Kolumbija: spurtas iki pajūrio
Gal mes jau Karibų buvom pasiilgę, gal tiesiog likimas taip sudėliojo, bet po San Agustino ir dykumos iki pajūrio nuskriejome vos per savaitę. Žinom, žinom – kitiems tai pusė atostogų, bet mums tik labai trumpas laiko tarpas. Taigi pristatome: Bogota, Villa de Leyva ir Mompos.
Pirmiausiai apie sostinę. Du žodžiai: Antanas Mokus. Čia mes specialiai susimovėm, netaisyklingai parašydami vieno žinomiausių išeivijos lietuvių pavardę. Kolumbijoje jo niekas kitaip nevadina: „Ai, Lietuva! Prisimenu buvusį Bogotos merą Antaną Mokų, jis studentams užpakalį rodė!”
Lietuvio paliesta Bogota
Po šitos frazės apie buvusį akademiką ir merą, kalbinamas žmogus paprastai nusisuka ir atkišęs sėdimąją parodo simbolišką kelnių nusimovimo judesį. Nejaugi tik tiek išliko jūsų atmintyje, mielieji? Nejaugi tik šis gana vulgarus ekscentriško pedagogo išsišokimas įbrėžė lietuvišką pavardę jūsų atmintyje?
Paieškos sistemose surinkę „Antanas Mockus“ rasite kur kas daugiau. Gerokai. Tai žmogus, galintis teisėtai rodyti užpakalį kiekvienam lietuvių „politikui“, žadančiam gyventi geriau ir už(si)dirbti daugiau. Mockus nežadėjo. Jis tiesiog darė. Ugdė savo miestą, kurį pats pavadino „6,5 milijono moksleivių auditorija“.
Moterys skundžiasi, kad naktimis nesaugu. Padarykime moterų naktį, kai vyrams tiesiog draudžiama išeiti į gatves. Dėl vandentieko gedimo miestas susiduria su H2O rezervų problema. Parodykime per TV filmuką, kaip pats meras, prausdamasis vonioje, muilindamas kūną išjungia vandenį. Daug avarijų. Pasamdykime mimus, kurie tyčiotųsi iš taisykles pažeidžiančių vairuotojų – juk žmogui didžiausia bausmė yra viešas pasityčiojimas. Visa tai (ir kur kas daugiau) suveikė.
Nėra abejonių, dvi Mockaus kadencijos mero kėdėje pakeitė miestą. Vaikščiojant Bogotos gatvėmis sunku patikėti, kad šis miestas kažkada buvo nualintas nusikaltimų ir bogotiečiai nebenorėjo čia gyventi. Dievaži, jeigu norėtume studijuoti, tikrai pagalvotume apie galimybę tai padaryti Bogotoje. Jei būtume diplomatai, norėtume dirbti Bogotoje. Jei reikėtų rinktis, kurioje Pietų Amerikos sostinėje gyventi, bent jau kol kas rinktumėmės Džordžtauną, Quito arba Bogotą.
Tačiau kas esi Bogotoje, jei atvyksti į miestą be konkretaus tikslo dirbti, studijuoti ar gyventi? Esi tiesiog turistas, kuris čia neturi ką veikti. Nakvynės kainos didelės, be 50 litų už kambarį beveik neišsiversi. Maistas, gėrimai, pramogos – viskas brangiau. Juk sostinė.
O ką gauni už tai? Milžinišką centrinę aikštę, tuntą dūzgiančių gatvių, super aktyvų naktinį gyvenimą, dešimtis įvairiausio grožio bažnyčių, begalę visų galų parduotuvėlių, restoranėlių ir šiaip, užeigėlių. Pora dienų, ir jau esi atlikęs pareigą – pamatei Bogotą. Taip pasijutome ir mes, praleidę vos dvi dienas šioje sostinėje ir patraukę tolyn.
Kiekvienas akmuo kalba
Valdo vaikystės aistra – geologija. Nuo tų laikų jau praėjo daugiau nei dešimtmetis ir daugelis žemės gelmių pažinimo triukų liko užmarštyje, tačiau ši kelionė ir ypač Kolumbija, kur žemė saugo neįtikėtiną istoriją, tikriausiai privers grįžus susitelkti ir grąžinti praeitį atgal.
