Gajana: tarp islamo, upių ir purvynų

Kai viešėdamas Gajanoje nusprendi aplankyti kokį atokesnį regioną, prieš akis išdygsta papildomų užduočių virtinė. Visuomeninis transportas čia ypač įdomus – nuo mikroautobusų iki valčių, arklių ar lėktuvų. Tik spėk keisti vežėčias...

Po audringos viešnagės Džordžtaune nusprendėme įveikti tą transportavimosi raizgalynę ir aplankyti kelis provincijos miestelius. Pirmiausiai nuvyksime į upės pakrantėje įsikūrusią Bartiką, po to pasižvalgysime po gerą „Lonely planet“ įvertinimą gavusį Čarity ir pakeliui sustosime ten, kur labiau patiks.

Upių neišvengsi

Džordžtaune nesunkiai randame mikroautobusiuką, kuris už 400 Gajanos dolerių (4 litus) nuveža į svarbų logistikos tašką Pariką. Čia keleivius surenka valtininkai, vairuojantys „speed boat‘us“ – gana greitas valteles, kursuojančias tarp pagrindinių paupio miestų.

Taip jau čia įprasta – tiesiu keliu toli nenuvažiuosi, nes būtinai atsitrenksi į kokį nors „upelį“, kurį išvydęs Nemunas galėtų susirinkti visus savo intakus ir slėptis Baltarusijos miškuose. Vanduo iš žemyno tiesiog kliokia į Atlantą, išgriaudamas tokias vagas, kad perplaukti skersai upę trunka maždaug valandą, o kainuoja bent dešimt litų.

Valčių pramonė išvystyta ir tikriausiai kontroliuojama, nes valtininkas visus rūpestingai aprengia oranžinėmis liemenėmis ir apkloja brezento gabalais. Iš pradžių keista stebėti, kaip vietiniai bendrakeleiviai puola slėpti galvas po tuo brezentu. Jūs ką, upės pakrančių nenorit pasižiūrėti?

Vėliau suprantame, kas juokiasi paskutiniai. Vos valčiai pajudėjus ir susidūrus su upės bangomis paaiškėja, kad brezentas yra vienintelė apsauga, leidžianti nepešlapti ir vietoje oro negauti gurkšnio vandens purslų.

Barika prisimena skerdynes

Dvi valandas mirkstame, brezentu gindamiesi nuo įkyraus vandens ir šokinėdami per gana skaudžias upės bangas, kol pakrantėje pradeda ryškėti namų kontūrai. Priplaukėme Bartiką, mūsų pirmąją stotelę.

Pramoniniame rajone laivas sustoja ir išlaipina kitą su mumis keliavusį baltaveidį. Jo šypsena ir stotas įtartinai primena Liną Kleizą per legendines bronzinės krepšinio rinktinės sutiktuves („mes tik „spraitą“ gėrėm...“). Gal net lietuvių kraujo vaikinas turi?

Bartika nėra kažkuo ypatingas Gajanos miestelis, tačiau vienas įvykis prieš kelis mėnesius leido išgirsti apie šį miestelį visam pasauliui. Lietuvai vos atšventus dar vieną Nepriklausomybės dieną, vasario 17-ąją būrelis gerai ginkluotų vaikinų atvyko į šitą draugišką ir gana atvirą miestelį savotiškai pramogauti.

Vietiniai gyventojai iki šiol negali paaiškinti tokio smurto priežasčių. Per keliolika minučių grupelė ginkluotų vyrukų pyškino viską, kas juda jų akiratyje. Pirmiausiai krito puolę daryti tvarką penki policininkai, o vėliau savo lemtingas kulkas pasiėmė dar septyni miestelio gyventojai. Jie nusikalto tik tuo, kad netinkamu metu buvo netinkamoje vietoje...

