Surinamas: legalūs, nusiprausę ir sočiai pamaitinti
JAV reperiai „Cypress Hill“ yra sukūrę tokią trumpą dainelę apie kanapę. Dainelės nedaug, vos du žodžiai: „Legalize it“. Panašiai jaučiamės ir mes, kirtę Surinamo sieną – jau lyg ir šalies teritorijoje, bet vis dar prašantys, kad mus kas nors legalizuotų.
Surinamą daug lengviau aplankyti nelegaliai. Atvyksti prie sienos Gajanoje (ar net Prancūzijos Gvianoje), sėdi į nedidelę valtelę ir netrukus jau prisišvartuoji Suriname. Lygiai taip pat galima nelegaliai išvykti iš šalies. Dabar tai jau žinome, bet net ir žinodami, kažin ar bandytume tokią laimę, kad paskui nereikėtų aiškinti kokiam pasieniečiui, kaip mes tą Surinamą peršokom. Užtai pasiryžom ir perėjom kvailoką legalizavimosi procedūrą.
Viza – per valandą, bet užtrunka dvi savaites
Pirmiausiai nuvykome į Surinamo ambasadą Gajanoje ir surašėme visus prašomus duomenis ant specialios formos, kuri su foto, pasų ir geltonojo drugio skiepų pažymėjimo kopijomis buvo nusiųsta į Paramaribo. Po to laukė savaitė kasdienio skambinėjimo į ambasadą, klausiant, ar jau gautas atsakymas iš Surinamo dėl mūsų vizos.
Jo vis nebuvo. Kai šitas žaidimas galutinai įkyrėjo, nuvykome į ambasadą pasikalbėti rimčiau ir sužinojome, kad kitą dieną mums bus parengti specialūs laiškai, leidžiantys kirsti sieną. Su jais vėliau turėsime legalizuotis ir vizą gauti pačiame Suriname. Gerai, kad buvome suplanavę tą laiką Gajanoje, nes būtų buvę tiesiog kvaila taip švaistyti dienas laukiant kažkieno malonės.
Surinamo sieną kirtome be problemų, o kitą dieną iki pietų klaidžiojome Paramaribo, kol radome tinkamą vietą legalizuotis ir per valandą mums buvo padarytos vizos, kainavusios po 30 JAV dolerių. Reikėjo pildyti tuos pačius dokumentus, kaip ir Gajanoje, tik čia atsakymas atėjo gerokai greičiau. Paskui dar teko bėgti į greta esantį policijos skyrių ir gauti štampą. Viskas. Legalūs.
Svetingasis Renė
Vėl pabandėme laimę su „Couch surfing“ ir mums vėl pasisekė – gavome leidimą apsistoti filipiniečio IT specialisto Renė namuose. Jis Paramaribe dirba pagal kontraktą su „Ericsson“. Geras tai darbas – kompanija išrašo didžiausius namus, automobilį, visokius nemokamus internetus, telefonus ir dar bele ką. Todėl Renė dosniai šiomis gėrybėmis pasidalijo ir su mumis.
Pirmiausiai – maistas. Kaip tikras filipinietis, Renė tiesiog negalėjo atlipti nuo virtuvės. Tik pramerki akis ryte, o virtuvėje jau čirška tau paruošti pusryčiai, pareini iš miesto – o Renė jau vėl kokį užkandį sumeistravęs... Kurį laiką labai malonu, bet paskui jau pradeda varginti, nes jaučiamės gana skolingi. Nusprendžiame vieną vakarą pagaminti Gajanoje jau išmėgintus lietuviškus bulvinius blynus, bet ir tuos Renė apkrauna filipinietiškais vištienos troškiniais, egzotiškomis salotomis ir keptais ryžiais.
Šitaip šefuojami buvome kelias dienas, kol Renė kelias nepasuko į Europą dviem savaitėm atostogų, o mes išsiklausinėjome vietinių apie Surinamo grožybes ir pasirinkome būsimą maršrutą. Pirmiausiai nusprendėme atidžiau patyrinėti patį Paramaribo, vėliau kelioms dienoms pabėgti į gamtos rezervatą Bronsbergą ir aplankyti keletą prie Surinamo upės esančių indėnų kaimelių.
Kas ko nemėgsta Paramaribo mieste?
Paramaribo – spalvotas miestas. Labai įdomus ir visko pilnas, nes ir čia prieš šimtus metų pasidarbavo europiečiai, veždami į plantacijas vergus iš Afrikos, o vėliau darbuotojus iš Indijos. Bet čia yra visko kur kas daugiau. Norėdami tai autentiškai nupasakoti, pasitelksime vieno vietinio taksisto išmintį.
