Gajana: pirmoji pažintis su vietine kultūra
Nors iš Venesuelos atkeliavome Brazilijon, čia ilgai nesėdėjome. Žydrė per trejetą dienelių brūkštelėjo naują straipsnį „Verslo klasei“, Valdas šiaip pabimbinėjo Boa Vistoje ir galiausiai sutvarkę visus reikalus pakilome Gajanos užkariavimui.
Boa Vista – gana nuobodus ir pilkas Brazilijos miestas, bet iš jo labai patogu patekti į Bonfim miestelį, esantį greta Gajanos sienos. Dvi valandos ir mes jau kaišiojame pasus muitininkų panosėn. Gajaną lankantiems lietuviams reikia vizos. Tai žinodami, ją pasidarėme dar Karakase, todėl dabar be didelių ceremonijų susidedame antspaudus ir patenkame į niekeno žemę.
Vietoje muitinės - laukai
Niekeno žemė - taip galima pavadinti upę, skiriančią valstybių sienas. Anksčiau kertantiems sieną klajokliams reikėdavo persikelti per upę valtele, o mus pasitinka naujas, dar asfaltu kvepiantis tiltas. Tiktai va – viena bėda: tą tiltą perėjus pasijuntame labai vieniši.
Normalioje valstybėje turėtų stovėti bent nedidelė būdelė, kurioje galėtume atsižymėti, kad patekome į naują šalį, o čia aplinkui tik laukai, kiek akys užmato. Nori – bėk tais laukais, kiek tik kuprinę paneši. Niekam neįdomu.
Mūsų nelegalių imigrantų dalia nedomina, tad ieškome, kaip čia įteisinti tą vizitą. Pastebime kareivuką ir priėję pasiteiraujame, kur galime gauti antspaudus pasuose. Tas nieko nežino, bet pasiūlo mums vandens. Tikras geradaris.
Gerai, kad pamatome vėliavą ant kažkokio krūmuose paslėpto tualeto. Čia nieko nėra, bet greta stoviniuojantys vyrukai pasiūlo už tūkstantį Gajanos dolerių (10 litų) nuvežti iki policijos posto, kur mus „užantspauduos“. Pasimetę visuose bolivaruose, realuose ir doleriuose sutinkame, nors vėliau paaiškėja, kad „pirmosios dienos išdūrimo“ taisyklė pasitvirtino – paprastai taksi šalyje kainuoja bent dvigubai pigiau.
Kita vertus, džiaugiamės, kad nereikėjo patiems ieškoti to policijos namuko. Mūsų draugelis taksistas sukinėjasi Dievo pamirštais žvyrkeliais, kol privažiuoja kažkokią aptvertą trobą ir išleidžia. Atvykome į Lethemo policijos nuovadą.
Policininkas prakaituoja ne mažiau už mus. „Tas karštis eina iš žemės, žmogau“, - sako vyrukas, atsilapodamas marškinius. Aha, karštis tikrai tupdo prie žemės. Policininkas vangiai peržiūri pasus, pasiteirauja Žydrės, kur ši susipynė kasytes ir išgirdęs Trinidado pavadinimą, linksi galva: „Taip, žmogau, mes gi tos pačios kilmės, tai jei reikės naujos šukuosenos, Gajanoje pasidarysit be problemų“.
Dar kiek pabaręs dėl to, kad nemandagu prie užsieniečių kalbėtis nesuprantama kalba (nors mes tik persimetėme keliomis frazėmis apie nepakeliamą karštį), policininkas atiduoda pasus. Dabar jau oficialiai atvykome į Gajaną, vieną iš žemyno šalių atsiskyrėlių.
Vietuoj duonos ir druskos – vištiena ir mačetė
Pirmas mūsų čia aplankytas miestelis Lethemas primena gūdžiausią lietuvišką kaimą. Vietoje asfalto – duobėti šunkeliai, o vietoje automobilių – traktoriai ir suklerę motociklai.
