Gviana: koncentruota viešnagė Pietų Amerikos Europoje
„Valio!” - šaukiame, pakrantėje pamatę Europos Sąjungos vėliavą. „Eikit po velnių!“ – jau po akimirkos siunčiame autobusų vairuotujus, už kelionę iki pagrindinio Prancūzijos Gvianos miesto Kajeno lupančius po 35 eurus. Taip, tikri plėšikai, tačiau jie turi teisę, nes gyvena Europoje su visomis europietiškomis taisyklėmis ir kainomis. Vienas mažas skirtumas: šita Europa yra Pietų Amerikoje.
Didžioji Britanija Gajanos savo rankose neišlaikė, Surinamas taip pat paskelbė nepriklausomybę nuo olandų ir kito plauko užkariautojų, o štai Prancūzijos Gviana iki šiol yra visiškai priklausanti Prancūzijai ir dėl to susidurianti su daugybe džiaugsmų bei problemų.
Sutikimas su raketa
Pasimatę su vietinėmis kainome gauname pakankamą šoką, todėl mintyse lieka vienas noras – kuo greičiau dingti iš čia. Labiausiai džiaugiamės dėl to, kad Gvianoje gyvenantis prancūzas Mišelis iš „Couch sufring“ sutiko mus priimti kelioms dienoms, tad nakvynė nekainuos, o tai reiškia po 50 sutaupytų eurų kasdien.
Susitikę su Mišeliu sužinome ir dar vieną netikėtą džiaugsmą: pataikėme atvykti prieš pat raketos startą. Gvianoje yra įkurtas Europos kosminis centras, iš kurio maždaug kartą per mėnesį į mėnulį ar panašia kryptimi išlydima raketa. Nei planavome, nei tikėjomės ir štai – vos atvykus į miestą pasitinka prieš akis ištempti ekranai su startui paruošta raketa.
Ji leidžiama iš greta esančio kosminio miestelio Kurou, todėl Mišelis pasiūlo per iki starto likusią valandą nulėkti ten ir pamatyti raketos startą iš arti. Aišku, sutinkame, todėl netrukus Mišelis jau spaudžia paskutinį vieką iš senolio „Citroeno“, kol pasiekiame Kurou ir per langus pamatome ugnimi nusidažiusius debesis. Prasideda.
Iššokę iš mašinos stebime kvapą drebinantį startą. Iš pradžių pageltonuoja visas dangus, vėliau debesyse pradeda ryškėti kometą primenantis šviesulys. Jis juda mėnulio link, palikdamas paskui save stambų baltų dūmų sluoksnį, tačiau be jokio garso. Tik po kelių akimirkų ausis pasiekia oro drebėjimas – tarsi dievulis danguje būtų užkūręs galingą motociklą.
Raketa rauna tolyn ir netrukus nuo jos atsiskiria keturios raketos – nešėjos. Jos atliko savo misiją, ištempusios motušę į reikiamą aukštį, todėl dabar jau yra pasiryžusios gerokai apdegti atmosferoje ir pažerti savo likučius į vandenyną kažkur greta Afrikos.
Atsižiūrėję skubame prie naktinio kioskelio, pardavinėjančio gardžius hamburgerius ir užkandę grįžtame į Kajeną. Puiki viešnagės Gvianoje pradžia.
Brazilijos biurokratai koreguoja viešnagės laiką
Po sėkmingai pamatyto raketos starto mūsų laukia nelabai geros žinios iš Brazilijos ambasados. Trumpas kontekstas: Brazilijai reikia vizos, kuri paprastai išduodama mėnesiui. Laikas pradeda tiksėti kirtus šalies sieną (mes tai padarėme prieš įvažiuodami į Gajaną) ir nesustoja, jeigu išvyksti iš šalies.
Tai reiškia, kad Brazilijoje praleidę vos keturias dienas tam, kad galėtume įvažiuoti į Gajaną, Suriname po mėnesio jau turėjome kreiptis į Brazilijos ambasadą, kad viza būtų pratęsta. Dėl šitos ambasados darbuotojų bukumo buvome dezinformuoti, kad to daryti nereikia, tačiau nerimo vedami pasitikrinome informaciją ir Gvianoje. Čia viskas buvo daugiau nei aišku: vizos laiku nepratęsėme, todėl prieš grįžtant į Braziliją turime pasidaryti naują vizą.
Nepadeda nei aiškinimai dėl dezinformacijos Suriname, nei skambučiai mus išdūrusiai ambasados darbuotojai. Tenka mokėti po 20 eurų už naują vizą, pildyti formas ir laukti keturias dienas, kol bus padaryta nauja Brazilijos viza. Pykstame, burnojame, bet galiausiai tenka susimokėti ir palaukti. Gerai, kad maždaug tiek laiko ir buvome suplanavę Gvianai bei turime nemokamą nakvynę. Kitu atveju ambasados darbuotojos klaida mums galėjo kainuoti šimtus eurų.
