Kolumbija: aštriadančiai San Agustino žmogučiai
Kolumbijai pasisekė atsidurti puikioje vietoje, kur jungiasi du žemynai, saulė kepina ištisus metus, krantus skalauja Karibų jūra ir Ramusis vandenynas, o žemė glaudžia buvusių civilizacijų turtus. Kad nebūtų taip gerai, Kolumbijai buvo skirta visokio plauko sukilėlių, kokaino gamyklų ir kitos velniavos našta. Dėl to daug turistų prisibijodami šią šalį aplenkia. Ir padaro didelę klaidą.
Kiek kelionių knygų skaitėme, kiek internete medžiagos ieškojome – visur praktiškai kiekvienas straipsnis pasibaigdavo raginimu prieš vykstant į Kolumbiją pasitikrinti naujienas apie dabartinę saugumo situaciją.
Pasitikrinome. Šita sukilėlių ir narkomafijos kamuojama šalis per pastarąjį penkmetį nuveikė žiauriai daug: sustiprino armiją, sumažino korupcijos lygį, apkapojo galvas pagrindiniams sukilėlių vadams, išlaisvino kelerius metus džiunglėse įkalintus įkaitus. Liko tik du dalykai: galutinai susitvarkyti su FARC ir kitų menkesnių grupuočių sukilėliais „guerijomis“ bei įveikti pasaulinį stereotipą, kad Kolumbijoje nesaugu.
Anksčiau tai buvo neįmanoma
„Būtume čia vaikščioję prieš penkerius metus – jau po kelių minučių prisistatyų „guerijos“ ir atimtų jūsų pinigus, fotoaparatus. Dabar galiu galvą guldyti, kad San Agustine visiškai ramu“, - pasakoja mūsų gidas Humbertas, rodantis senovės civilizacijos liekanas.
San Agustinas tapo pirma mūsų rimta stotele Kolumbijoje. Na gerai, antra – juk prieš mėnesį viešėjome Amazonę siekiančiame Leticijos miestelyje. Jis paliko tokį gerą įspūdį, kad nusprendėme dar kartą pakeisti mūsų kelionės maršrutą ir užmesti ant Kolumbijos kilpą: vienu keliu nuvykti iki Karibų jūros pakrantės ir kitu keliu sugrįžti atgal į Ekvadorą.
Kirtę sieną ir per dvi dienas pasiekę San Agustiną nelabai žinojome, ko čia tikėtis. Net gana naujos knygos ragino aplenkti šią vietą dėl to, kad nesaugu: autobusus kelyje stabdo sukilėliai ir apvaginėja keleivius, visos miesto apylinkės nesaugios ir t.t.
Dabar matome prezidento Alvaro Uribės darbo vaisius. Šis vyrukas buvo išrinkas prezidentu iš esmės dėl to, kad jo programa buvo aiškiai ir vienareikšmiškai nukreipta prieš šalį alinančius nusikaltėlius. Prireikė vos kelių metų ir situacija pradėjo gerėti, o esminis persilaužimas įvyko prieš pusmetį kolumbiečiams (šiek tiek pažeidžiant tarptautinės teisės normas) įlindus į Ekvadoro teritorijoją ir nukepus vieną svarbiausių sukilėlių grupuotės FARC vadų Raulį Reyesą.
Kitas svarbus žingsnis - išlaisvinta grupė svarbių įkaitų, tarp jų ir buvusi Uribės konkurentė rinkimuose į prezidentus Ingrid Betancourt. Šią progą A. Uribė nusprendė paminėti, kiekviename didesniame šalies mieste paskelbdamas pergalės prieš terorizmą šventes.
Štai mums dar viešint Leticijoje visas miestelis rengėsi sutikti Uribę ir bene populiariausią šalies pop eksporto prekę Šakirą galingame koncerte. „Sureikšmink mažas pergales“, - svarbi masių valdymo taisyklė. Atrodo, Uribė apie tai irgi žino, todėl beveik visa šalis alpsta dėl šio prezidento. Iš mūsų kalbintų žmonių gal tik vienas apie prezidentą atsiliepė neigiamai. Visi kiti, kaip ir gidas Humbertas, buvo giliai įsitikinę, kad šitas prezidentas vadovaus dar ilgai.
Dėl to džiaugiamės ir mes. Turistiniai objektai saugomi karinių dalinių, o keliuose „guerijų“ atakas pakeitė organizuoti armijos patikrinimai. Gal ir nervina, kai važiuojant autobusu kelis kartus tenka lipti lauk ir rodyti pasus kareiviams, bet taip daug geriau, nei atiduoti piniginę sukilėliams. Tai, kas anksčiau šalyje buvo labai pavojinga ar beveik neįmanoma, šiuo metu yra paprasta ir gana saugu.
