Gajana: tikras dalykas. Nematytas.
Jeigu kada atvyksite į Gajaną ir pamatysite indiško gymio vaikiną, keliantį rankas į viršų ir šaukiantį "Į sveikatą!", nenustebkite - tai Filipas. Mūsų mokinys. Jis su savo draugeliais nuolat malėsi mus į svečius priėmusios vokietės Betinos namuose ir, švelniai tariant, praskaidrino ir taip nenuobodžią Gajanos kasdienybę.
Bet prieš pradedant pasakojimą, reikia supažindinti mūsų mieluosius skaitytojus su keliais naujais terminais. Taigi pristatome trumpą Gajanos žodynėlį:
- "Tikras dalykas" ("Real thing!") - puiku; jėga; geras.
- "Nematytas" ("No seen!") - puiku; jėga; geras.
- "Šūdas atsitinka" ("Shit happens!") - negerai; bėda; nelaimė; apiplėšimas. Jeigu viskas įvyko vienu metu, galima sakyti "šūdai atsitinka".
- "O, taip" ("Aja!") - aišku; supratau; jėga; geras.
- "Viskas gerai" (All-right?") - labas; sveiki; kaip sekasi?
- "Nuplaukęs" ("Saily") - girtas; pagiriotas; susimąstęs.
- "Nenervink manęs" ("Don't diss me") - atšok; dink iš čia.
- "Linkiu tau pau pau!" (I wish you pau pau") - mirk, asile.
Maždaug tiek jau pirmąją viešnagės dieną išmokome svečiuodamiesi pas Betiną, tačiau iki tol dar buvo ilga kelionė sulčiaspaudėje. Tik taip galima pavadinti tas dvidešimt valandų, praleistas mažame autobusėlyje, dardančiame per šlapias Gajanos džiungles.
Pakentėk, liko tik trys valandos
Jeigu kada prašysite mūsų patarimo, ką reikėtų žinoti, nusprendus iš Brazilijos pasienyje esančio Lethamo miestelio keliauti į Gajanos sostinę Džordžtauną, atsakysime tik viena: jeigu galite, nekeliaukite. Bėda ta, kad alternatyvų nelabai yra, todėl tikriausiai vis tiek reikės susikaupti ir pasirengti šitam išbandymui.
Kelionė, kaip jau minėjome, kainuoja šimtą litų ir trunka beveik parą. Iš Lethemo autobusiukas pajuda jau sutemus ir juda visai pakenčiamais žvyrkeliais iki nakvynės vietos. Tai kažkokia pakelės užeiga, kurioje galima išsinuomoti hamaką ir su knarkiančiais likimo broliais kelias valandas sūpuotis jaukioje pavėsinėje.
Kiti tuo tarpu bando patogiai susirangyti tame pačiame autobusėlyje, nes į priekį bus galima pajudėti tik išaušus - kelias pernelyg sunkus ir pavojingas, kad būtų galima jį įveikti naktį. Būtent taip padarome ir mes, todėl turime progą prieš užmiegant pasikalbėti su musulmonu Kolinu, kuris gana gerai žino Lietuvą, mūsų istoriją sovietų sąjungoje (nekyla rankos rašyti didžiosiomis raidėmis) ir yra šiek tiek apsėstas komunizmo idėjos. Aiškiname jam, kad nieko gero toje idėjoje nėra, kol suprantame, kad diskusijos pradeda varginti tame pačiame autobusėlyje snaudžiančius indėniukus, todėl ir patys pabandome nusnausti.
Ketvirtą ryto įgula iš hamakų grįžta atgal ir prasideda prasideda likusi dešimties valandų odisėja. Kelias prastėja kiekvieną minutę, kartais susiduriame su beveik neįveikiamomis balomis, tačiau keturi varomi ratai ir pakvaišęs vairuotojas išdarinėja stebuklus. Autobusiukas šokinėja, slysta, kartais užklimpsta ir vėl išsigelbėja, palikdamas juodų dūmų debesis.
