Kolumbija: šeši pragaro ratai iki Prarastojo miesto (I)
Nuėjom, pamatėm ir sugrįžom gyvi bei maždaug sveiki. Tokiu sakiniu būtų galima apibendrinti šešių dienų pragariškai sunkią kelionę į Prarastąjį miestą. Bet mes prieš apibendrindami dar šiek tiek papasakosim, kas tas Prarastasis miestas yra ir kodėl ten reikia (jeigu išvis reikia) keliauti.
Šimtus metų ramiai gyveno Kolumbijoje taironai. Turėjo savo miestų ir kaimų, kiaulių ir šunų. Turėjo savo kultūrą, papročius ir istoriją, kol vieną dieną buvo nunešti velniop ispanų užkariautojų. Taironai pralamėjo, tačiau buvo pakankamai gudrūs, kad nusineštų savo civilizacijos paslaptis po žemele.
Jų palikuonys indėnai irgi nėra plepiausi žmonės pasaulyje, todėl taironų civilizacijos turtai pradėjo lįsti lauk tik prieš trisdešimt metų, kapų plėšikams prie Buritakos upės netikėtai radus keistus laiptelius, vedančius į apleistą taironų miestą. Štai jums ir Prarastojo miesto istorija.
Įžanga: nepulk pirkti nepasitikrinęs
Kartais Prarastasis miestas dėl savo didybės ir panašaus likimo lyginamas su Maču Pikču. Ačiū Dievui, čia viskas kitaip: traukiniai nevažiuoja, viešbučiai papėdėje nestovi ir turistai šimtais neplūsta. Norėdamas pamatyti taironų perlą, turi kelias dienas pats kulniuoti per džiungles, klampoti per dumblą, uždusti stačiose įkalnėse, įveikti pusantro tūkstančio laiptelių ir pusantro milijono uodų.
Ekskursijos griežtai reguliuojamos kariuomenės. Yra buvę turistų apiplėšimų atvejų, todėl dabar gali eiti į Prarastąjį miestą tik su gido vadovaujama grupe, prieš tai parodęs visus savo daiktus kareivių daliniui.
Iš viso šiuos turus rengia keturios agentūros, populiariausios – „Turcol“ ir „Sierra tours“. Jų atstovybės yra populiariame Kolumbijos Karibų pakrantės mieste Santa Martoje ir gretimame Tagangos kaimelyje. Čia siaučia ir dešimtys perpardavinėtojų, kurie tų pačių agentūrų turams renkia keliautojus, pasiimdami komisinį sau.
Todėl mūsų patarimas: atvykę į Santa Martą ar Tagangą neskubėkit, išsiaiškinkit kainas ir pirkit turą iš didžiųjų agentūrų. Štai, mūsų viešbučio savininkė jau pirmą dieną atvykus puolė verbuoti mus „puikiu pasiūlymu“ už šešių dienų kelionę suploti 400 tūkst. pesų (apie 500 litų). Pardavinėjo „Turcol“ turą.
Žydrei paskambinus tiesiai į „Turcol“, kaina per porą minučių nukrito iki 300 tūkst. pesų. Kai pasakėme savo verbuotojai, kokią kainą gavome, ji puolė kažką mekenti ir nusiminė – nepavyko užsidirbti riebaus procento. Tuo tarpu mes investavome šią sumą į nuotykį ir pradėjome laukti šeštadienio – kelionės į Prarastąjį miestą pradžios.
Jeigu atrodo, kad šitie 400 litų vis dar yra žvėriški pinigai, reikėtų papildyti, jog tai yra bendra kaina už šešių dienų turą. Į ją įskaičiuotas maitinimas, nakvynės hamakuose arba ant čiužinių ir gido bei virėjo paslaugos. Padalinus šią sumą iš šešių dienų paaiškės, kad kaina yra tikrai pagrįsta, nėra ko net lyginti su Venesuelos Anchelio kriokliu ar Roraima.
Pirmoji diena: kelių dievas mūsų nemyli
Taigi bilietukai kišenėje, šeštadienis išaušęs ir mes, palikę kelionei nebūtinus daiktus viešbutyje, kulniuojame į „Turcol“ būstinę, likimo pasitikti. Kelionė turi prasidėti devintą ryto ir dar per tą pačią dieną turime pasiekti pirmąją stovyklą pakeliui į Prarastąji miestą.
