Kolumbija: šeši pragaro ratai iki Prarastojo miesto (III)
Trečią kelionės į Prarastąjį miestą dieną pabundame saulei vos pradėjus kišti nosį virš kalnų. Virėjas kaip visada vėluoja pagaminti maistą. Nusprendžiame spjauti į tą amžiną pusryčių kiaušinienę ir pagriebę po keletą sausainių bei įkalę geros kolumbietiškos kavos išeiname į žygį.
Tokio skubėjimo tikslas paprastas – norime išnaudoti brangias rytines valandas, kol saulė dar nežudo ir galima žingsniuoti mėgaujantis rytine gaiva. Be to, pusvalandžiu aplenksime savo greitesnius kolegas. Iki šiol buvome grupės „lūzeriai“, todėl šiandien su aire Katrina sudarėme slaptą planą: išėję anksčiau šiek tiek užbėgsime draugeliams už akių ir galbūt mažiau atsiliksime žygio pabaigoje.
Prieš akis laukia septynios ėjimo, kopimo ir lipimo valandos. Jau pirmieji metrai rodo, kad lengva nebus. Pakenčiamas keliukas netikėtai baigiasi ir toliau tenka eiti lietaus vandens nugludinta akmenine siena su nedidele atbraila, iškirsta gal dešimt metrų virš upės. Įsikabinti nėra už ko, o jeigu paslysi, galėsi susirinkti savo kūno dalis nuo žemiau tekančios Buritakos upės akmenų. Geriau nepaslysti.
Socialiniai darbuotojai
Sėkmingai pereiname ypač pavojingą akmeninės sienos atkarpą stebėdamiesi, kaip čia iki šiol nepasirūpinta bent elementariomis saugumo priemonėmis. Nors tvorelę kokią įtaisytų – juk šitiek turistų grupių praeina. Keista, kaip iki šiol dar niekas nepasivėžino šitais šlapiais akmenimis žemyn į sraunią upę.
Dar keliolika minučių ir kelias baigiasi išvis. Prieš mūsų akis kybo keistas "indėniškas" išradimas – toks medinis keltuvas, pakabintas ant skersai upę ištiesto lyno. Iš abiejų pusių pririštos virvės, tad namelis veikia tik tada, kai kažkas stovi prie virvių abiejuose krantuose. Mūsų kitame krante niekas nelaukia, todėl tenka leistis žemyn ir bristi per sraunią upę.
Sėkmingai perėję į kitą krantą pastebime anoje pusėje priartėjusią indėnų šeimą. Ant moters nugaros knerkia į skarą suvyniotas mažius, o tėvas vedasi už pavadėlio pririštą paršiuką ir šunį. Nusprendžiame padėti šeimai persikelti per upę ir paaukojame kelias savo brangaus rytinio laiko minutes.
Pirmiausiai Valdas nusileidžia žemyn prie upės ir išpainioja už medžio užsikabinusią virvę.
Tada jau galime pritraukti keltuvą, į kurį pirmiausiai įlipa kikenanti indėnė su vaiku...
...o vėliau ir šeimos galva su kiaule ir šunimi. Pastarąjį vos pavyksta įtempti į medinę konstrukciją. Keliamas per upę šuo tarsi suakmenėja, o paršeliui nieko – kriuksi sau ir vos keltuvui pasiekus kitą krantą, pirmasis išbėga ant rasotos žolės.
Kaip ir priklauso, iš indėnų neišgirstame jokio padėkos žodžio. Jie tiesiog susitvarko savo nešulėlius ir net neatsisveikinę dingsta už artimiausios įkalnės. Sunku pasakyti, ar tai nenoras turėti reikalų su baltaisiais, ar tiesiog indėnų kalboje nėra tokio žodžio, kaip „ačiū“. Vis dėl to džiaugiamės pagelbėję vietinėms gentims ir jaučiamės tarsi tikri socialiniai darbuotojai. Gaila tik, kad praradom nemažai laiko, saulė kaitina vis labiau, o prieš akis – stati įkalnė...
Spurtas iki upės
Kurį laiką kelias vingiuoja siauro kalno viršumi. Iš abiejų pusių teka ta pati kilpą daranti Buritaka. Sraunios kalnų upės per amžius išrausia gilias vagas, todėl persikėlus per upę galima tikėtis tik įkalnės. Kopiame aukštyn ir pastebime, kad šiandien eiti daug lengviau. Kartu su mumis einanti airė Katrina vis domisi, kada grupė mus pasivys. Smalsu ir mums, tačiau žingsnių vis dar nesigirdi ir alsavimo į nugarą nesijaučia.