Vargšas variklis vaitoja kiekvienoje įkalnėje, bet dar labiau vaitojame mes, kartais ranka sugriebdami skrandžio evakuacijai parengtą maišelį, o kartais trinteldami galva į stogą, nes krato čia kaip kosmonautų parengimo centre. Vietinė moteris, pamačiusi mūsų kenčiančius veidus, nuramina: dideliame autobuse būna dar sunkiau ir tai trunka dviem valandomis ilgiau. Džiaugiamės nesutaupę kelių litų ir raminame vienas kitą, kad iki tikslo liko vos kelios valandos.
Gerai, kad pakeliui turime vieną pauzę prie automobilių kelto per upę, be to pilna policijos postų, kuriuose reikia sustoti, atsikvėpti ir visiems parodyti pasus. Čia tam, kad koks autobusiukas nesumanytų gabenti nelegalių imigrantų iš Brazilijos. Deja, sistema skylėta, todėl mūsiškis vairuotojas sėkmingai per visus postus praveža vieną brazilę, kurios keleivių sąraše nėra, o prie kiekvieno policijos posto ji pasilieka autobusėlyje ir susigūžia ant sėdynės.
Laimei, priartėjus prie Džordžtauno, kelias pagerėja ir paskutinius keliasdešimt kilometrų įveikiame lengviau. To nepasakysi apie mūsų vairuotoją, kurį stipriai sunervina už viršytą greitį sustabdžiusi policija. Vyrukas raitosi kaip vijurkas, bet turi susimokėti.
Ką darytų normalus vairuotojas? Teisingai, sumažintų greitį. Ką daro Gajanos vairuotojas? Teisingai, dar labiau padidina greitį ir už kelių kilometrų vėl turi kalbėtis su dvigubą pasalą pastačiusiais policininkais. Šitie irgi beširdžiai, todėl vairuotojui tenka keistis vietomis su konduktoriumi, nes jis pernelyg susinervinęs, kad galėtų vairuoti toliau. "Linkiu tau pau pau!", - autobusiukui pajudėjus šaukia policininkui vyrukas ir šluostosi prakaitą. Bloga diena ir jam.
Blogi bankomatai ir gera kava
Džordžtaunas - tikrai ypatingas miestas. Namai nedideli, dažniausiai mediniai. Kai kurie visiškai sugriuvę. Gatvėmis zuja moksleiviai, verslininkai ir neaiškaus plauko elgetos. Tai nesaugus miestas, todėl kol jo gerai nepažįstame, nenorime rizikuoti ir atsargiai nusigauname prie bankomato išsigryninti pinigų.
Pirmas juokas - tikriausiai vienintelis mieste bankomatas pinigų neduoda. Antras juokas - mūsų pagal "Lonely planet" pasirinktas viešbutis jau kelerius metus stovi uždarytas, tad užsimetame kuprines ant pečių ir traukiame ieškoti kito.
Randame greitai, gauname hyper mažą kambariuką už sukalbamą kainą, netrukus keitykloje keletą JAV dolerių paverčiame Gajanos doleriais (1 JAV doleris - 200 Gajanos dolerių) ir keliaujame internetan. Pirmoji gera naujiena: Valdas netikėtai aptinka, jog viešbutyje veikia bevielis ryšys! Antroji gera naujiena: mus sutinka priimti Džordžtaune gyvenanti "Couch surfing" narė vokietė Betina ir trečioji naujiena: prie pat viešbučio randame puikią kavinę, kurioje yra tikros europietiškos kavos. Pasirodo, ir čia tikrai galima gyventi.
Mūsų kambario langai į gatvę, todėl naktį puikiai girdisi ne tik svirplių ir žiogų cypavimas, bet ir netikėtai gatvėje suskambę trys šūviai, į kuriuos irgi atsako kiek duslesnė trijų šūvių salvė. Kažkas aiškinasi santykius. Džordžtaune niekas nevargina savo galvos diskusijomis ir įrodinėjimais. Jeigu mane įžeidė, turiu tą asilą nušauti. Pau pau pau!