Tarsi kompiuteriniame žaidime „priešus“ išžudę ginkluoti debilai savo automobiliais (Bartika pasiekiama ir sausumos transportu) dingo iš miestelio, palikę krūvas lavonų, sužeistų žmonių ir neatsakytų klausimų. Jau pusmetis prabėgo, o kaltieji dar nesurasti.

Taip jau čia, Gajanoje, įprasta. Daugelis nusikaltimų lieka pakibę ore, o vietiniai murma, kad dažnai taip atsitinka dėl to, jog pati policija būna įspainiojusi. Atsiverskite naujausią dienos laikraštį ir būtinai pamatysite naujieną, kaip kažkas kažką nukalė, tyrimas tęsiasi, tačiau įkalčių labai mažai, todėl policija nusiteikusi skeptiškai.

Viešnagė pas musulmoną Koliną

Atvykę į Bartiką pamatėme normalų, gana laisvą ir uostamiesčiams būdingą gyvenimą (Bartika ir yra uostas greta upės), tačiau vėliau pajutome, kad mus kalbindami vietiniai kartu tikrina mūsų ketinimus. Niekas nenori antro genocido per vienerius metus, todėl į nepažįstamus atvykėlius žvelgia gana įtariai.

Susiradę labai smagius svečių namus, kuriems diriguoja išeivių iš Indijos šeimyna, puolėme į miesto centrą ieškoti vakarienės ir radome ne tik gardžių vištienos šašlykų, bet ir mūsų pažįstamą, kurį sutikome pačią pirmąją viešnagės Gajanoje dieną. Kartu su juo važiavome autobusu per džiungles ir kalbėjomės apie islamą bei komunizmą, kuriam Gajanos gyventojai kažkodėl simpatizuoja.

Mūsų pažįstamas Kolinas, išvydęs lietuvius Bartikoje, buvo daugiau nei nustebęs, tačiau gerai susitvarkė su šia užduotimi ir netgi atsiminė, kad buvo žadėjęs padovanoti Korano anglišką versiją. Jos labai pageidavo Valdas, jau seniai ieškantis progos perskaityti vieną įtakingiausių knygų pasaulyje ir geriau pažinti islamo kultūrą. Deja, pažadėjęs įteikti šią dovaną dar Džordžtaune, Kolinas vėliau dingo kaip į vandenį. Užtai dabar jis pasirodė šauniai ir užuot išsisukinėjęs, mus tiesiog pakvietė į svečius dar tą patį vakarą.

Apsilankę Kolino namuose buvome pavaišinti puikiu pyragu ir egzotiškų vaisių sultimis. Bartikos gyventojas pajuto mūsų nuoširdų susidomėjimą jo kasdienybe, todėl gana daug papasakojo tiek apie musulmonus Gajanoje, tiek apie šalies verslą, švietimo sistemą ir istoriją.

Kai pasakojome Kolinui apie Lietuvą, išsitraukėme pasaulio žemėlapį. Jo sūnus iškart pripuolė prie vėliavų sąrašo ir ėmė klausinėti, kuri vėliava priklauso kuriai šaliai. Tėvas žingeidžiam berniukui kantriai atsakinėjo į kiekvieną klausimą ir vėliau pasigyrė, kad jo sūnus – vienas geriausių moklseivių klasėje.

Susipažinę su Kolino šeima ir galiausiai gavę dovanų Korano santrauką, išverstą į anglų kalbą, grįžome į svečių namus. Matyt, per tyliai, nes mūsų rūpestinga šeimininkė, mačiusi, kaip išėjome kartu su Kolinu, nepastebėjo mūsų sugrįžtant, todėl vos nepakėlė ant ausų visos miestelio policijos. Gajana išlieka Gajana net atokiame šalies miestelyje.

Visiems pasitaiko blogų dienų

Negali ilgoje kelionėje nuolat sektis, todėl net ir būdami ryšių su visuomene „specais“, negalime užpudruoti tiesos, jog kartais ir skaniausias medus prarūgsta. Taip jau atsitiko, kad viena po kitos pradėjo klotis nesmagios smulkmenos, kurios sugadino keletą kelionės Gajanoje akimirkų.