Kiek pailsime pasibaigus įkalnei ir praėję pro kelias indėnų sodybas judame toliau. Indėnai mus lydi nuolat, jie marširuoja miško takeliais su šeimomis ir kiauliukais, rankose laikydami radijo imtuvus ir garsiai klausydami muzikos. Gera draugija mums – kai tik pamatome, jog kelias šakojasi, palaukiame kokio indėno su radija ir pasitiksliname, kaip čia į tą Prarastą miestą eiti.
Taip praeina dvi žygio valandos, o grupė mūsų vis dar nepasivijo. Pradedame nerimauti, kad koks pakeliui sutiktas indėnas mus išdūrė ir dabar einame ne tuo keliu, bet įrodymai labai akivazdūs: mūsų keliuką nuolat puošia trekingo batų pėdsakai. Reiškia, anksčiau čia praėjo ne viena grupė.
Dar po valandos sutinkame nuo Prarastojo miesto grįžtantį olandą. „Kaip tas miestas?“ – klausiam. „Dabar noriu tik vieno dalyko: grįžti į Bogotą, sėsti į lėktuvą ir varyt kuo toliau iš čia“, - uždususiu balsu vietoj vieno dalyko tris išberia olandas. Gera motyvacija tolimesniam žygiui... Netrukus gauname ir teigiamų naujienų. Mus prisiveja kita grupė, jos gidas paragina drąsiai eiti toliau ir išduoda paslaptį, jog už pusvalandžio prieisime Buritakos užtvanką kurioje galima maudytis. Jėga! Netrukus mus prisiveja ir tikrasis gidas Isidro. „Tikrai galvojau, kad paklydot. Šiandien jūs labai greiti“, - paglosto širdis jo žodžiai.
Įkalnės baigiasi ir iki upės nueiname valso žingsniu. Šiandien turime jėgų ir pasikalbėti, ir pakelti akis į nuostabų kraštovaizdį. Kartais kelią užtveria kokia netikėta kliūtis ar net dvi kliūtys, bet mes su jomis susitariame geruoju, ir kliūtys kriuksėdamos pasirtaukia iš mūsų kelio. Nereikia net sakyti, kad žygis Valdui pradeda vis labiau patikti.
Ausys netrukus pagauna garsėjantį upės šniokštimą ir štai – prieš mus netikėtai plati ir kaip ledas šalta Buritaka, po kelių akimirkų patikimai nuplaunanti keturių žygio valandų prakaitą.
Pusantro tūkstančio laiptelių
Prie upės vėl sukremtame keletą gido atnešto ananaso griežinėlių ir sulaukiame savo grupiokų. Netrukus jau visi mirkstame upės vandenyje, tačiau labai atsipalaiduoti nesinori – prieš akis dar trys valandos ėjimo paupiu ir kopimo stačiais laiptais.
Vėl pirmieji pajudame tolyn, šį kartą į kompaniją priimdami ir amerikiečių porelę. „Visada juokiuosi iš tų turistų, kurie po džiungles šlepsi su šortais ir šlepetėmis, tačiau dabar pats atsidūriau jų kailyje“, - skundžiasi Erikas. Pasirodo, jie į Kolumbiją atvyko iškart po vestuvių paplūdimiuose medaus kopinėti ir apie Prarastąjį miestą net negalvojo, tačiau vėliau šovė mintis – kodėl gi ne? Graudu ir gaila matyti jų kančią. Abu turi tik šortus ir lengvus rūbelius: tikras lobis uodams ir kraugerėms „puri puri“, mums žinomoms dar nuo Venesuelos laikų. Kolumbijoje jos turi kitą pavadinimą, tačiau kanda taip pat skaudžiai, palikdamos ant odos gilius raudonus patinimus. Net mes su ilgomis kelnėmis kenčiame nuo sukandimų, o amerikiečių kojos išvis baisios – vienos žaizdos.
Gidas paaiškino, kad dabar turėsime valandą eiti greta upės ir kirsti ją bent aštuonis kartus. Tai gana nuobodi procedūra: eini, pasibaugus keliukui sustoji, nusimauni batus, pasiraitoji kelnes, brendi per sraunią upę ir vėl mauniesi batus kitoje pusėje... Valdas iš karto pasikabina batus ant karabino ir per upę braido su šlepetėmis. Tuo tarpu Žydrė netyčia atranda alternatyvų keliuką ant upės šlaito, kuriuo eidami išvengiame kokių šešių bridimų per Buritaką.