Netrukus prašvilpia policija, o mes dar kartą prisimename, kad šitame mieste saugus beveik niekada nebūsi. Todėl nusprendžiame ypač atidžiai laikytis taisyklių: jokių papuošalų (nors jų beveik ir neturime), tik nedidelės pinigų sumos kišenėje, visi pusbrangiai daikai viešbutyje ar namuose. Tokiu atveju, net jeigu ir būtum apiplėštas, nuostoliai nebūtų dideli.
Sutinkame Betiną, Šaminą ir... Jėzų
Kitą rytą keliaujame pas Betiną ir apsistojame jos namuose. Betinai dvidešimt treji, ji studijuoja Vokietijoje ir atvyko į Gajaną keliems mėnesiams savanoriškais tikslais - Betina darbuojasi Namų ir vandenų ministerijoje. Taip, pavadinimas kvailas, bet ši ministerija kuruoja labai svarbias Gajanai sritis: ūkio vystymą ir būstų aprūpinimą vandeniu.
Kartu su Betina čia pat gyvena iš nedidelio Gajanos kaimelio į sostinę dirbti atvykusi dvidešimtmetė Šamina. Jos egzotišką gymį nulėmė genai: motina padovanojo indiško, o tėvas - afrikietiško kraujo. Gajanoje tai visai normalu, nes ši tauta kolonizatorių pastangomis buvo sukurta iš visai skirtingų tautybių žmonių. Pirmiausiai į plantacijas buvo vežami afrikiečiai, vėliau samdomi indai, o galiausiai, kaip ir visur, apsireiškė kinai. Tautybės maišosi, tačiau rasizmo problema išlieka aktuali ir kai kuriuose regionuose ypač arši.
Bet palikime istoriją istorikams. Mes tuo tarpu metame kuprines ir kartu su merginomis vykstame į miestą, kur turime susitikti su kažkokiu Betinos pažįstamu. Tai keistuolis seniokas, save vadinantis Jėzumi. Pirmiausiai jis mus nuveda į kažkokią valgyklą, kur maistas pateikiamas kokoso riešuto kevaluose ir atrodo, tarsi kartą jau būtų suvalgytas. Tik paragavus supranti, kad iš tikro jis yra velniškai skanus.
Vėliau Jėzus pavedžioja mus po turgų ir kartu su visa kompanija grįžta į Betinos namus, kur bandome paruošti šiokią tokią vakarienę. Jėzus - gana juokingas barzdotas senolis. Per savo kelionę jau esame sutikę panašų keistuolį Senjorą Pasaulį (El Mundo), ir poną Kalną (La Montana), tad nekreipiame dėmesio į keistą vardą. Vėliau paaiškėja, kad Jėzus tikrai tiki, jog yra Išrinktasis. Štai, net pradėjus stipriai lyti, jis susideda rankas ir tyliai meldžiasi, o lietui aprimus, žinovo balsu ištaria: "Matot? Aš vėl tai padariau - sustabdžiau lietų!"
Vėliau prie kompanijos prisijungia trys vietiniai "fruktai": Betinos kolega IT konsultantas Filipas, vaikų namų auklėtinis keistuolis Romeo ir ne mažiau keistas visų galų verslininkas Maikis, kuris netikėtai išsiduoda, iš tikro esąs Kamalas. Gal taip jį ir vadinkime.
Tokiame internacionale prie sočios vakarienės praleidžiame dar vieną svetingą vakarą Gajanoje. Vietiniai vyriokai kiekvieną frazę palydi susižavėjimo šūksniais "Real thing!" arba "No seen!", tad netrukus ir mes jau galime plėsti savo žodyną, tapdami tikrais Gajanos slengo ekspertais.
All-right?