Pirmiausiai Surinamo ambasada telefonu pareiškė, kad negalės mums iki savaitgalio išduoti vizos, todėl turime į juos kreiptis po kelių dienų. Tai sujaukė mūsų planus sostinėje susitikti su viena iš būsto Džordžtaune šeimininkių Šamina.

Buvome sutarę, kad Šamina mūsų palauks mieste penktadienį po darbo, mes gausime vizas ir paskui kartu praleisime savaitgalį pas jos mamą kažkuriame Gajanos miestelyje. Kai mūsų planai dėl ambasados pasikeitė, bandėme telefonu informuoti Šaminą, kad negrįšime sostinėn ir jos lauksime pakeliui esančiame mieste. Telefonas tylėjo.

Atsitrankę su valtele iki minėto Parikos uostamiesčio ir nesugebėję prisiskambinti Šaminai, nusprendėme toliau keliauti į Gajanos provinciją bei periodiškai skambinti mūsų draugei. Visą laiką lijo, tačiau aplinkiniai žmonės buvo dar bjauresni už patį blogiausią orą.

Kinai gali įkyriai brukti prekes, arabai netgi tampo už rankų, siūlydami užsukti jų parduotuvėn, tačiau gajaniečių taksistų įžūlumas nepalyginamas su niekuo. Vos persikėlus per upę prie mūsų prišoka kelios dešimtys vietinių, kurie šaukia, siūlo savo taksi, tampo į visas puses ir taip išmuša iš pusiausvyros, kad norisi kokį įkyruolį tiesiog parsigriauti ir švelniai lietuviškai suspardyti.

Išsivadavę iš zombių pulko suvokiame, kad taksi šiame kelyje vakarui artėjant yra vienintelė transporto priemonė, galinti mus nugabenti iki kito kelionės tikslo – Čarity miestelio. Netrukus sustoja vienas puspilnis opeliukas ir už padorią dešimties litų kainą trankosi su mumis keliasdešimt kilometrų, kol išlipame kažkokiame purvyne.

„Jo, čia Čarity, žmogau“, - aiškina taksistas, bet mes vis tiek negalime patikėti. Įsivaizduokite, kad jus prieš saulėlydį išlaipino viduryje ištuštėjusių Gariūnų. Sakoma, kad Čarity verta aplankyti pirmadieniais, nes tada miestelis tampa ištisu turgumi.

Mes čia esame penktadienį, todėl matome tik tuščių prekystalių miestą, tačiau visai nenorime laukti kelias dienas, kol tie prekystaliai nusiklos kiniškais žaisliukas ir nelegaliais muzikos įrašais. Dar labai norisi kumštis į akį pasikalbėti su „Lonely planet“ autore, kuri prirašė, kad Čarity yra gyvas, nuotaikingas ir malonus Gajanos miestelis.

Jau ne pirmą kartą pastebime, kad daug Gajanos vietovių kelionės knygoje aprašyta autorei ten net nebuvus. Kaip kitaip paaiškinti pavyzdį, kai kokia nors knaipė aprašoma, kaip gaminanti puikų ir sveiką maistą, kai joje iš tikro ir riebaluota mėsa nukrauti ir majonezu aplaistyti stalai?

Klaidžiojame po beviltiškas Čarity prekystalių kapines, kol pavyksta surasti vienintelį veikiantį viešbutį, kurio kieme iki vidurnakčio plyšauja karaokė nevykėliai. Tiesa, reikia pripažinti, kad viena mergina tikrai puikiai atkartojo Amy Winehouse dainas, bet tai tik šaukštas medaus deguto statinėje.

Diena buvo bloga, mes norime miego, o vis dar tylintis Šaminos telefonas reiškia, kad nuplaukė mūsų viešnagė vietinių gyventojų šeimoje. Tačiau visos blogos dienos baigiasi, ar ne?

Atgal