Tiesa, kartą sukilėlius matėme: prapliupus lietui džiunglių kelyje netikėtai išdygo pulkelis tamsių vaikinų su savadarbiais šautuvais ir kamufliažine apranga. Jie nedarė nieko, tiesiog stebėjo autobusą bukais, pavargusiais žvilgsniais. Atrodė beveik nugalėti.
Akmeninių žmogučių valdos
Pasinaudoję galimybe aplankyti daug saugesnį San Agustiną beveik neabejojame ir kreipiame savo maršrutą ten. Internete radome šiek tiek informacijos keliautojų bloguose, todėl susidarėme neblogą įspūdį apie šio miestelio ir jo apylinkių turtus.
San Agustinas garsus dėl praeityje klestėjusios civilizacijos, kuri išnyko dar prieš užplūstant ispanams. Šiose apylinkėse gyvenusi tauta apie save paliko labai nedaug žinių, visos jos iškaltos akmenyse, kuriuos archeologai iš žemės traukia dešimtimis.
Dažniausiai tai yra labai juokingos akmeninės statulos, vaizduojančios įvairius žmones ar gyvūnus. Kodėl juokingos? Pirmiausiai, dėl savo formos: jose vaizduojami neūžaugos trumpomis rankytėmis ir kojytėmis, laikantys kokius nors peiliukus, muzikos instrumentus ar net nesuprasi, ką.
Iš šių statulų galima surinkti šiek tiek žinių, apie buvusią civilizaciją. Atrodo, jie turėjo karių, akmenkalių, muzikantų, karaliai ant nugarų nešiojo nukautų žvėrių kailius taip, kad jų galva būtų virš karaliaus galvos. Kapai būdavo prašmatnūs, skoningai įrengti ir išpuošti. Atrodo, kad ir karieso problemų šita tauta neturėjo.
„Atkreipkite dėmesį į šituos du. Vyras rankose laiko peilį ir mažą berniuką. Tikriausiai žada aukoti jį dievams.
Greta esanti moteris laiko kitą vaiką suglėbusi abiem rankomis, taip jį apsaugodama. Ant jos galvos iškalti devyni ereliai – tai visi nėštumo mėnesiai. Abiejų dantys iššiepti – kad priešai bijotų“, - vaizdingai pasakoja mūsų puikus gidas Humbertas.
Džiaugiamės, pasirinkę jo draugiją. Pirmiausiai, pavyko susiderėti dėl geros kainos už pusdienį kelionės po San Agustino apylinkes su žirgais – žmogui kainavo apie 30 litų. Visų antra, Humbertas stengiasi mums kuo vaizdingiau perduoti sukauptas žinias apie šią senovės civilizaciją.
Štai, minėta akmeninių statulų pora buvo atkasta su dar išlikusiomis dažų žymėmis. Iš kur jiems pavyko gauti tokių gerų dažų? Humbertas pasiveda mus į šoną ir kiek įpjovęs vieno medžio kamieną ant rankų užlašina truputėlį gelsvų medžio sulčių. „Laikysis, kol grįšit į Lietuvą“, - juokiasi gidas, atskleisdamas dažų paslaptį.
Visą pusdienį praleidžiame su juo jodinėdami po San Agustino apylinkes. Čia yra kelios vietos, kuriose archeologai atrado akmeninių statulų ir padėjo jas į medinius namelius, kad lietus nesugadintų akmens. Šiek tiek gaila, kad tie nameliai suteikia aplinkai muziejaus įspūdį.
Todėl vieną didžiausių įspūdžių palieka La Čakira vietovė, kur akmenyje iškaltas šamanas yra natūralioje aplinkoje, apsuptas Magdalenos upės vingių ir kalvų šlaitus okupavusių kavamedžių.
Kai išsišiepusios statulėlės su peiliukais rankose kiek pabosta, Humbertas atranda naują pramogą – pasiveda į šalį ir suokalbininko murmėjimu praneša: štai, kanapė. Pasirodo, vieną akmeninių skulptūrėlių muziejų prižiūrintys barzdoti vyrukai kieme auginasi kanapę.
Po kelių minučių Humbertas vėl murma: štai, koka. Prieš mūsų akis – Kolumbijoje labai populiarus kokos medis, kurio lapus indėnai kramto, norėdami gauti daugiau energijos ir apsvaigti, o chemikai ištraukia iš šių lapų visame pasaulyje populiarią medžiagą – kokainą.
Ant Drugelės ir Ponymaltos nugarų
Mūsų žirgai ramūs. Pirmąją kelionės valandą, nuo miestelio centro iki pirmo akmeninių skulptūrų parko jie žingsniuoja ramia eisena, akivaizdžiai jausdami, kad šiek tiek prisibijome. Juk mums tai koks trečias kartas gyvenime, kai sėdime ant žirgo nugaros.
Žirgai – gudrūs gyvūnai. Jeigu jie mėgsta joti greičiau, bet jaučia, jog ant nugaros sėdintis baltasis bijo, jie išliks ramūs. Tačiau vienoje vietoje mūsų kompanjonės nusprendžia paišdykauti ir šiek tiek pagreitina eiseną. Mums patiko, tad nuo šiol viskas bus kitaip.
