Amazonė: iki pasimatymo, Brazilija
Paskutinė kelionės braziliška Amazone atkarpa mums jau panaši į desertą. Laivuose esame senbuviai, visas taisykles išmanome, šiek tiek pramokome portugališkai, todėl ir su bendrakeleiviais bendrauti lengviau. Netgi pradedame rūpintis, kaip čia reikės ateityje lovose miegoti – juk hamakai tokie patogūs...
Iš Tefė miestelio iki Brazilijos pasienio tiesioginių laivų nėra. Gaudyti praplaukiančių nesinori – tie atvyksta iš Manauso prikimšti žmonių, todėl negausime gerų vietų, o penkias dienas miegoti šalia tualeto ar gaudžiančio variklio kažkaip nesinori. Todėl likusią atkarpą suskaidome į dvi dalis ir už 85 realus (apie 120 litų) išplaukiame į pusiaukelėje esantį Žotuy miestuką.
Naktinis dušas
Šį kartą laivas ypač mažas, talpinantis vos 60 keleivių, bet jo dvasia nuo to nenukenčia. Netrukus susipažįstame su greta mūsų hamakų įsitaisiusiu verslininku Chosė Manueliu Rodrigesu, mediku Luisu Fernandu Lozano Ruisu bei mokytoju Joao Batista Rodrigesu Koeljo. Visi trys sutartinai aiškina, kad čia dar nepilni jų vardai, bet mums ir tiek pakanka.
Plepamės su naujais pažįstamais susėdę prie laivo restoranėlio, kol iš greta lekiančių pakrantės vaizdų lieka tik tamsios dėmės. Saulei nusileidus, laive mikliai išdalijama vakarienė, po kurios sotūs ir laimingi brazilai suvirsta į savo hamakus. Septintą valandą vakaro jau miega beveik visi laivo keleiviai.
Snūduriuojame ir mes, apsiklostę naktinio šaltuko kutenamus šonus, kol laivo nepradeda plakti stiprus lietus. Didesniame laive lietus nebaisus, nes hamakai kabo po metaliniu stogu, o prasidėjus lietui laivo šonuose nuleidžiami brezento gabalai, patikimai saugantys nuo tropinių lašų. Visa tai yra ir šiame laive, bet brezento visiems šonams apklostyti neužtenka, todėl netrukus pabundame, supratę, kad ant denio teliūškuoja vandens balos. Tenka greitai šokti iš hamakų ir gelbėti ant grindų sukrautas kuprines.
Visą kitą dieną prasistumdome tame pačiame laive, kol vienuoliktą vakaro galiausiai prisišvartuojame Žotuy. Kelionė buvo pakankamai nuobodi – pakrantės džiunglių jau esame atsižiūrėję, į hamaką nebesinori (visi šonai ir taip jau nugulėti), knygos perskaitytos, telefone esantys žaidimai nusibodę, o daugiau veikti nėra ką. Nenuostabu, kad pasiekus kelionės tikslą, aplanko malonus jausmas – galiausiai aplinka bent šiek tiek pasikeis.
Svetingojo pažaduko vaišės
Išsilaipinę Žotuy viešbučio ilgai neieškome. Sustojus pasistiprinti vienoje miesto užeigoje, jos šeimininkas tuoj puola mums padėti – užsisodina Valdą ant motociklo ir nuvežęs iki viešbučio dar padeda susiderėti dėl geros kainos. Atsilygindami sukertame jo užeigoje po sumuštinį ir sulaukiame kvietimo kitą dieną apsilankyti žuvies saugykloje.
Daug iš šio kvietimo nesitikime, bet mūsų nuostabai kitą rytą vyriokas jau barškina į kambario duris ir netrukus jau riedame jo viščiukiškai geltonu „Volkswagen“ autobusiuku link upės. „Mėgstu aš geltoną spalvą, - neslepia indiško, braziliško ir vokiško kraujo turintis Luisas. – Man ji neša sėkmę“.
Sunku būtų prieštarauti: Luisas miestelyje turi populiarią užeigą, buitinių ir maisto prekių parduotuvę bei baigia įrengti nedidelę užkandinę. Visur vyrauja geltona spalva, o matomiausiose vietose švyti dvi raidės SL. Tai Sao Luizo, mūsų verslininko švento globėjo, inicialai.
Atvykę į žuvies saugyklą tuoj sukeliame čiabuvių šurmulį. Jie mus puola draugiškai vadintis į šaldymo kamerą, kurioje iš maišų pradeda traukti metro ilgio žuvis, sveriančias apie 30 kilogramų. Šis Amazonės lobis skirtas eksportui į Kolumbiją, tačiau vieną „žuvytę“ prigriebiame ir mes.. Netrukus prie Luiso parduotuvės jau čirška ant grilio kepama žvynauodegė, o mes negalime atsistebėti mums skiriamu dėmesiu ir brazilišku vaišingumu.
