Gran Sabana: paskutiniai Venesuelos kilometrai
Kavanajeno miestelį įkūrė misionieriai, be religijos vietiniams indėnams atnešę ir daug kitų stebuklų. Namai sumūryti iš akmenų, o ne kokio puskvailio molio. Internetas nemokamas (!), kad bendruomenė pasaulį pažintų. Vidury kaimo greta bažnyčios stovi mokykla – universitetas, kad jaunuoliai gerą išsilavinimą gautų. Štai taip gyvena indėnai Venesueloje.
Mums atvykus visas miestelio gyvenimas koncentruojasi pagrindinėje aikštėje, kur kareiviai keliais sunkvežimiais atgabeno labdaros kaimo bendruomenei. Senoliai gauna patogius vežimėlius, neįgalieji – ramentus ir kitas gyvenimą palengvinančias priemones. Aplink pilna krykštaujančių vaikų, automatais šurmulį prižiūrinčių kareivių ir laimingų labdarą gavusių senolių.
Nepaisant viso judesio, mes irgi gauname nemažai dėmesio. Iki Kavanajeno atkriuksi tik keletas džipų su turistais, o ir šie neužsibūna ilgai, tad du baltaodžiai ryte slankiojantys kaimo gatvėmis yra didelis dalykas.
Išeiname nežinion
Gerai, kad kelis tūkstančius indėnų glaudžiantis Kavanajenas dar nenutrintas turistų. Aplink jokio apsimetinėjimo, vaidybos ar užkeltų kainų. Galima ramiai palikti kuprines turizmo centre (taip, ir anas čia yra!) nueiti į kaimo parduotuvėlę, už kelis centus įsigyti pusiau šviežios duonos, butelį vandens ir pasileisti laukais, Dievo užmirštais takais.
Aplink kaimelį gausu jau ne kartą minėtų stalo formos kalnų „tepuy“. Oras geras, tad bent penkiolika suskaičiavome. Vienas buvo ypač keistas, trikampio formos. Tik vėliau sutikti indėnai papasakojo, kad iš kito šono jis primena kupranugarį, nes turi dvi smailias viršūnes, tik iš Kavanajeno to nesimato. Nieko, čia ir taip vaizdų pakanka.
Pasibalnoję batukus su duona ir vandeniu rankose leidžiamės į nedidelį žygį arčiausiai esančio tepuy link. Į viršų tikrai neužlipsime, tačiau bandysime prieiti kuo arčiau. Rytinė saulė dar negąsdina savo kaitra, tad linksmai žygiuojame raudono molio keliu į nežinią.
Netrukus kelią pakeičia mažas džipų vos pravažinėtas keliukas, o priėjus kalnų upeliuką ir tas beveik išnyksta. Dėl šventos ramybės kompasu nusitraukiame pasaulio kryptis ir prie upeliuko pakramtę pusiau šviežios duonos, keliaujame toliau į šiaurę.
Džipų būta ir čia, nes kartais randame gilias vėžes, o priėję vieną plynę ant akmens pamatome nupieštą rodyklę, kad vairuotojas neužsimirštų ir į didelį griovį nenugarmėtų. Orientuotis galima ir pagal periodiškai iš automobilių išmėtytas alaus skardines. Sulankstytos mėlynos „Polar“ skardinės – geriausia mūsų kelio markiruotė.
Ramybės ir driežiukų apsupti
Daugiau civilizacijos – nė ženklo. Tik namelis ant greta stūkstančio kalno kažką žada. Nusprendžiame iki antros valandos ant to kalno užlipti, sukirsti likusią duoną ir judėti atgal. Tiesa, mus nuo tikslo skiria srauni kalnų upė, tačiau vėlgi – jei yra namas ant kalno, tai turi būti kažkoks kelias iki jo, ar ne?
Hipotezė pasiteisina, nes žolėje netrukus randame vos įžiūrimą takelį, kuris nulydi mus iki upės. Kojas sušlapti reikės, bet šioje vietoje gausu akmenų, todėl kitą krantą pasiekiame be rūpesčių. Čia jau sunkiau, nes kelią pramynęs žmogus greičiausiai turi Vlado Vitkausko protėvių kraujo – takelis dingsta prie tankiai suaugusių pakrantės medžių ir kiek toliau šauna stačiu šlaitu į viršų. Nieko, mes irgi ne kelmai, imam ir padarom tą keliuką.
