Ekvadoras: pusiaujo miestai, žmonės ir turgūs
Autobuse ant gretimos sėdynės klesteli indėnas. Juoda prašmatni skrybėlė, balti marškiniai kiek išpurvintomis rankovėmis, juodas diržas ir baltos, ties blauzdomis pasibaigiančios kelnės. „Esu Antrasis, - prisistato indėnas. – Antrasis Otavalas“.
Prieš akis vėl iškyla Brazilijos indėnai, kurie yra indėnai. Įdomu, ką rūkė šito personažo tėvai, davę Antrojo vardą? Ir kodėl jų pavardė sutampa su gimtojo miestelio Otavalo pavadinimu? Bet gal jau per tiek laiko absurdo liaukos atbuko, nes į naują keistuolį reaguojame tiesiog linkteldami galvomis.
Ir patys prisistatome: Žydrė – Azul Celeste (abu šie žodžiai ispaniškai reiškia mėlyną arba žydrą spalvą, kaip ir Žydrės vardas). Valdas – Chuan Valdez (čia vieno vardo neužtenka, todėl į ispanų kalbą tenka versti ir krikšto vardą Jonas).
Nuo sostinės Quito iki Otavalo kaimelio autobusu reikia važiuoti dvi valandas, todėl turime pakankamai laiko pasikalbėti su Antruoju ir išmokti iš jo svarbiausių kečua kalbos žodžių. Šia kalba bendrauja didelė Pietų Amerikos indėnų bendruomenė nuo Kolumbijos iki Bolivijos, todėl keletas mandagumo frazių mums tikrai pravers.
Turgus krepšinio aikštelėje
Indėnai. Ekvadore neišvengiamai su jais susidursite ir neabejojame – jums patiks. Čia indėnai spalvingi, saugantys savo kultūrą, aprangos stilių, kalbą, tradicijas. Tikriausiai jie nėra svarbiausia šalies etninė grupė, nes aukštuose postuose dažniau sutiksite metisus. Jų protėviai ispanų kolonizatoriai prieš šimtmečius čia darbavosi ne tik ginklais, dosnai dalindami savo genus vietinėms moterims ir maišydami indėnišką kraują.
Indėnus stebėti smagiau, bet yra viena problemėlė – jie mielai bendrauja, tačiau vos pamatę fotoaparatus baugiai dingsta iš kadro. Ne tikėjimas čia, o paparasčiausias naivus drovumas, todėl net atsiklausus retas išdrįsta fotografuotis.
Bet mes žinome vietą, kur galima pleškinti į valias, nes ten niekas į tave nekreipia dėmesio. Visiems kur kas labiau rūpi už gerą kainą įsigyti kokį knysliuką ar porą vištų. Taip, tai ekvadorietiškas turgus.
Viešėdami Ekvadore aplankėme net du didelius turgus. Pirmasis buvo Sakisili miestelyje, kur atvykome kartu su Tomu, Rūta ir Simona tiesiai iš Latacungos. Ketvirtadienis čia turgaus diena, todėl nuo pat ryto miesto aikštėse ir pakraščiuose šurmuliuoja prekeiviai, o autobusai veža tonas pirkėjų ir kelis šimtus kilogramų turistų iš Lietuvos.
Rasti turgų nesunku – paprasčiausiai visas miestelis čia ketvirtadieniais yra turgus. Tik prekės atskirose zonose skiriasi: kur daržovės, žolelės, vaisiai ir visokie pipiriukai...
...kur niekam nereikalingi rakandai...
...o kur pati spalvingiausia turgaus detalė – gyvuliukai.
Valdas, savaime suprantama, iš karto prilimpa prie kiauliukų. Čia jų tikra gausybė: užsispyrėliai kriuksiai žviegia nešami į automobilius, nes nenori važiuoti pas naują šeimininką.
Mažiukai sukalbamesni, bet irgi su charakteriu. Šitie kainuoja 25 JAV dolerius, o už nupenėtą kiaulaitę guvi indėnė paprašo ir pusantro šimto.
Jei bus per brangu ar tiesiog šiandien pirkti kiaulės neplanuojate, galima apžiūrėti būrelį lamų, bandas avių, dėžes su vištomis ir pintines su jūrų kiaulytėmis an antimis.
Beje, galbūt norite nedidelio šarpėjaus? Tik vargu, ar ši mergaitė jį noriai parduos.
Atsigavus po gyvulių turgaus, galima grįžti prie daržovių ir vaisių, kurie parduodami miesto centre. Kitomis dienomis čia jaunuoliai žaidžia futbolą ar krepšinį, o ketvirtadienį po lankais verda derybos, skanavimai ir pinigų mainymas į gerus daiktus.
Keletą dolerių išmainome ir mes: iš bobutės įsigyjame tris pipiriukus už tris centus, paskui Žydrė prisvyla prie kažkokių žolelių, o vėliau įsigyjame kelis vaisius iš mamos, kuriai labiau už visą prekybą rūpi mylimas mažius.
