Surinamas: sveiki, atvykę į Afriką
Nusikrapštę nuo Bronsbergo kalno judame gilyn į Surinamą „Mercedes-Benz“ autobusiuku. Pamirškit olandų kalbą – visi juodaodžiai keleiviai aplink šneka „tongo“ arba „taki-taki“. Tai Surinamo vergų palikuonys, kurių protėviai turėjo drąsos pabėgti iš alinančių plantacijų ir įsikūrė ten, kur kolonizatoriai nebenorėjo jų ieškoti – šalies gilumoje stūksančiose džiunglėse.
Pirmąją „tongo“ kalbos pamoką gauname dar autobuse, kai stambi moteriškė mūsų kažko klausinėja ir supratusi, kad nepagauname nė žodžio, parodo į abu ir sako: „Tusma“. Suprask, mes pora. Įveikę šitą kodą netrukus pajuntame, kad tongo kalbą gali nesunkiai išmokti, jei žinai šiek tiek anglų, ispanų, portugalų ir dar keletą giminingų kalbų. „Tongo“ iš esmės yra šitų kalbų mišrainė su keliais afrikietiškais prieskoniais.
„Backpackeriai irgi žmonės...“
Kai atvykstame į Adžoni, paskutinį sausuma pasiekiamą Surinamo miestą, turime išspręsti dvi bėdas. Pirmoji: kur išsikeisti dar JAV dolerių, nes jau dabar aišku, kad surinamietiškų dolerių likučių neužteks. Atsakymas ypač paprastas: ieškok kino. Tie viską gali: ir maistą greitai paruošia, ir visokių blizgančių niekučių parduoda, ir dolerius vidury džiunglių iškeičia. Visagalė tauta.
Kita bėda: kurį miestuką pasirinkti nakvynei? Nuo Adžoni upėmis plaukia daug valčių su keleiviais, bet kiekviena siekia vis kitus miestelius, todėl turime greitai pasirinkti, kur vykstame. Nusprendžiame plaukti į anksčiau sutiktų olandų išgirtą Gunxi miestelį. Klaida. Kaip mes pamiršom, kad olandams gera vieta yra ten, kur daug turistų ir brangu (bet jiems taigi vis tiek pigu)!
Pirmas blogas ženklas – geriau už miestelio pavadinimą matomas užrašas „Suvenyrų parduotuvė“. Antras blogis – pats kaimelis, kuriame greitai suvokiame įkliuvę. Vos keletas trobų, minėta parduotuvė ir pusę kaimelio teritorijos užimantis turistų rezervatas, kur nakvynė kainuoja 70 Surinamo dolerių.
Viskas būtų gerai, bet atvykome čia tikėdamiesi mokėti už nakvynę mažiau, nei Paramaribo, o ne tiek pat. Paklausiame, ar galime pasistatyti palapinę. Nelabai malonus rezervato šeimininkas Bertas sutinka, nors irgi ne už dyką. Dar priduria, kad niekas palapinių čia nestato ir palydi mus į kiek atokesnę vietą, kad savo statiniu kitų turistų negąsdintume.
Bendrauti su Bertu nesiseka. Pirmiausiai pasiteiraujame, kiek kainuotų vakarienė. Tas nusijuokia ir tokiu tonu, tarsi būtume atvykę iš trečio pasaulio, atsako: „Nesijaudinkit, kitiems turistams darysim vakarienę, tai ką nors sugalvosim ir jums už gerą kainą“.
Paskui bandom prisijaukinti keistuolį, papasakodami, kad ne dėl naglumo taip kainoms jautrūs esame, kad esame ilgoje kelionėje ir mums kiekvienas išleistas doleris svarbus. „Suprantu, - sako Bertas (nors aiškiai nesupranta) ir priduria žudančią frazę. – Visokių turistų pas mus atvažiuoja. Ir taupiai keliaujančių backpackerių būna. Viskas gerai, backpackeriai irgi žmonės“.
Supratę, kad į santykius investuoti nebėra prasmės, tiesiog bandome sulaukti vakarienės. Nesulaukiame – Bertas mus paprasčiausiai užmiršo. Va tada ir užverda lietuviškas kraujas. Ne dėl vakarienės, dėl pagarbos.
Detalių nesmulkinsime, bet pasakysime tik tiek, kad Bertas buvo Valdo smagiai „pagaidintas“ savo draugelių akivaizdoje, o vėliau atsivijo mus, einančius į palapinę ir dar išklausė Žydrės paskaitą apie nepagarbą. Paskui kurį laiką vyniojosi iš situacijos, kol galiausiai atsiprašė ir pasiūlė padaryti vakarienę specialiai mums. Atsisakėme, puikiai suprasdami, kad toks žingsnis vietiniams irgi reiškia nepagarbą, bet čia jau buvo akis už akį. Tikimės, kad Bertas dar ilgai springs, išgirdęs žodį „backpackeriai“.