Prancūzai pasirūpino mūsų laisvalaikiu
Galimybė apsistoti Mišelio namuose yra didelė sėkmė. Kartu su juo čia gyvena geologas Manu su drauge Magalie, „Raudonojo kryžiaus“ darbuotoja Natalie, jos draugė Marie Ane, nėščia katė ir mišrūnas šuo Kajudis, greitai tampantis mirtinu mūsų draugu ir labiausiai mėgstantis graužti Valdo ranką bei miegoti prie Žydrės kojų.
Kartu su Mišeliu neblogai panaršėme po Kajeną, nuvykome iki paplūdimio, kuriame peri milžiniški Altanto vėžliai (Trinidade už tą reginį mokėjome po 80 JAV dolerių, o čia vėžlius galėjome stebėti nemokamai). Vėliau kartu su Manu ir jo drauge vieną dieną buvome išvykę į kelionę po vieną iš begalybės Gvianos upių. Nusiyrėme net iki vandenyno, pakeliui pamatydami raudonųjų ibių ir būrelį beždžionių. Tik nesiliaujantis lietus nuotaiką gadino.
Viešnagė Mišelio ir jo draugų namuose tapo vienu maloniausių prisiminimų iš Gvianos. Kalbėdamiesi su jais prie sočios prancūziškos vakarienės ar vyno taurės, sužinojome daug įdomių gyvenimo Prancūzijos Gvianoje detalių.
Brazilų aukso ieškotojų įžūlumas
Pirmiausiai reikia paminėti, šalyje gyvenančių atskirų kultūrų žmonės yra gana uždari. Jei esi europietis, tikriausiai nepavyks lengvai užmegzti pažinties su čiabuvių kreolų palikuonimis ar kinų prekybininkais. Skirtingos žmonių grupės čia gyvena atskirai ir bendrauja tik reikalui prispyrus.
Greta socialinių problemų yra ir dar viena – nelegalios aukso paieškos. Šalies miškuose greta upių yra tiesiog tikri nelegalūs pramonės centrai, kur kasamas auksas. Sakoma, kad greta esančiuose Brazilijos miesteliuose galima įsigyti viską, ko reikia auksui išgauti. Tai gana sudėtinga ir sunki, kelis šimtus kilogramų sverianti įranga, tačiau brazilai ją sugeba nutempti į džunglių gilumą ir sukurti dideles aukso kasyklas.
Kaimyninėse šalyse Suriname ir Gajanoje tokie nelegalūs aukso centrai dažnai apšaudomi iš malūnsparnių, tačiau Prancūzijos Gvianoje tai daryti draudžia Europos Sąjungos įstatymai. Brazilų aukso ieškotojai tuo naudojasi ir į upes verčia tonas iškasamų žemių. Dėl to upės vietoje vandens dažniausiai į Atlantą neša tik purviną masę.
Dar blogesnę įtaką daro aukso surinkimui naudojamas gyvsidabris. Jo liekanų aptikę gyvūnai miršta, o gyvsidabriu užterštame upių vandenyje besimaudantys indėnų vaikai vėliau turi rimtų sveikatos sutrikimų.
Vis dėlto, jokios policijos ar kareivių pastangos negelbsti, nes pagal europietiškus įstatymus, sugauti aukso ieškotojai yra išsiunčiami atgal į Braziliją, o netrukus grįžta atgal. Sako, kartais prieš Kalėdas prie policijos išsirikiuoja nelegalių aukso ieškotojų eilės – jie tiesiog nori būti suimti ir šventėms nemokamai parsiųsti namo.
Gyvenimas Prancūzijos Gvianoje
Atvykus į Prancūzijos Gvianą pirmiausiai norisi iš čia kuo greičiau išsinešdinti dėl didelių kainų. Tačiau radus galimybę pigiau išsinuomoti automobilį arba keliaujant autostopu bei apsistojant pas draugus iš „hospitality“ klubų, galima čia praleisti kiek daugiau laiko.
Pirmiausiai Prancūzijos Gvianoje rekomenduotume apžiūrėti Kajeną. Tai nedidelis miestelis, kuriame galima rasti palmių giraičių, netradicinės architektūros medinių namų, skanių prancūziškų lietinių, paminklą gaidžiui ir gero vyno. Tiesa, beveik visos prekės čia atgabenamos laivais iš Prancūzijos, todėl vietiniai gyventojai tikina, kad atvežtas vynas dėl ilgo transportavimo tampa prastesnis. Skirtumo nepajutome, tik supratome, kad butelis vyno čia kartais kainuoja pigiau už restorane įsigytą skardinę alaus.
Gardus maistas, gėrimai ir gamtos pramogos – taip teka šios šalies gyventojų kasdienybė. Čia gimę ir užaugę žmonės prie to pripratę, tačiau prancūzai dažnai negali atsistebėti, kad jų valstybei priklauso tikras rojus. „Labai nedaug prancūzų žino apie Prancūzijos Gvianą, todėl daug apie tai nerašykite, nes paskui visi užsimanys čia atvažiuoti“, - juokauja kelerius metus Gvianoje gyvenantis prancūzas Manu. Keisčiausia, kad jis yra teisus – ši šalis yra tarsi rami, triukšmo ir industrijos nepaliesta Prancūzijos alternatyva.
