Kolumbija: šeši pragaro ratai iki Prarastojo miesto (II)
Iki Kolumbijos džiunglėse glūdinčio Prarastojo miesto reikia eiti velniškai gražia vietove. Saulės spindulių nepraleidžiantys medžiai, atgaivinantys upeliai, mažos ir juokingos indėnų trobos... Tik vieno dalyko gaila – žygis toks sunkus, kad aplinkos beveik nesimato. Tik dumblas, mulų kanopų pėdsakai ir kojas varginantys akmenys.
Antrosios dienos viduryje Valdas, nukritęs vidury miško ant savo kuprinės, pasiekia tokį meditacijos lygį, kad pradeda rimtai svarstyti – ar tik nereikėtų apsisukti ir grįžti atgal. Čia pat kita mintis primena, kad kelias atgal irgi pilnas stačių įkalnių, todėl geriau nebus. Lieka tik atsikvėpuoti, vėl užsimesti ant nutrintų pečių vis sunkėjančią kuprinę ir žengti dar bent dešimt žingsnių.
Antroji žygio diena – pati sunkiausia. Šiandien vėl reikia eiti keturias valandas, tačiau greta įkalnių ir vis gausėjančių dumblynų dar reikia kovoti su nepakeliama drėgme, sumaišyta su aktyvios saulės spinduliais. Pragariškas kokteiliukas, galintis išversti iš kojų bet ką.
Purvinas kokainas
Kiekvienas kalnų upelis šiandien tampa gyvybės šaltiniu, o kiekvienas menkas pavėsis – puikia prieglauda. Po kiekvienu didesniu medeliu reikia kristi ant žemės ir pasijusti, tarsi būtum karaliaus išduota ir lemtingame mūšyje nuo žirgo nublokšta Žana D‘Ark. Dabar kažkaip ironiška prisiminti, kad šitai kelionei ryžomės patys ir dar susimokėjom. Praktikuojantys mazochistai, ne kitaip.
Dar vienas dalykas, dėl kurio negalime sau atleisti, tai rytinis vizitas į kokaino gamyklėlę. Dar vakar vakare į mūsų stovyklavietę užsuko kažkoks berniokas, prisistatęs chemiku, turinčiu kokaino laboratoriją netoliese ir už 20 tūkst. pesų (apie 25 litus) galinčiu parodyti narkotiko gamybos procesą.
Susigundėm pamatyti, kaip gimsta viena svarbiausių Kolumbijos eksporto prekių. Pamatėm, tačiau praradom brangiausias rytines valandas, kai saulės šviesos pakanka džiūti nuo prakaito ir rytinės rasos drėgniems rūbams, tačiau spinduliai dar nėra tokie žudantys ir galima sparčiau judėti į priekį.
Tiesą pasakius, pamatėm net ne laboratoriją, o celofanu dengtą užkaborį miške, kur minėtas berniokas buvo atsinešęs glėbį kokos lapų ir kokaino gamybai reikalingų chemikalų. Dievaži, kai pamatėm, kiek mėšlo yra supilama tam, kad gautum vieną gramą kokaino, galvoje liko tik vienas noras – parodyti šitą vaizdelį kiekvienam, kuris galvoja, kad baltieji milteliai yra lygis.
Trumpa mūsų matytų vaizdų santrauka. Pirmiausiai kokaino gamintojui reikia prisiskinti pakankamai kokos lapų. Koka – tai augalas, esantis neatskiriama vietinių indėnų kultūros dalis, šie lapai jiems padeda kovoti su nuovargiu, sušvelnina reakciją į aukščio pokyčius. Kita vertus, koka yra svarbiausia kokaino dalis, todėl Pietų Amerikos šalys stengiasi šitą augalėlį išnaikinti.
Net ir susidurdama su pasipriešinimu, koka sėkmingai auga nuošalesnėse vietovėse, o kai lapai subręsta, vietiniai puola jų skinti. Sakoma, kad per dieną žmogus vidutiniškai gali priskinti iki trijų kilogramų lapų, o iš vieno kilogramo išgaunamas vos gramas kokaino. Taigi dirbti reikia daug, kad milžiniška tarptautinė rinka būtų prisotinta baltųjų miltelių.
Tada prasideda chemija. Kokos lapai gausiai apibarstomi chemikalais, kurie padeda ištraukti iš augalo svaigiąsias medžiagas. Lapai sutrypiami dumblinais guminiais batais, tada visa masė pamerkiama į purviną, jau ne kartą naudotą benziną. Čia išsiskiria kokaino pilnas vanduo, kuris nupilamas į atskirą talpą ir toliau maišomas su šūdu. Šį kartą naudojama ypač stipri rūgštis. Tada – distiliacija ir vėl porcija chemikalų. Tada vėl distiliacija.
Šitaip skystimėlis vargsta kelias valandas, kol galiausiai yra nukošiamas paskutinį kartą ir ant kokaino baronėlio laikomo šaukšto lieka tik mažas baltos pastos gabalėlis. Čia kokaino yra vos dešimt procentų, todėl norint paruošti gerą prekę eksportui, reikia dirbti toliau: maišyti, distiliuoti, džiovinti...
