Kolumbija: ramus pajūrio gyvenimas
Taganga... Palikome ten daug. Ne, ne pinigų – gyvenimas Karibų jūros pakrantėje buvo visai nebrangus. Palikome ten Prarastojo miesto dulkes ir nuovargį, autobusų triukšmą, žmonių burzdesį ir didelių miestų smogą. Mainais gavome kur kas daugiau – naują vietą pasaulyje, į kurią būtinai reikės sugrįžti.
Iki kelionės į Prarastąjį miestą gyvenome gana jaukiame viešbutyje „Casa familiar“ Santa Martoje. Gaila, kad daugiau nieko jaukaus tame mieste nebuvo. Turistus apgaudinėjantys restoranų padavėjai, paplūdimio vaizdą „pagardinantys“ tanklaiviai greta uosto ir purvinos gatvės, po liūties tiesiog tampančios nedidelėmis upėmis.
Galbūt todėl net daug ir nesvarstėm, išgirdę žygio draugų rekomendacijas važiuoti į Tagangą, esančią vos už kelių kilometrų. Viena bėdelė – ten važiuoja tik maži autobusiukai, nenorintys vežti kuprinėmis apsikarsčiusių turistų, nes tie užima labai daug vietos. Išsprendėme klausimą kartu su žygio draugais Tabi ir Ethanu pagriebę talpų taksi. Tai, ką pamatėme vos už kelių kalvų, trumpam atėmė kvapą.
Galima įstrigti ilgam
Taganga yra vienoje Karibų jūros įlankoje pastatytas ramus žvejų miestelis. Pusė įlankos skirta žvejybiniams ir transportavimo laiveliams, kitoje pusėje gali mirkti žmonės. Vanduo pakankamai švarus, ramus ir labai šiltas, smėlis purus, dugnas lygus, ryklių nesimato...
Įsikuriame už kelių šimtų metrų nuo jūros esančiame jaukiame viešbutukyje ir pasiskirstome darbus. Žydrė puola stuksenti klaviatūrą, norėdama kuo greičiau parengti naują straipsnį, o Valdas nusiperka naujus šortus maudynėms ir atsakingai pradeda pliuškentis jūroje. Gera čia ir pakankamai saugu. Žmonių pakrantėje nedaug, o gylis didėja greitai, todėl gali panirti iki kaklo ir plūduriuoti būdamas visai šalia kranto ir vis užmesdamas akį į savo daiktus.
Kai plūduriuoti nusibosta, išbrendi ant smėlio ir supranti, kad vakarėjant lauke tampa vėsiau, nei vandenyje. Nieko daug nelaukęs, puoli atgal ir toliau mirksti, kaip žvejo plūdė nuo saulės vis raustančia galva. Visiškai sutemus einame vakarieniauti į vieną iš pakrantėje esančių restoranėlių. Dažniausiai čia galima gauti tik žuvies, padavėjas, prieš pasakydamas kainą, atneša tris skirtingų dydžių ką tik iš jūros ištrauktas žuveliokes ir leidžia pasirinkti. Keliolika litų ir ant stalo garuoja lėkštė gardžios sriubos ir dar gardesnė žvejo auka. Na, o desertui – SULTYS.
Jau ne kartą rašėm apie kolumbietiškų sulčių stebuklą. Tagangoje jis ypač akivaizdus. Per visą čia praleistą savaitę tokių pačių sulčių stengėmės neragauti, užsisakydavom vis kitokias, čia pat pagaminamas iš mums pirmą kartą matomų vaisių. Per tiek laiko spėjom išragauti gal pusę viso mažuose sulčių kioskeliuose siūlomo raciono.
Vienas svarbus žodis Tagangoje: draugas. Visi čia draugai: sulčių pardavėjas, kuris apsidžiaugia išgirdęs Lietuvos pavadinimą ir tikina, jog neseniai čia lankėsi dvi jam labai patikusios lietuvės; pamėgto restorano padavėjas ir aplink nuolat lakstantys šuniukai; viešbučio šeimininkė Olga; maisto prekių parduotuvės savininkas - super egzotiškos išvaizdos vyriokas...
Beje, su pastaruoju buvo nuotykis. Susipažinome su juo Prarastajame mieste, iš karto atkreipę dėmesį į trykštančią egzotiką. Tada atsisveikinom, atvykom į Tagangą ir suakmenėjome pamatę, kad vienoje parduotuvėje ant sienos pakabintas to paties vyruko fotorobotas su pažadu sumokėti 10 milijonų pesų tam, kas jį suras! Gerai, kad nepuolėme aikšinti pardavėjai (pasirodo, jo žmonai), kur paskutinį kartą matėme šito "nusikaltėlio" pėdsakus. Tik paskui supratome, kad čia pokštas.
Gražiausi pasaulyje paplūdimiai
Prieš išvykdami į savo kelionę skaitinėjome internete apie Pietų Amerikos šalis ir kažkuriame bloge aptikome komentarą, jog Kolumbijos paplūdimiai savo grožiu neša bet kuriuos kitus visame pasaulyje. Iš mūsų tokie pliažų ekspertai, kaip iš lakūno prezidentas, bet pamatę Taironos nacionalinio parko paplūdimius įsitikinome, kad tokių vaizdų net atvirutėse retai būna.