Viršuje dar kelis riebalų gramus sudeginęs Valdas susiranda trekingo lazdą ir atrodo, kaip netikras pranašas iš evangelijos knygučių vaikams, o Žydrė puola fotografuoti visokius aplink klestinčius augalėlius. Anie labai gražūs ir niekas nežino, kiek pavojingi, tad stengiamės per daug į pievas nenuklysti.
Pakeliui nuolat sutinkame pačių įvairiausių spalvų driežiukų, kurie laksto akmenimis, vos pajutę mus sustingsta, ramiai palaukia, kol nutraukiame vieną kitą nuotrauką ir per akimirką dingsta kokiame žemės plyšyje. Be jų ir mūsų čia tikriausiai daugiau nėra gyvybės. Net iš tolo matytas namukas stovi tuščias, pagaliu užremtomis durimis.
Atsargiai – girtas indėnas muzikantas už vairo! Be klausos!
Grįždami į Kavanajeną kalnų upelyje nusiplauname nuovargio dulkes ir pasiekę kaimelį puolame ieškoti pasistiprinimo vietos – valgyklos. Pavyksta rasti apgirtusių indėnų pilną knaipę, kur sukemšame po hamburgerį ir išsiaiškiname, kad iš Kavanajeno savarankiškai 80 kilometrų nuvažiuoti iki El Dorado kelio dar sunkiau, nei atvykti čia.
Reikia keltis ketvirtą ryto, eiti į kaimuko centrą ir ieškoti kokio nors sunkvežimio, kuris turi reikalų Santa Elenoje ar kitame mums tinkamame mieste. Jei tokių sunkvežimių nebus, reikės palūkėti dar dienelę kitą.
Netrukus randame ir kitą išeitį: vienas pakelėje sutiktas indėnas pareiškia, kad netrukus važiuos mums tinkama kryptimi, mat planuoja vežti kelis jaunuolius į mokslus. Tai kainuos keliolika litų, tačiau nusprendžiame, jog šita alternatyva geresnė už sunkvežimio paieškas paryčiais, tikintis, kad jis vis dėlto atvažiuos.
Saulei nusileidus kretame su indėnais džipe, klausydamiesti iš garsiakalbių sklindančios klaikios muzikos. Atrodo, lyg kažkas būtų girtam avinui į letenas įdavęs mikrofoną ir liepęs dainuoti ispaniškai. Apie meilę.
„Patinka?“ – pamatęs mūsų rūgščius veidus klausia vairuotojas indėnas. „Ką dabar, gal ir nieko“, - super mandagiai atsakome. Tas visas laimingas pareiškia, kad čia jo grupė, o tas avinas prie mikrofono – jis pats. Suprantame, kad reikės kentėti šitą kakofoniją ilgai. Taip ir atsitinka.
Kratomės žvyrkeliais, pakeliui vis sustodami nusilengvinimo pertraukėlėms, kol pasiekiame kažkokią pakelės užeigą ir čia mūsų muzikalusis indėnas stringa ilgam. Jau Kavanajene, kelionės pradžioje, jis atrodė apšilęs, o čia jau akivaizdžiai pilasi į gerklę mėlynąjį „Polar“ ir net nesiruošia judėti toliau.
Galiausiai apdalinęs visus sėbrus savo beviltiškų dainų įrašais indėnas atsvirduliuoja atgal ir užkuria variklį. Matydami jo apsiblaususį veidą pradedame nerimauti, tačiau kiti keleiviai sėdi ramūs ir tiesūs, kaip žvakės. Matyt, gerti už vairo čia yra taip pat įprasta, kaip dainuoti neturint klausos.
Kol kratomės žvyrkeliu, viskas gerai – nėra kur įsibėgėti. Tačiau vos pasiekus El Dorado greitkelį indėnas susiverčia dar vieną skardinę ir spiria į akseleratorių, po ratais palikdamas kiek ankčiau kito herojaus nutrenktą šunį. Nervai neišlaiko ir mums, tad po kelių kilometrų reikalaujame sustojimo prie Kama krioklio ir atsisveikinant Žydrė smagiai apkeiksnoja sutrikusį pijokėlį. Ispanų kalbos kursai nenuėjo veltui... :)
Paskutiniai kilometrai
Jau beveik vienuolikta vakaro, tad daug nesvarstydami įsikuriame palapinėje, prie krioklio esančio viešbučio kieme. Kol Žydrė kitą rytą bėga įkalti naują dozę kavos, Valdas kuitinėdamasis aplink palapinę vėl sutinka ankstesniuose įrašuose minėtus dviratininkus.