Akimirksniu atsisakome anksčiau puoselėtų planų čia praleisti kelias dienas ir traukiame ieškoti transporto į Gajanos sostinę Džordžtauną (ištariate be problemų? Tada pabandykite greitai ištarti penkis kartus iš eilės. O dabar greitai pasakykite: "Čarlzas Darvinas Džordžtaune"). Pavadinimas nelengvas, tad vietiniai nesivargina ir sostinę vadina Džy-taunu arba tiesiog Džy-ty.
Taigi iš Lethemo į Džy-tauną nuvykti galima tik autobusais arba mikriukais. Autobusai kiek pigesni, bet važiuoja keliomis valandomis ilgiau ir ne kiekvieną dieną. O štai mikriukui reikia sumokėti 100 litų (geras, ar ne?) ir tave per dvidešimt valandų per džiungles nukratys iki sostinės. Alternatyvų nėra. Klojame pinigus ant stalo ir laukiame, kol išmus šešta vakaro ir mūsų autobusiukas surinks lūkuriuojančius keleivius.
Visi žmonės aplink juodaodžiai ir labai panašūs į Trinidado gyventojus tiek kalba, tiek ekspresija. Štai, vietinė verslininkė telefonu keikia prekių laiku nepristačiusį veltėdį vairuotoją. „Fo**k you, mista!”, - šaukia solidi moteris į ragelį, o greta domino žaidę jaunuoliai netikėtai pašoka nuo stalo ir kimba vienas kitam į atlapus.
Žiūrime į juos, besiritinėjančius ant žemės ir galvojam: matyt, rimtai susikibo. Tačiau staiga visi aplink pradeda juoktis ir patys mušeikos greitai su šypsenomis puola valytis uždirbtų dulkių. Pasirodo, šį kartą juokavo.
Netrukus prie autobuso laukiančių keleivių priartėja aukšta juodaodė, įtemptomis lūpomis ir gražiais dredais papuošta galva. Dešinėje rankoje – atbulai laikomas, už riešo paslėptas ilgas peilis – mačetė. Irgi juokaus?
Taip galvoja ir greta sėdintis vyrukas. „Who you gonna chop, sweetheart (angl. ką kaposi, širdele)?“ – klausia jis su šypsena, bet netrukus ją pakeičia veide pasirodęs išgąstis. Mergina su mačete prieina prie vieno jaunuolio ir galingai užsimoja. Laimei, šis spėja persiversti per tvorą ir deda į kojas.
Kriminalas nesibaigia. Mergina numeta peilį kitapus tvoros esančiam savo sąjungininkui ir šis puola paskui bėglį. Kartu su visais suakmenėję stebime šią dramą ir vienu metu tenka beveik užsimerkti, kai mačetė pralekia visai greta bėglio kaklo. Šis kovoja už savo gyvybę, tad pasitelkęs visą adrenaliną įlekia į pirmą pasitaikiusį pastatą ir užtrenkia duris.
Moterys tuo tarpu klykia ir cypauja, vyrai puola skambinti policijai, o kiti priėję prie pjaustytojo, įkalba jį padėti mačetę į šalį. Pasirodo, juokai čia buvo menki. Gyvybe rizikavęs jaunuolis tikriausiai kažką pavogė iš gretimos parduotuvės, o pastebėjusiems vagystę šeimininkams užvirė kraujas.
Štai kaip sprendžiamos problemos Gajanoje. Pirmiausiai priešininkas puolamas peiliais ir tik paskui skambinama policijai. Profilaktiškai.
Konfliktas užgesintas, bet adrenalinas sukilo visiems. Valdas, nupirkęs ant iešmo keptos vištienos, „iš to strioko“ gerokai padaugina pipirinio padažo, tad netrukus sėdime abu toliau ir gesiname visomis turimomis priemonėmis gerklės gaisrą.
Šitaip pramogaujant pasirodo ir autobusiukas. Sumetame didžiąsias kuprines ant stogo, nuvykę iki jau kartą aplankytos policijos raportuojame, kad išvykstame į Džordžtauną ir okupuojame galinę sėdynę, ant kurios reikės praleisti beveik visą kratymosi per džiungles parą. Įdomi šalis ta Gajana.