Juokingiausia, kad Kolumbijoje gramas tokios kokaino pastos kainuoja vos kelis litus. Mūsų grupės anglų akys iššoka ant pakaušių: Didžiojoje Britanijoje už tokį patį kiekį reikėtų suploti apie 50 svarų! Lieka tik įsivaizduoti, koks pelno procentas sukrenta į tarpininkų banko sąskaitas. Jiems tikriausiai jokios ekonominės krizės nebaisios.
Bet jeigu gamintojui šitas bizniukas nėra labai pelningas, tai kodėl taip rizikuoti savo gyvybe? Juk pagautas toks chemikas Kolumbijoje gali sėsti net keturiasdešimčiai metų... „O ką siūlot? Gal kasavą (augalas, panašus į bulvę) auginti? Čia žmonės vargsta visą gyvenimą už centus, o kokainas padeda greitai užsidirbti. Aišku, kiekiai būna ne tokie, kokos lapai maišomi šimtais kilogramų“, - pasakoja ką tik gramą kokaino pagaminęs berniokas.
Paskutinis klausimas – jeigu taip bijai policijos, kodėl atvirai rodai savo šou turistams? Juk tarp mūsų gali būti apsimetusių agentų ar pan.? Čia berniokas irgi turi savo atsakymą: turistams jis griežtai draudžia fotografuoti savo veidą, pati laboratorija gali būti paslėpta per kelias minutes (reikia tik brezentą nuimti ir chemikalų talpyklas paslėpti). Galiausiai, būtų sunku įrodyti, kad jis čia kokainą gamino, o ne šiaip chemikalus laikė. Paprasta.
Kelią rodo šunys
Visos kokaino gamyklėlės išdulka iš galvų jau po pirmosios žygio valandos. Vėl žingsniuojame per ganyklas, lydimi gromuluojančių karvių ir vis labiau atsiliekame nuo pagrindinės grupės. Kurį laiką musų vis palaukia gidas Isidro, tačiau galiausiai liekame vieni: anglas Džo, Žydrė, airė Katrina ir visiškoje uodegoje lekuojantis Valdas. Dar kiek vėliau Valdas lieka visiškai vienas.
Nuo šiol jo gidu tampa keistas palydovas. Tai vienas iš dviejų šunų, nusprendusių lydėti mūsų grupę nuo pirmosios stovyklos iki pat Prarastojo miesto. Baisiai keista: Valdui sustojus, šuo irgi sustoja, įsibrenda į upelį ir palaukia, kol keliauninkas pajudės toliau. Priėjus vietą, kur keliukas išsiskiria dviem kryptimis, šuo ryžtingai nubėga į dešinę, nepalikdamas pasirinkimo ir lydimam asmeniui.
Nors ir keista, bet labai gerai greta turėti tokį šunį. Štai, trys žydai iš kitos grupės šuns neturėjo, todėl tą pačią dieną vienoje kryžkelėje pasuko neteisinga linkme ir gal pusvalandį smagiai dardėjo į nuokalnę, kol sutikti vietiniai atvedė į protą.
Dar keisčiau, kad apskritai tenka taip keliauti pačiam arba lydimam šuns. Nenuostabu, juk į Prarastąjį miestą keliauja 10-15 žmonių grupės, kurioms skiriamas vos vienas gidas. Visokie virėjai ir mulus su nešuliais lydintys vietiniai kulniuoja daug sparčiau, todėl grupę prižiūri tik vienas žmogus. Aišku, kad penkiolika žmonių negali žygiuoti tokiu pačiu greičiu, o gidas negali persiplėšti ar teleportuotis, todėl didžioji grupės dalis turi orientuotis tarp miško takelių savarankiškai.
Šuo veda Valdą išmintu keliu į vis nesibaigiančią įkalnę ir kantriai laukia, kai paršelis maukia vandenį nukritęs ant savo kuprinės ir galvoja apie geras ir blogas naujienas. Gerai, nes pagaliau įlindom į mišką ir pavėsio čia daugiau. Blogai, nes ir uodų daugiau. Gerai, kad geriamo vandens galima pasipilyti kiekviename pakeliui aptiktame upelyje. Blogai, nes vanduo nebepadeda atsigauti, tikriausiai reikia kokio elektros šoko. Gerai, kad ant kuprinės taip gera pailsėti. Blogai, nes kol ilsiesi, antroji stovykla nepriartėja...
Ir kaip būna gera, kai užlipus ant dar vienos prakeiktos kalvos sutinki ramiai lūkuriuojantį gidą su keliais ananaso griežinėliais, o sukramtęs sultingą vaisių išgirsti lemtingą frazę: „Daugiau į viršų nereikės, nuo šiol – dvi valandos žemyn ir tiesiai“. Regis, saulė šiandien pateka jau antrą kartą, o gidas Isidro tampa toks mielas, žavus ir tikras draugas.
