitę Kartagenoje, šiek tiek su ilgesiu palikome jaukų palėpės kambarėlį ir išskubėjome į beveik paskutinį mūsų tašką Kolumbijoje – kavos regioną.