Randame netgi ant rankdarbių krūvos budintį kudlotą šuniuką. Net gaila, kad neparduodamas.
Strigome sostinėje
Po Sakisili turgaus nuotykio nukeliavome į dar vieną – Otavalo turgų. Bet prieš patekdami į jį daug laiko praleidome sostinėje Quito, remontuodamiesi fotoaparatus, skalbdamiesi rūbus ir miegmaišius, tiesiog ilsėdamiesi ir gerai leisdami laiką.
Quito daugelis baiminasi dėl mito apie saugumo problemas. Gyvenome šitame mieste daugiau nei savaitę, važinėjome visuomeniniu transportu, vaikščiojome gatvėmis sutemus ir pagrįstai galime dar kartą patvirtinti: jei tau nepasisekė ar kišai nosį, kur nereikia, gali nepasisekti. Jei laikaisi saugumo taisyklių ir neišsidirbinėji – Quito tau patiks.
Prisipažinsim, net nustebome pamatę, koks gražus Quito senamiestis. Gyvos siauros gatvelės su mielomis ir nebrangiomis kavinėmis, zujančiais miestiečiais ir stilingomis iškabomis... Įspūdingo grožio aikštės, išsaugota architektūra, muziejai... Viena gražiausių iki šiol matytų Pietų Amerikos sostinių. Rimtai.
Turistų mėgstamiausias Mariscal Sucre rajonas kiek paprastesnis, nors kainos čia dažniausiai užlenktos. Pagrindinė rajono gatvė tvarkoma, todėl apkasus primenantys plotai suteikia pilkam rajonui dar daugiau dulkių, užtai vitrinos tiesiog švyti, kviečia užeiti ir išleisti daug pinigų.
Pamatai kainą meniu ir drąsiai pridėk dar penktadalį: dvylika procentų PVM ir dešimt procentų už aptarnavimą. Tokiu būdu už kavos puodelį suplojus tris dolerius lieka tik dumti kuo toliau iš čia ir rasti smagią vietelę senamiestyje, kur žuvį ant grilio čirškinanti moterėlė už kelis centus prikrauna lėkštę virtų, o vėliau pakepintų bulvių. Toks lietuviškas studentiškų laikų skonis, kad net ašarą spaudžia...
Šitaip maklinėdami po sostinę sulaukėme akimirkos, kai išgirdome verdiktą dėl mūsų fotoaparatų: Žydrės „Nikon“ objektyvo diafragmą reikia keisti ir čia nėra galinčių tai padaryti (tiksliau yra, bet už beprotiškus pinigus), todėl džiaugiamės radę pigų naują objektyvą. Zūmins iki 200 – pats tas veidukams iš minios traukti. Tuo tarpu Valdo „Canon“ prikeliamas iš pelenų ir šeimyninė foto-konkurencija vėl sugrįžta!
Otavalo ramybė
Sutingę sostinėje, nedaug išsijudiname ir kitame aplankytame mieste – Otavale. Atvykstame čia tam, kad kelias dienas galėtume pabūti ramiai ir atiduoti skolas gerbiamiems redaktoriams, o šeštadienį aplankyti miestelio turgų, dar garsesnį už tą, kurį matėme Sakisili.
Vėl gyvūnai („Ir kiauliukai, ir kiauliukai“, - šaukia Valdas).
Vėl moterys, ant nugarų didelėmis skaromis prisitvirtinusios kūdikius.
Vėl gyvenimas, kurį pamatyti gali tik atvykęs čia, į Ekvadorą.
Tačiau Otavalas šurmuliuoja vos vieną dieną per savaitę. Kitomis dienomis jis tampa ramiu miestuku, kuriame viskas vyksta lėtai: maistas restorane atkeliauja per pusvalandį, viešbučio duris tarnautojas atidaro per penkias minutes. Net internetas – ir tas lėtas...
Otavalas – puiki vieta, kurioje gali susikaupti, užmušti nuovargį, vakarais pasiklausyti vietiniame bare karaoke žviegiančių indėnų ir išgerti nepadoriai pigios, bet stiprios „Cuba Libre“. Būdami čia sutinkame ir kelis įdomius žmones. Vienas iš jų – restoranėlio šeimininkas Robertas, laisvalaikiu mėgstantis keliauti po savo šalį ir fotografuoti. Įsigyjame keletą puikių jo atviručių ir užsukę čia vakarus nuolat baigiame diskusijomis apie fotografiją.
Bet štai išaušta ankstyvas rytas, kuris nebėra toks ramus. Pakankamai pailsėjome, todėl šiandien trumpam paliksime Ekvadorą, porai mėnesių perkeldami savo kelionę į Kolumbiją. Penktą ryto jau stovime prie kelio, modami pro šalį vykstančiam autobusui ir ant pečių jausdami didžiąsias kurpines. Prireiks keturiolikos valandų, kad numestume jas ant viešbutėlio grindų Popajane, kolonijiniame Kolumbijos mieste.