Iš esmės Luisas nieko iš mūsų nenori, nieko nesitiki ir neprašo – jam tiesiog malonu pasirodyti prieš mažame miestelyje itin retai sutinkamus turistus. Vietiniai, matydami mus, pietaujančius kartu su Luiso šeima, irgi šiek tiek jam pavydi, taigi laimi visi.
Kai pavalgome, Luisas mums suplanuoja dar keletą vietinių pramogų, kurias suspėtume patirti iki rytoj išplaukiančio laivo. Tiesa, vėliau jis dingsta kaip į vandenį, pažadus palikdamas skraidyti pavėjui, bet mes tikrai nepykstame – užsiėmęs gi žmogus. Jau ir taip mums netikėtai skyrė daug laiko ir dėmesio.
Paskutinis Brazilijos laivas
Taip jau atsitiko, kad brazilišką Amazonės atkarpą įveikėme penkiais skirtingais laivais. Pirmasis buvo vidutinio dydžio ir labai draugiškas, antrasis – mažas ir nepatogus, trečiasis pribloškė savo milžinišku dydžiu ir tvarka, o ketvirtasis nykštukas priminė jaukų šeimos ratelį.
Atėjo eilė penktajam, krovininiam laivui, kurio pagrindinis tikslas – iš Manauso atplukdyti įvairius krovinius į pakrantės miestelius. Keleiviams čia skirta tik mažutė patalpa, kurioje įsitenka apie dvidešimt žmonių. Visa kita – dėžės alaus, baldai, milžiniškos maisto produktų pakuotės ir kiti rakandai.
Greitai paaiškėja, kad šis laivas kone geriausia Amazonės transporto priemonė. Keleivių nedaug, telpame visi, eilių nebūna nei prie tualetų, nei prie pietų stalo, o laivo keleiviai, krovikai ir kitas personalas vėl spinduliuoja brazilišką draugystę.
Žydrė pastebi dar vieną smagią detalę: kai kiti laivai priplaukdavo prie miestelių, juos tiesiog apipuldavo visokių vaisių ir užkandžių siūlytojai. Kai prie pakrantės prisišvartuoja šis laivas, žmonės ateina ne ko nors parduoti, bet nusipirkti. Greičiausiai išperkami sultingi arbūzai ir mangai.
Šiame laive sūpuojamės tris dienas. Būtų galima ir greičiau, bet tai yra krovininis laivas, uostuose turintis palikti daug krovinių, todėl neretai stoviniuojame prie miestelių po kelias valandas. Nėra to blogo – turime laiko pasivaikščioti pakrantėmis ir pažioplinėti.
Piranijų pergudrauti nepavyksta
Valdas atranda dar vieną pramogą – piranijų žvejybą. Vieną kartą po pietų per bortą švystelėjus ryžių ir mėsos likučius vanduo tiesiog užverda. Susižavėję stebime, kaip maisto likučius per kelias sekundes sudoroja alkanos piranijos, o tada kyla mintis išsitraukti „išgyvenimo rinkinėlyje“ esančius žvejybos reikmenis ir pasigauti piraniją patiems.
Supratęs apie Valdo planus, laivo kapitonas mielai puola padėti, atnešdamas kiaulienos skūros, kuri puikiai laikosi ant kabliuko. Vos įmetus improvizuotą meškerę į vandenį, vanduo vėl suburbuliuoja ir po staigaus rankos truktelėjimo ant kabliuko jau puikuojasi žuvis. „Piranija!”, - triumfuoja Valdas. „Sardinė“, - greitai nuramina emocijas laivo kapitonas.
Netrukus prisirenka daugiau žiūrovų, linkėdami ištraukti iš vandens nors vieną piraniją, bet tos užsispyrėlės kažkur pradingsta, užleisdamos vietą kvailoms sardinėms. Po penkto nesėkmingo kibimo tenka susitaikyti su mintimi, kad piranienos šiandien nevalgysime.
Galiausiai trečios dienos rytą mus pažadinusi laivo sirena praneša, kad atvykome į Benjamin Konstanto miestelį. Čia laivas sustoja, o mes su maža taksi valtele po pusvalandžio pasiekiame paskutinį Brazilijos miestą Tabatingą. Tai tribugo pasienio miestelis, kuriame susikerta Brazilijos, Kolumbijos ir Peru sienos.
Mes klausome anksčiau išgirstų patarimų ir lekiame tiesiai į kolumbietišką miesto dalį. Netrukus portugališkas iškabas ant pastatų pakeičia ispanų kalba ir lieka tik atsisukus pamojuoti Brazilijai, į kurią dar sugrįšime netrukus gauti išvykimo štampą, o vėliau aplankysime pietinę pusę kelionės po Pietų Ameriką pabaigoje.