Pajutę, kad leidžiame daugiau, žirgai pradeda lenktyniauti ir ristelę greitai pakeičia lėkimas dideliais šuoliais. Šiek tiek baisu, bet dar labiau smagu, kai greitai įveikę stačią nuokalnę neriame į dumblo atkarpą, įsipaišome į staigų posūkį ir vėl užlekiame ant kalno.
Abi mūsų naujosios draugės – kumelės. Žydrės žirgas pavadintas Drugele (Mariposa), Valdo – Ponymalta. Tai populiarus gėrimas Kolumbijoje, kurio etiketėje nupieštas arkliukas – būtent jo garbei buvo suteiktas šis vardas.
Lekiame ant Drugelės ir Ponymaltos nugarų Kolumbijos laukais, stebindami savo azartu gidą ir pačius save. Žirgai, pajutę visišką laisvę, pradeda tarpusavyje lenktyniauti ir sustoja tik tose vietose, kur turime nulipti žemyn ir apžiūrėti naują skulptūrų muziejų.
Galiausiai kelionė žirgais baigiasi ir atsisveikinę su Humbertu toliau patraukiame pėsčiomis. Per artimiausias tris valandas apžiūrime skulptūrų parką ir jame esantį skulptūrų mišką. Tai tikras miškas, kuriame nutiesti keliukai, o greta jų išdėliota keliasdešimt minėtų skulptūrėlių. Tikras senovės civilizacijos Grūto parkas.
Vakare grįžtame į savo pamėgtą viešbutį „Itaka“. San Agustine klesti turų ir nakvynės vietų siūlytojai, turintys savo neva „turizmo informacijos agentūras“. Jų padedami apžiūrėjome keletą viešbučių, tačiau nė vienas nepatiko dėl kokybės ir kainos santykio – nesinori mokėti apie 30 litų už tamsią apipelijusią skylę.
Ir štai tada mus, stovinčius gatvėje, susirado Marijo, „Itakos“ viešbučio savininkas. Iš pradžių šiek tiek juo nepasitikėdami, nusprendėme bent jau apžiūrėti siūlomą nakvynės vietą. Žiauriai patiko. Kambarys buvo jaukus, o spalvinga gyventojų kompanija greitai tapo gerais mūsų draugais.
„Loco, muy loco (išprotėjęs, labai išprotėjęs – isp.)“, - linksmai aiškina žydas Erikas viešbučio savininkui, pilančiam savo svečiui jau trečią stiprios kavos puodelį iš eilės. Patenkintas Marijo linksi galva. Šalia prie naujo meilužio Pablo glaustosi dizainerė Daniela iš Vokietijos, kiek toliau šmirinėja čilietis Martin, gvatemalietė Marija... Visas viešbutis yra tarsi gyva kelionė, tad lieka vakarais susėsti prie bendro stalo ir dalintis kelionių įspūdžiais.
Po neįdomios ekskursijos traukiame toliau
Išvyka su žirgais buvo puiki, tačiau kitą dieną nenusiseka. Nusprendžiame keliaujant su džipu apžiūrėti tolimesnes apylinkes, bet nieko geriau už jau matytus vaizdus nerandame. Užtai viename aplankytame muziejuje randame pernai čia apsilankiusių turistų tautybių sąrašą, kuriame puikuojasi ir Lietuvos pavadinimas su skaičiuku 2, reiškiančiu, kad čia lankėsi du lietuviai. Kas? Prisipažinkit! :)
Galbūt dar verta paminėti netyčia aptiktą karamelės gamyklą, kurioje pamatėme visą saldžios masės kelią nuo cukrašvendrių triuškinimo specialiais aparatais...
...iki išvirtos masės formavimo, pjaustymo...
...bei ragavimo.
Tai kaip ir viskas. Blogiausia, kad važiuojant džipu tenka sėdėti gana atviroje džipo priekaboje, tad kelias valandas pavažiavę žvyrkeliu atrodome kaip dulkių žmonės iš kokio prasto siaubo filmo. Taigi, mielieji, jei kada teks lankytis San Agustine, geriau jau porą dienų pajodinėkite žirgais, nes sėsti į dulkėtą džipą, kad pamatytum tą patį, neverta.
Po šios kelionės praleidžiame vakarą mieloje „Itakoje“ ir kitą rytą jau esame budinami Marijo, beldžiančio į duris. Atvažiavo autobusas, kuriuo vyksime iki Villavieja miestelio, garsėjančio dėl greta esančios dykumos.
Prieš tai gerokai užvakarojome su kitais viešbučio svečiais, todėl penktą ryto lipdami į autobusą suprantame, kad miegota vos valandą ar pusantros. Nieko, netrukus atsigriebsime – juk iki mūsų kelionės tikslo dar bent keturios valandos kelio.