Visų grožių grožis yra aptinkamas prie San Juan iškyšulio. Ten patekti galima dviem būdais – žeme arba vandeniu. Pirmasis variantas kiek sudėtingesnis: reikia trenktis autobusu, kol kelias pasibaigia ir tada dar apie valandą eiti per džiungles (pakeliui galima aplankyti vieno taironų miestuko griuvėsius El Pueblito). Šiuo atveju reikia susimokėti keliasdešimt litų už įėjimą į nacionalinį parką.
Plaukiant valtimi iš Tagangos esi šiek tiek nelegalus, bet patenki tiesiai į iškyšulį ir mokesčio niekas nepaima. Vis dėlto, ši kelionė yra brangesnė (apie 80 litų pirmyn ir atgal), bet nepalyginamai įdomesnė, nes trankytis iki iškyšulio reikia gal keturias valandas per galingas bangas šokinėjančiame laivelyje. Pakeliui pamatome ir tokių keistų žuvų, jos iššoka iš bangų ir keliasdešimt metrų skrieja virš vandens tarsi paukščiai.
Prisišvartavę prie iškyšulio kartu su keliais vokiečiais patraukiame ieškoti informacijos. Čia yra restoranėlis ir palapinių bei hamakų nuomos punktas. Hamake miegoti galima už 15 litų, nuomotis palapinę už 55 litus, taip pat galima statytis savo palapinę, bet mes, kvailučiai, nepagalvojome ir ją palikome Tagangoje.
Nieko baisaus – netrukus pamatėme nedidelį apvalų namuką ant paties iškyšulio. Čia irgi sukabinti hamakai, tačiau aplinka super ir vėjas pakankamai stiprus, kad išvaikytų uodus. Liekam čia ir netrukus persirengę puolame į bangas. Žydrei netgi pavyksta užfiksuoti, kaip į krantą ropščiasi kažkoks amebos palikuonis.
Taironos parke bangos daug stipresnės, nei Tagangoje o tai yra labai gerai. Mažesnė gėrybė – turistų kiekis. Matyt, čia kokia studentų grupė atvažiavusi, nes laukymė prie restorano nusėta palapinėmis ir jų gyventojai yra vietiniai bei akivaizdžiai vieni kitus pažįsta. Dar matome nemažai amerikiečių, vokiečių ir žydų, bet jų gi visur Pietų Amerikoje pilna.
Vis dėlto, Taironos parkas yra pakankamai didelis, kad pavyktų surasti kokį ramesnį ir tylesnį paplūdimį. Kai kurie visai šalia, iki kitų tenka žingsniuoti per džiungles. Čia irgi tam tikras nuotykis: eini ir jauti, jog kažkas tave stebi. Atsisuki: nieko, tik keistas garsas, tarsi kažkas nubėgtų tolyn šnarindamas nukritusių palmių lapus. Ir dar – kodėl žemėje tiek daug skylučių, tarsi kažkas būtų prismaigstęs jų pagaliu.
Netrukus atskleidžiame didžiąją paslaptį: krabai. Margaspalviai jūros gyventojai mėgsta kaitintis saulutėje, tačiau išgirdę mūsų žingsnius, šoka į skylutes ir lenda gilyn. Sustojame, tyliai palaukiame ir jie vėl išlenda. Vieną Valdas pamėgino iškrapštyti su pagaliuku, bet vos negavo su žnyple per pirštą. Tiek to, paliksime gražuolius ramybėje. Vakare, restoranėlyje vaizdas dar geresnis: valgai kokią vištieną ir vis žiūri sau po kojom, nes iš jūros grįžta šonu vaikštantys kumščio dydžio krabai. Atsargiai prieina prie restorano, palaukia geriausios akimirkos ir neria pro turistų kojas gilyn į džiungles.
O rytas... Rytas Taironoje tiesiog stebuklingas.
Siurprizas iš Afrikos
Dar vienas Taironos nuotykis: jaunavedžių šeima iš Eritrėjos. Išgirdusi mūsų pokalbį prie stalelio greta sėdinti tamsiaodė mergina pasiteirauja, iš kur esame. „O, Lietuva!”, - akivaizdžiai nudžiunga. Netrukus sužinome, kad ji mokosi Bogotoje ir gyvena kartu su lietuvaite. Iš jos netgi išmoko taisyklingai lietuviškai suskaičiuoti iki dešimt, dar keletą kitų žodžių. Jos vyras nuo vaikystės gyvena Švedijoje, o brolis dirba advokatu Briuselyje. Su šia kompanija mikliai susidraugaujame ir praleidžiame vakarą restorane bei kitą rytą paplūdimyje.
Kai prie kranto vėl priartėja valtis, net šiek tiek gaila palikti Taironą. Garbės žodis: pabūtume kiek ilgiau ir „tinginio atostogų paplūdimyje“ variantas mums pradėtų patikti labiau. Bet kita smegenų pusė aiškina, kad jau užtenka ir įdegis iš švelnaus greitai gali tapti pavojingu. Todėl krapštomės į valtį. Pačiu laiku – vos išvykus dangų aptraukia tamsūs debesys ir paplūdimius pradeda šluoti stiprus lietus. Lietingasis sezonas, vis dėlto...
Grįžę į Tagangą dar pasivartome čia porą dienelių ir kraunamės kuprines. Taganga yra nuostabus kaimukas (tiesą pasakius, jau įtrauktas į kitos planuojamos kelionės maršrutą), todėl gaila jį palikti, bet geriau išvažiuoti, kol dar nenusibodo – prisiminimai bus smagesni. O prieš akis – naujas kelionės taškas, be abejonės, labiausiai turistų siaubiamas Kolumbijos miestas Kartagena.