Juk taip sunku matyti, kai prieš tave tarsi skaros indiško šilko parduotuvėje išsidėlioja tūkstančius amžių menantys žemės klodai. Dar sunkiau, kai kas trečias paspirtas akmuo saugo moliusko fosiliją, bet užuot pasakęs fosilijos pavadinimą tu gali prisiminti tik tai, kad pemza ir tufas yra korėtos vulkaninės kilmės uolienos, o žėrutis būna susisluoksniavęs ir žėri.
Pasirodo, maždaug pusė Kolumbijos iš tiesų per amžius skendėjo giliai po vandeniu. Tikrieji šeimininkai čia buvo priešistoriniai jūrų gyventojai. Užsilenkę jie savo kaulus palikdavo vandenyno dugne, kuris judant kontinentinėms plokštėms netikėtai iškilo ir tapo sausuma. Šaunuoliai mokslininkai dabar tuntais kapsto visokius moliuskus ir zaiza-zaurus, tiksliau fosilijomis tapusius jų griaučius.
Viena didžiausių fosilijų, rastų Kolumbijoje, priklauso krokodilų protėviui kronozaurui. Regis, tai buvo vienas iš tų pionierių, kurie išlipo iš vandens į žemę ir išmoko vaikščioti. Dabar šie protėvio kaulai gražiai įmūryti į muziejaus žemelę prie Villa de Leyvos miestelio ir kiekvienas turistas turi pasidėti maždaug keturis litus, kad tai pamatytų.
Mes iki fosilijos važiavome išsinuomotais dviračiais, pakeliui aplankydami dar vieną archeologų lobį – senovės civilizacijos paliktą kalendorių ir falų lauką. Kalendorius sudėliotas iš akmenukų, pagal kurių metamą šešėlį čia gyvenę protėviai nustatydavo metų laikus ir dienas. Radinys lyginamas su Stonehendžu, bet mums atrodo, kad šitas palyginimas gana drąsus.
Dar įdomesnis yra falų laukas, kurį aptinkame greta kalendoriaus. Tai kelių arų erdvė, nusagstyta falais, kitaip tariant, kelių metrų dydžio akmeniniais „pimpaliukais“. Čia gyvenusi civilizacija tikėjo falo teikiama vaisingumo galia ir laikė jį derliaus simboliu.
Kartais negali sulaikyti šypsenos įsivaizduodamas, kaip archeologai tupinėja apie iškastą dvimetrinį pimpalą ir nustatinėja jį padariusios tautos gyvenseną. Kita vertus, užrašas ant netoliese esančios informacinės lentos, atsako į klausimus: akmuo yra seniausia pasaulio kalba. Jis mums suteikia tiek žinių, kiek jokie papirusai ar knygos negalėtų suteikti.
Pamatę kalendorių, falų parką ir fosiliją, miname toliau, kol mirtinai išvarginusi įkalnė priverčia sustoti ir pailsėti. Kol graužiame kuprinėn įsimestus sausainius, Valdas vis negali atsitraukti nuo aplink plytinčių laukų. Jie tarsi alsuoja senove ir kiekvienas akmuo gali saugoti paslaptį. Mūsų ką tik matyta 120 milijonų metų gyvūno fosilija tikrai nėra vienintelė, kuri buvo užmigusi po šios žemės patalais.
Gabrielio Garsijos Markezo pėdsakais
Villa de Leyva – puikus senovinis Kolumbijos miestelis. Centrinė aikštė ir daugelis gatvių vis dar grįsta akmenimis, kainos už viešbučius lipa iki rekordinių šimto ar daugiau litų už kambarį. Nenuostabu, čia savaitgaliais mėgsta ilsėtis turtingi bogotiečiai, nes miestelis yra vos už keturių valandų kelio nuo sostinės ir yra tikrai vertas visokio plauko ir pinigo turistų dėmesio.
Štai mes Villa de Leyvoje viešime darbo dienomis ir gerai paieškoje randame puikų viešbutėlį greta centrinės aikštės vos už 30 litų. Pavadinimo nesakysim, patys paieškokit (tiesą pasakius, tai neatsimenam). :) Per tris čia praleistas dienas ne tik apžiūrime minėtus žemės turtus, bet ir atsigrožime tikrai tvarkingu ir puikiu miesteliu tiek iš arti, tiek nuo greta esančio kalno. Ką pasiėmėme iš Villa de Leyvos? Ogi keletą architektūros ir dizaino idėjų mūsų būsimiems namams. Čia rimtai.