Net nustembame, kai keliukui pasibaigus prieš akis išvystame akmenimis nuklotą salelę, o jos viduryje – mūsų virėją su paruoštais užkandžiais. Šlamšdami sumuštinius vėl sulaukiame grupės draugų ir kiek pailsėję kylame į lemiamą šturmą.
Prie pat upės mus pasitinka samanoti akmeniniai laipteliai. Tikrai ne šių dienų auksarankių darbas. Iš karto matyti, kad akmenys buvo kruopščiai parinkti ir taip solidžiai pakloti, kad šimtus metų tarnavę taironams, po jų civilizacijos žlugimo išsilaikė iki šiol be jokių problemų. Vienintelė problema – jais užlipti, nes laiptelių suskaičiuojama iki pusantro tūkstančio. Po pirmųjų žingsnių palengvėja, nes juodasis scenarijus nepasiteisino: laipteliai padaryti tikrai meistriškai ir žengti jais malonu. Kam yra tekę ilgai lipti laiptais, kurių maršas nesutampa su žingsiu, tas žino, kokia tai yra kančia. Žengiu – pristatau koją, žengiu – vėl pristatau... Čia visai kitaip. Kartais laiptukai labai siauri, bet patogūs ne tik mums, bet ir lydintiems šuniukams.
Žydrė matyt atrado alternatyvų energijos šaltinį savo organizme, todėl pirmoji šauna į viršų ir netrukus dingsta iš akiračio. Valdas žengia antrasis iš grupės, kartu su dviem indėnais, nešančiais į Prarastąjį miestą mums reikalingus daiktus. Mulai čia kojas išsisukinėtų, todėl tik tvirtas žmogus gali tempti nešulius į viršų.
Indėnai eina lėtai, tačiau beveik nedaro poilsio pertraukėlių. Kiekvienas ant kupros turi bent po 30 kilogramų svorio, bet nepasakytum, kad jiems labai sunku. Valdas pradeda tyrinėti, iš kur tokios energijos atsargos. Pasirodo, iš tokios mažos rankų darbo kolbos, pagamintos iš dviejų džiovintų vaisių. Toje kolboje indėnai laiko sutrupintos jūrų kriauklės miltelius. Juose esantis kalcis padeda ištraukti kokainą iš kokos lapų ir yra naudojamas tikro kokaino gamyboje. Viskas tampa aišku: indėnas pavargsta, tada išsitraukia iš maišelio kelis kokos lapus, įsimeta į burną, per nosį įtraukia šiek tiek maltos kriauklės dulkių iš kolbos ir patenkintas skuodžia aukštyn.
Pakeliui į Prarastajį miestą Valdas spėja susidraugauti su abiem savo kompanjonais ir vieną iš jų kelis kartus pavaišina vandeniu. Šis atsilygina Valdui prie pat viršūnės įteikdamas kelis kokos lapus. Ką gi, Bolivijoje ir Peru jų tikrai neišvengsime, metas paragauti. Nepasakytum, kad tų lapų skonis kažkuo ypatingas, lauro lapus kramtyti būtų daug įdomiau, bet po kelių sekundžių išspjovus žalią gniutulą iš burnos kažkas tikrai atsitinka. Tiesiog eiti tampa lengviau.
Čia reikia pastebėti, kad net ir kokos pakramtęs Valdas Žydrės taip ir nepavijo. Ši, airės Katrinos pavadinta „fire in the ass“ (su ugnimi užpakalyje), į viršų laipteliais užlėkė greičiau ir už nešikus, ir už gidą su visa grupe. Antras iki pirmosios Prarastojo miesto terasos užkopęs Valdas taip pat pastebėjo, kad vargo buvo gerokai mažiau, nei pirmosiomis dienomis. Tikriausiai, kūnai priprato prie fizinio krūvio.
Kitiems grupės nariams – priešingai. Tik anglė Tabi su naujazelandiečiu Ethanu ir amerikiečiai išlaikė panašų tempą. Kitiems sekėsi vis sunkiau ir sunkiau. Vis dėlto, užsiropštę į viršų vieningai nusprendėme, kad trečioji žygio diena buvo lengvesnė ir įdomesnė už pirmąsias. Svarbiausia, kad mes tai padarėme!
Liko tik vienas klausimas: ar buvo verta? Į jį netrukome atsakyti. Vos pamatę pirmuosius samanomis nuklotus akmeninius namų pamatų apskritimus ir į pagrindinę miesto aikštę vedančius laiptus supratome, kad Prarastasis miestas buvo vertas kiekvieno išlieto prakaito lašo. Dabar norime su šia vieta susipažinti atidžiau ir tam turėsime visą rytdieną.