Atrodo, nuotykyje dalyvaus marga kompanija. Atėjome vieni pirmųjų, todėl turim pakankamai laiko stebėti susirenkančius. Pirmiausiai į akis krenta įdomi porelė. Mergina simpatiška, o akcentas nemeluoja – tai anglė, vardu Tabi. Jos draugas naujazelandietis Ethanas įdomesnis, tiesiog nesulaikantis savo ego laibame peraugusiame kūnelyje, todėl turintis visaip atkreipti į save dėmesį ir garsiai laidyti juokelius.
Netrukus prisijungia du „francūzai“ berniokai Mišelis ir Sebastianas. Tylūs, santūrūs. Sako, kad yra broliai, nors atrodo, kaip draugai. Šalia jų dar du jaunučiai anglai – blondinas Tomas ir brunetas Džo (ach, kodėl ne Džeris?). Mums iš dešinės netrukus kėdutes pasistato dvi drūtos moteriškės iš Airijos Katrina ir Džina. Paveikslėlį užbaigia amerikiečių jaunavedžių porelė Erikas ir Džeinė, dėl niekam nesuprantamų priežasčių nusprendę gabalą savo medaus mėnesio skirti Prarastajam miestui.
Iš viso dvylika žmonių, kurie artimiausias šešias dienas praleis kartu, miegos greta sukabintuose hamakuose, valgys prie bendro stalo ir kažkaip turės susidraugauti. Žinoma, kad dabar vyksta aktyvi žvalgyba ir tikrinimas, kas ko vertas. Keičiamės bereikšmėmis frazėmis, kol barzdota mergiotė iš „Turcol“ pasiūlo mums sėsti į autobusiuką, kuris nuveš iki gretimo kaimuko.
Prasideda. Dvylika žmonių neskaitant vairuotojo sulenda į žaislinį autobusiuką, vadinamą „čyva“ ir kolumbietiškos sraigės greičiu pradedame judėti. Gidas su virėju į saloną nebetelpa, todėl įsitaiso ant stogo, greta mūsų kuprinių. Sustojame kas penkias minutes: benzino užsipilti, bankui sumokėti, hamakus pasiimti, kuprines policijai parodyti... Galiausiai įveikiame gana prastą, įkalnėn vedantį keliuką ir mirtinai užklimpstame kalnų upėje.
Išryškėja grupės lyderis, gal dviejų metrų ūgio Erikas iš JAV. Jis dirba ugniagesnių tarnyboje mediku ir tai akivaizdu. Žiūri į Eriką ir jautiesi, kaip statistas iš kokio „Ligoninės priimamojo“. Štai, nebijodamas supurvinti savo medvilnės šortukų ir drobinių marškinių jis puola prie autobusiuko rato, užkiša po juo pagalį ir automobiliui kiek pajudėjus į priekį, šaukia: „Turiu jį, laikau!”. Tarsi ne ratą, o kokią trūkusią arteriją būtų užčiuopęs.
Mes tuo tarpu stumiam nelaimingą autobusiuką, kaišiojam pagalius po kitais ratais, aiškinam vietiniams, kad viskas čia dėl tų pagalių gerai ir laukiam pagalbos – vieni iš klampaus upės smėlio šito svajonių autobuso tikrai neištrauksim. Pagalba įsikūnija į sunkvežimį, kuris prisikabina mūsų „čyvą“ ir galiausiai ištempia ant kranto.
Praradom daug brangaus laiko, todėl kyla grėsmė pirmąją stovyklą pasiekti jau sutemus. Pasiekę gretimą miestelį sužinome, kad čia mūsų „čyva“ jau ir pasiliks, nes toliau – tik kojytėmis arba mulais. Gaila, kad šitų gyvūnėlių nugaros jau ir taip nukrautos visais mums reikalingais daiktais, todėl teks kulniuoti pėsčiomis.
Po sočių pietų pajudame į keturių valandų žygį. Pirmoji valanda puiki, einame gražiu mišku, kelis kartus perbrendame upę ir laimingi krykštaujame. Rodos ir vargo nebuvo-o-o! Tik štai staiga mūsų kelias dar kartą perbridus upę, netikėtai tampa stačia įkalne. „Dabar apie valandą lipsim“, - ištaria šaltas kaip akmuo gidas Isidro ir pajuda į priekį.
Dalis grupės bando nuo jo neatitrūkti ir greitai dingsta iš akiračio. Mes kapanojamės kiek sunkiau. Galiausiai Valdas dramatiškai sušunka Žydrei: „Eik, nelauk manęs!”, ir susmunka pakelėje. „Fuck me!”, - nebeišlaiko ties vienu stačios įkalnės posūkiu ir airės Katrinos nervai. Atrodo, šūkis buvo retorinis.