Iš pragaro į rojų
Kitą rytą ilgai nedelsėme: atsikėlę nusiprausėme, susirinkome „šmutkes“, metėme ant stalo suderėtus už nakvynę dolerius ir iškeliavome netikėtai atrastu džiunglių takeliu į gretimą Laduani kaimelį, nesitikėdami nieko geriau, bet gal bent jau neblogiau, nei Gunxi. Pakeliui dar gavome kažkokios močiutės kvietimą apsilankyti suvenyrų parduotuvėje. Eikit jūs balų degint su savo mediniais driežiukais ir pintais dubenėliais...
Laduani skyrėsi nuo ankstesnės nakvynės vietos, kaip žiogas nuo ančiasnapio. Čia tiesiog viskas buvo kitaip: kaimelis daug didesnis, pilna šurmuliuojančių vaikų, yra netgi keletas parduotuvėlių ir pora duonos kepyklų. Nieko nelaukę įkalėme kelias bandeles su parduotuvėje įsigytomis dešrelėmis. Viskas, čia jau galima gyventi.
Prie parduotuvės nusižiūrėjome gražų kalniuką greta upės ir pagalvojome, kad tai galėtų būti ideali vieta palapinei. Paklausėme krautuvėlės šeimininkės, ar galime čia apsistoti ir išgirdome teigiamą atsakymą. Viskas, problemų nebėra.
Bet stebuklai tęsėsi, nes pardavėja netrukus susimąstė, paskui pasikvietė angliškai mokantį vaikinuką ir per jį mums perdavė, kad galime apsistoti šiuo metu išvykusio jos giminaičio namuose. Apžiūrėję namus suderėjome simbolišką 20 Surinamo dolerių sumą už nakvynę ir negalėjome patikėti įvykių seka: prieš dvi valandas dar nežinojome, nei ką šiandien valgysime, o dabar jau esame sotūs ir miegosime net ne palapinėje, o jaukiame namelyje!
Vos įsikūrus, mus apspito vietinių gyventojų atžalos. Pirmiausiai namelio šeimininkės Rositos sūnūs ir dukterėčia Fabi. Kurį laiką mažiai trynėsi aplink slenkstį su papūgėlėmis rankose, kol pamatę mūsų pritariančius žvilgsnius, įsliuogė į kambarį, o netrukus jau sūpavosi mūsų hamakuose ir dainavo afrikietiškas daineles.
Kartu su nauja kompanija patraukėme prie upelio nusimaudyti. Vaikučiai netruko nusimesti visus rūbus ir nerti į putojantį upelio vandenį. Mums tokios drąsos pritrūko, todėl šiek tiek rūbų pasilikome. Juolab, greta indus plovė kelios kaimelio moterys. Gėda būtų visiškai apsinuoginti...
Tiesa, kai vėliau viena iš moterų, paėjusi nuo išplautų indų kiek giliau į vandenį, pritūpė ir iš po sijono paleido į upelį savo čiurkšlę, supratome, kad gėda čia – reliatyvus dalykas. Paskui vis iš naujo tuo įsitikindavome, kaimelio gatvėse sutikdami nuogakrūtes maistą ruošiančias moteris ar upėje besimaudančias merginas, simboliškai prisidengiančias savo grožybes prieš porą atvykėlių.
Pažadėjome grįžti – tikriausiai reikės ištęsėti
Vos porą dienų pagyvenę šitoje Surinamo Afrikoje, supratome, kad tapome beveik vietiniai. Artimiausius kaimynus jau pažinojome, su kitais tiesiog pasisveikindavome, o apie mūsų žinomumą nėra ką ir kalbėti: visas kaimas skandavo, kad į svečius atvyko su „baka“ – baltieji žmonės.
Po kelių pokalbių su šiek tiek angliškai kertančiais kaimynais išmokome ir nemažai „tongo“ kalbos žodžių. Paaiškėjo, kad čia kartais atvyksta baltųjų, kurie moko vaikus anglų kalbos, o mainais vietiniai juos išmoko „tongo“ kalbos pagrindų“. Mums tokia karjeros galimybė draugiškame ir gyvybės pilname Laduani kaime gana patiko, todėl išvykdami pusiau rimtai, pusiau juokais pažadėjome, kad čia kada nors sugrįšime ilgesniam laikui. Kas čia žino...
Dar pažadėjome atsiųsti kelias padarytas nuotraukas. Tai šventas dalykas šios kultūros žmonėms. Fotografuoti slapta ar neatsiklausus paprasčiausiai negarbinga. Vietiniai mielai pozuoja, tačiau turi būti įsitikinę, kad nuotraukoje atrodys gražiai – tai vienintelė sąlyga.
Kupini šiltų įspūdžių, grįžome iš Surinamo miškų į sostinės Paramaribo džiungles ir po dviejų dienų su nuotykių pilnomis kuprinėmis patraukėme į autobusų stotį, kur buvo visiškai nesunku susirasti autobusiuką, galintį nuvežti mus iki Albinos – Prancūzijos Gvianos pasienyje esančio miestelio.