Bet vieną rytą vėl keliamės anksčiau ir netrukus Villa de Leyva jau moja mums toli horizonte. Prieš akis laukia kelionė į Mompos. Valdo geologinė manija baigėsi, todėl leidžiamės į Žydrės maniją. Ji yra perskaičiusi nemažai populiariausio Kolumbijos rašytojo Gabrielio Garsijos Markezo knygų ir pastebėjusi, kad vienoje jų buvo minimas itin sunkiai pasiekiamas, bet velniškai gražus Mompos miestelis.
Pakeliui į jį įveikiame gana sekinanačią kelionę link tarpinio miestelio Bukaramangos. Praleidžiame naktį čia ir per tiek laiko nusprendžiame, kad tai neįdomus, pilkas ir nedraugiškas miestas. Aišku, jeigu pradėtum tyrinėti gretimas apylinkes, vėl atrastum tą nuostabią ir viliojančią Kolumbiją, bet mes tam šį kartą neskiriame laiko. Norime pasiekti Mompos.
Vėl nauja diena ir vėl naujas autobusas, vingiuojantis asfaltu, vėliau tampantis duobėtu žvyrkeliu ir galiausiai pasibagiantis ties patvinusia Magalenos upe. Palaukiame kelto, stebėdami neįtikėtinus vaizdus. Pirmiausiai paminėsime su Maiklu Phelpsu galinčias rungtis karves.
Tada atkreipsime dėmesį į keistus žemės kupstus, kuriais nusėta šita žemė. Iš pradžių galvojom, kad skruzdėlynai, paskui – kad akmenys, dar po to išvis pasimetėm. Gal čia kokie kurmiai mutantai ekskavatoriai?
Ir galiausiai – keltas, kuris draugiškai sutupdo mūsų autobusą su kitais laukiančiais mašiniukais ant vienos platformos ir nustumia ją į tokią vietą, kur užlietu keliu vėl galima važiuoti.
Sunkiai pasiekiamas Mompos
Persikėlus per upę laukia dar pusvalandis autobuse. Kelionė baigiasi prieš pat saulėlydį, tačiau vis dar nesame Mompos. Esame už pusšimčio kilometrų, purviname El Banco. Šiandien į Mompos jau nebevažiuoja džipai ir nebeplaukia laivai, tačiau aplink mus laksto keli įkyrūs motociklininkai, siūlydami važiuoti iki Mompos su jų „Hondomis“.
Iš pradžių spardomės ir tarsi atsikratome savo draugelių, tačiau jie kaip vorai tiesiog laukia, kol pavargsime. Taip ir atsitinka: vos tik pakeliui į El Banco centrą pavargę nusimetame kuprines, mūsų draugeliai vėl prisistato. Kelionės motociklu kaina didelė, tačiau iš vietinių sužinome, kad keliaudami rytoj su džipu ar laivu nedaug sutaupytume. Ryžtamės.
Gal valandą kratomės gyvulių išmintu ir balomis nuklotu žvyrkeliu ant dviejų motociklų. Mažosios kuprinės ant pečių, didžiosios pritvirtintos už nugarų. Greitai sutemsta ir į akis pradeda skristi visokie vabalai kamikadzės, kelias tampa sunkiai matomas, greitis nemažas, o prieš akis – dar 40 kilometrų.
Likimas yra gailestingas, todėl pakeliui sutinkame į Mompos skubantį pustuštį autobusiuką. Jo vairuotojas pats pasisiūlo priimti mus į draugiją. Vėliau paaiškina, kad norėjo apsaugoti nuo papildomų pavojų, nes naktį važiuoti mažos galios variklį turinčiu motociklu per tokias klampynes, kur net 4WD užklimpsta, nėra geriausia idėja.
Kartu su juo pasiekiame Mompos ir tris naktis praleidžiame čia. Greta miesto teka srauni upė, vakarais ypač kanda uodai, nuo seno pastato griuvėsių į vandenį šokinėja vaikigaliai, o mūsų kelionę dažnai lydi benamiai šunys.
Trys svarbiausi Momposo bruožai: mistiniai šešėliai...
...supamieji krėslai, kuriuose laisvalaikį leidžia visi (be išimties) miestelio gyventojai...
...ir šešios puikios bažnyčios.
Trys dienos ir mes pasiruošę. Norime keliauti toliau, į Santa Martą Karibų jūros pakrantėje. Ten mūsų laukia ne tik ramios bangos ir sūrus jūros vanduo, bet ir didžiausias Kolumbijos nuotykis – kelionė į Prarastąjį miestą.