Vakaras stovykloje: dūžta pirmosios viltys
Galiausiai net ir stipriai pūškuojantys airiški garvežiai aplenkia paskutinį Lietuvos riterį, krentantį ant savo kuprinės absoliučiai kiekviename posūkyje. Keliukas išdaužytas mulų kanopų, stipriai vingiuotas ir dumblinas, bet tai nėra blogiausia. Jis sušiktai status ir ties kiekvienu posūkiu pamatai tik dar vieną įkalnę, kurią turėsi įveikti. Jokių lygumėlių, jau nekalbant apie mažas nuokalnes, kurios padėtų atgauti kvapą. Visą laiką tik į viršų.
Likęs paskutinis, Valdas praranda viltį dar šiandien pamatyti pirmosios stovyklos stogus ir išsikelia mažesnį tikslą: nepamiršti kvėpuoti ir lėtai judant į priekį sulaukti kokios nors pagalbos. Vienoje vietoje vėl kritus ant žemės už tvoros pasirodo karvių banda. Ramiai gromuluodamos žalmargės žiūri į Valdą be menkiausios užuojautos bukose akyse. „Na, jeigu jau karvės gali...“, - pamąsto paršelis ir kyla paskutiniam šturmui.
Viršukalnė užklumpa prieš pat pasibaigiant jėgoms. Tiesiog vyniojant dar vieną beviltiškai statų serpantiną kažkur viršuje pasigirsta bendrakeleivių juokas. Jeigu juokiasi, tikriausiai ilsisi. Jeigu ilsisi, tikriausiai užlipo.
Tokių minčių genamas Valdas kartu su paskutiniais saulės spinduliais pasiekia viršukalnėje iškritusią komandą. Tarp jų ir visai šviežiai atrodanti Žydrė. Kaip jai taip pavyksta?
Labai blogai yra atsilikti nuo grupės, nes kai tik juos pasiveji, paaiškėja, kad visi jau pailsėjo ir gali eiti toliau. Lieka tik iškišus lekuojantį liežuvį stebėti vėl nutolstančius draugus, kuriams ant tavo kančių, iš esmės, nusispjaut. Visa laimė, kad likusios dvi valandos jau nebežada tokių stačių įkalnių. Kurį laiką keliukas dar vingiuoja aukštyn, bet jau yra nuožulnesnis.
Kai visiškai sutemsta, pasiekiame aukščiausią šiandien vietą ir mūsų gidas nuo mulo nukabina sultingą arbūzą. Kaip tik tai, ko reikia! Triauškiame mėsingą vaisių, spjaudome kauliukus ir grožimės apylinkes apgaubiančiomis sutemomis. Turbūt tai buvo pirmas kartas per pastarąją valandą, kai sugebėjome pakelti akis į viršų.
Netrukus ir akys nebepadeda, nes dumblinam ir pažliugusiam keliui vingiuojant žemyn jau esame aklinoje tamsoje. Tai kur gi mūsų prožektoriukai, paklausite. Ogi vis dar guli Quito turizmo prekių parduotuvėje ir laukia, kol bus nupirkti. Laimė, kiti kolegos buvo apdairesni, todėl sekdami paskui jų švieseles, braukiame žemyn ir žemyn, kol pamatome ir daugiau šviesų – stovykla artėja.
Prakaituoti, dumblini ir visiškai pervargę apie devintą vakaro pasiekiame stovyklą. Suoleliai čia ištepti labai stipriais klijais – prisėdi ir nebegali pakelti užpakalio. Gerai, kad šalia teka gaivi kalnų upė, kurioje prieš vakarienę nuplauname šiek tiek nuovargio.
Ši stovyklavietė – paskutinis taškas, kuriame yra elektra ir galima nusipirkti alučio ar kokių užkandukų iš greta gyvenančių žmonių. Naudojamės proga, o kai netrukus nuo Tomo ir Džo hamakų vėjas atneša kanapės kvapą, suprantame, kad šitie berniukai ir daugiau dalykėlių nusipirko.
Prie vakarienės stalo krenta pirmoji auka – airė Džin praneša, kad apsigalvojo ir į Prarastąjį miestą neis. Simboliškai bandome atkalbėti, tačiau labai nesistengiame. Visi jau žinome realybę – žygis ypač sunkus ir ateityje tikrai nepalengvės, todėl jeigu nori trauktis, dabar yra geriausias laikas tai padaryti. Na, o mes dar pasispardysime, velniai nematė.