Permirkę iki vidaus organų, tačiau laimingi
Dabar atėjo metas priminti, kad atvykome į Kolumbiją lietinguoju sezonu. Lietus čia nuspėjamas: iki pietų saulė kaitina be jokio debesėlio, tada per porą valandų kalnai apsitraukia tamsiais debesimis ir nuo kokios trečios valandos su mažomis pertraukomis pliaupia iki pat rytojaus ryto.
Norėdamas išvengti lietaus, turi spėti pasiekti stovyklą bent iki trečios valandos. Deja, šiandien šlapiasis seansas paankstinamas ir dangus pradeda krapnoti dar pakeliui. Paspartinęs žingsnį į nuokalnę, Valdas netrukus pasiveja Žydrę ir airę Katriną, o prie upelio sutinkame ir minėtus tris žydus iš kitos grupės.
Draugai iš Izraelio ilsisi, rūko suktinukes ir ant akmenų džiovina savo rūbus. Viskas normalu, bet ant vieno akmens, greta jų kelnių ir marškinių pamatome... paklotą moteriško apatinio trikotažo komplektėlį. Čia kurio iš jūsų, vyrukai? Vyrukams už šio pasaulio aktualijas jau daug svarbesni nuotykiai paraleliniuose pasauliuose. Vienas stebi mus nieko nematančiomis akimis, kitas paniręs šalia gretimo akmens leidžia burbulus ir apsimeta karosu, o trečiasis yra tapęs Jėzumi ir bando vaikščioti vandeniu. Gera buvo žolė...
Paliekame draugelius kovoti su savo haliucinacijomis ir liekame neatsakę į klausimą apie moteriškų kelnaičių ir liemenėlės savininką. Tiek to. Mums dar reikia kulniuoti apie pusantros valandos, o dangų vis labiau tamsina lietaus debesys.
Vos praėjus indėnų kaimelį, prasilenkiame su mūsų mulais. Jie jau nunešė daiktus į antrąją stovyklą ir grįžta namo, nes toliau kelias mulams tampa nebepraeinamas. Ant mulų sėdintys kolumbiečiai puikiai supranta mūsų būseną, todėl praranda progą patylėti: „Pavargot? O jūsų draugai tai jau pasiekė stovyklą...“ Būtų jėgų, įspirtume mulams į užpakalius, kad pasiustų ir numestų geradarius ant žemės. Bet jėgų nėra ir gyvūnų gaila. Vis tiek Dievulis visiems atlygins...
Dar pusvalandis ir kūnus jau merkia iš dangaus krentantis vanduo. Gidas didvyriškai eina su mumis, nors jau seniai galėjo saugiai slėptis nuo stichijos po stovyklos stogu. Tuo tarpu mes tik stengiamės apsaugoti savo kuprines celofaniniais maišais. Visa kita nesvarbu – lietus toks stiprus, kad pramuštų visus gore-tex‘us ir neperšlampančius švarkelius. Visiškai permirkę ir nuvargę, pasiekiame stovyklos stogus. Valio! Iš karto atsiranda papildomų jėgų, nes užuovėja ranka pasiekiama. Bet kodėl mūsų gidas moja, kad eitume toliau? „Mūsų stovykla kita, už penkiolikos minučių!”. – atskrieja balso aidas ir Žemė nustoja suktis.
Žinot, ką reiškia praeiti pro šituos po stogu jaukiai pasislėpusius snukius iš kitos grupės ir kulniuoti toliau? Į kalną? Košiant vis stiprėjančiam lietui? Ne, nežinot. Kol Žydrė keikiasi, negalėdama pro aplytus akinius matyti kelio, Valdas vis klausinėja savęs, ar tikrai pats savo noru įkišo save į šitą pragarą? Net mūsų ištikimas palydovas šuo nebeišlaiko ir nudulka link tikrosios stovyklos.
O dar tas nuovargis. Netgi jei lietus ir šiek tiek gaivina, drebančios kojos periodiškai prašo poilsio, bet kai ilsiesi, atstumas iki stovyklos nemažėja. Reikia eiti ir mes einame, kol tarp medžių suboluoja dar keli stogai. Dabar jau mūsų stovykla. Bet kokiu atveju.
Čia gauname šiltos sriubos, užuojautos žodžių iš bendrakeleivių (skamba tikrai nuoširdžiai) ir galime nusiplauti duše visą šitą dieną. Deja, nuovargis nenuplaunamas, todėl kojos linksta ir toliau, o smegenys kovoja su mintimis, kad rytoj žygis bus net septynių valandų ir jo pabaigoje teks įveikti pusantro tūkstančio stačių laiptelių iki Prarastojo miesto.
Tai yra paprasčiausiai neįmanoma, bet mes dar nežinome, ką galime. Šita kelionė mums parodė, jog apie savo kūnus išmanome pakankamai nedaug.
P.s. Dienos pabaigoje, kiek aprimus lietui, į mūsų stovyklą atkeliavo drovi mergina iš kitos grupės ir paklausė, ar pakeliui nematėme ant akmens padžiautų kelių moteriškų rūbelių. Pradžiuginome ją teigiamu atsakymu ir patys pradžiugome, taip atsakydami į svarbiausią dienos klausimą. Dabar jau galima miegoti ramiai.