„Šitą turgų visada geriau apvažiuoti, nes čia nuolat mirtinas kamštis. Čia dėl tų „krūmų juodukų“ (džiunglėse užaugę ir į miestą atvykę afrikiečių vergų palikuonys – aut.), kurie atvažiavo į miestą, bet vis dar galvoja, kad yra džiunglėse. Jiems visai natūralu pamačius gatvėje pažįstamą sustoti su automobiliu vidury kelio ir pasisveikinti, pašnekėti... Kas čia tokio, kad už nugaros dvidešimt mašinų laukia? Čia jau tokia zona, kad visada geriau apvažiuot.“
Taigi vietiniai Paramaribo gyventojai nelabai mėgsta atvykėlių iš džiunglių, nes tie čia nori įvesti saviškius džiunglių įstatymus. Užtai kitus atvykėlius – olandus – čia gana myli. Ypač olandes, nes jos, matyt, savo šalyje jau gavusios pakankamai informacijos, kur gyvena lengvai nukabinami vaikinai. Prieina prie vienišų olandžių stalelio koks vietinis mulatas, „vikst vikst“ užpakaliuku ir jau turi nakvynę, nemokamą maitinimą, o galbūt ir kiek dienpinigių.
Tiesa, viešėdami Paramaribo, mes patys šiek tiek nemėgome olandų, tiksliau, nenorėjome, kad mus laikytų olandais, bet tai neišvengiama – daugiau į Surinamą nelabai kas iš europiečių atvyksta. Todėl jau susitaikėme su mintimi, kad pirmiausiai į mus visur kreipsis olandiškai, o už kelionę ar nakvnę turėsime mokėti olandiškas kainas arba labai derėtis.
Dar visiems čia nelabai patinka kinai, nes jie praktiškai uzurpavę visą šalies prekybos rinką. Kiekviena, nemeluojam, KIEKVIENA keliu pasiekiama parduotuvė priklauso kinams! Kažkada Surinamo vyriausybė nusprendė šios šalies prekybininkams suteikti lengvatas, o rezultatas buvo toks, kaip užvežus į Australiją kažkokios retos rūšies triušių. Anie Australijoje taip pradėjo daugintis, kad kilo grėsmė kitoms rūšims, nes triušiai viską suvalgydavo.
Kinai Suriname irgi sparčiai „dauginasi“ – čia veikia vietiniai Kinijos bankai, kuriose atvykėliai iš gimtinės gauna paskolas savo verslui steigti ir paskui save atsitempia ištisas gimines. Patikėkit, „Maximai“ dar reikėtų pasistengti, kad Lietuvoje taptų tokia matoma, kaip kinų prekybos grandinės Suriname. Nenuostabu, kad apsipirkus parduotuvėje nebereikia sakyti olandiško „Dank yu“ – užteks paprastos kiniškos padėkos „Shie shie“.
Ką dar nuveikti Paramaribo?
Surinamo sostinėje galima smagiai pasivaikščioti. Senamiestis tikrai smagus, puoštas balkonus laikančiais pastoliais, medinės architektūros šedevriukais ir netikėtais deriniais. Kur dar pasaulyje pamatysi tikrą musulmonišką mečetę, su kuria vos ne sienomis remiasi... žydų sinagoga? O kai už penkių žingsnių pamatai ir „McDonalds“ arkas, supranti, kad čia vietą randa visos įmanomos religijos.
Dar galima mokytis olandiškai, skaitant gatvių pavadinimus. Kai kurie nesunkūs, bet kai pamatai kokį „Smaragdvoleelhumstraat“, gali gerai pasilinksminti, laužydamas liežuvį. Dar galima palikti savo santaupas kazino, kurių čia dešimtys. Greta pridygę modernių, bent po šimtą eurų už naktį lupančių viešbučių, tad norint paieškoti svečių namų už pakenčiamą kainą, reikia gerai panaršyti gatvėmis.
Net jeigu į kazino neisite, pinigų būnant Paramaribo jums vis tiek reikės, o bankomatai čia pinigų, kaip ir Venesueloje, neduoda. Todėl geriau iš karto žygiuokite į kokį RBTT banką, rodykite pasą, mokėjimo kortelę ir gaukite grynųjų arba keiskite valiutą keityklose (dažniausiai keičia tik eurus arba JAV dolerius).
Dar Paramaribo galima apžiūrėti nelabai įdomų fortą, išsinuomoti dviračius ir aplakstyti apylinkes (neužtaikykit ant vidurdienio ir prieš išvykdami gerai patikrinkit dviračius), suvalgyti vištienos šašlykų su saldžiu riešutų padažu, o vakarais stebėti, kaip visus lauko kavinių stalus nugula litro talpos stikliniai „Parbo“ alaus buteliai. Paragavom ir nustebom – tikrai geras alus, nepalyginsi su Venesuelos „sysiukais“.
Vis dėlto, Paramaribo yra kiek per brangus mūsų biudžetams, tad pabuvę keletą dienų pajudėjome link Surinamo provincijos. Pirmiausiai į Bronsvego kaimelį, o nuo jo su autobusiuku į Bronsbergo kalną, kur pilna visokių gyvūnų ir miškų, po kuriuos smagu trekinti ir nepasiklysti. Transportas irgi brangus, tad daug nesutaupėm, užtai pamatėm visko.
P.s. Deja, nuotrauku teks palaukti. Sunku Brazilijoj su greitu internetu...