Susipažįstame. Tai vokiečiai Danielis ir Suzi, dviračiais jau apsukę visą pasaulį. Taip, nesuklydome – dviračiais aplink visą pasaulį! Prieš kelerius metus jie pradėjo savo kelionę JAV ir keliaudami iš žemyno į žemyną pasiekė Tailandą. Ten savo nualintus dviračius paliko vietiniams dievams, o patys įsigijo spalvotą tailandietišką taksi, vadinamą „tuk tuk“ ir juo įveikė paskutinius kelis tūkstančius kilometrų per Mongoliją ir Rusiją iki Europos.
Galima tik pavydėti tokių nuotykių ir tokio entuziazmo, kuris dega šių keliautojų veiduose. Važinėjimas Venesueloje jau nebėra jų grand kelionės dalis. Tai jau praeityje, dabar jie atostogauja, todėl leidžia sau per dieną dviračiais nukeliauti vos keliasdešimt kilometrų ir miegoti ne palapinėje, o viešbučiuose.
Greitai išsiaiškiname, kad tai tie patys žmonės, kuriuos prieš kelias dienas sutikome El Callao miestelio stotyje, o vėliau jie mus dar kartą matė tranzuojančius. Mažas pasaulis, dar mažesnė Gran Sabana. Kadangi jie juda į Santa Eleną, neišvengiamai susidursime dar kartą, nes tai nedidelis miestelis.
Sukirtę Venesueloje itin populiarių „arepų“ – keptų manų paplotėlių su sviestu – apžiūrime greta esantį vaizdingą krioklį ir tranzuojame toliau. Dalį kelio įveikiame botanikos specialisto pikape, kur neužsidaro durelės ir labai smirdi benzinu, tačiau vairuotojas nuolat uosto orchidėjos žiedą, o per radiją groja braziliška „cumbia“.
Paskutiniai Venesuelos kilometrai pralekia dar vieno pikapo priekaboje. Greta sėdintis indėniukas tikriausiai praėjusiame gyvenime dirbo gidu, todėl stengiasi mus nuoširdžiai supažindinti su visais aplink esančiais miesteliais. Džiaugiamės jo draugija ir grožimės tolstančiais Gran Sabanos gumbuotais kalnais, palmių giraitėmis ir vingiuotomis upėmis.
Trečią ir paskutinį kartą įveikiame El Dorado kelią. Dabar jau laimingi ir patenkinti, nes matėme tikrai daug. Norint čia galima dar bent mėnesį keliauti tomis lygumomis ir kopti į tuos kalnus, bet Venesuelai skirtas laikas jau baigėsi. Ačiū, tai buvo tikrai įdomi ir nuotykių kupina šalis.
Paskutinėmis dienomis išleidžiame bolivarų likučius Santa Elenoje ir ankstų sekmadienio rytą ramiai paliekame savo pamėgto kuprinukų ("Backpackers hotel") viešbučio kambarį. Lauke vėl sutinkame dviratininkus Danielį su Suzi ir kažkokį vietinį vyrioką.
Kojos jau Brazilijoje
Pasirodo, mūsų draugams baigėsi pinigai, o vyriokas siūlo galimybę nuvykti į pasienyje esantį Pakaraimos miestelį, kuris yra pusiau Venesuelos, pusiau Brazilijos teritorijoje. Ten yra braziliškų bankomatų, kurie europiečiams duoda pinigų, tad tampa tikru išsigelbėjimu. Mums irgi pakeliui, o keliauti iki sienos keturiese bus pigiau, nei dviese samdyti taksi, todėl su vokiečiais leidžiamės į paskutinę kelionę Venesueloje.
Pakeliui nieko įdomaus nenutinka. Na gerai, sutinkame taksi vairuojantį senolį. Mūsų vairuotojas jį pažįsta ir pasakoja, kad tas senolis dvylika metų gyveno džiunglėse, ieškodamas aukso ar deimantų. Dvylika metų prausėsi tik po lietumi, valgė tai, ką duodavo džiunglės ir miegojo hamake, kol galiausiai surado didelį deimantą. Jį pardavęs atvyko į Santa Eleną, nusipirko taksi, namuką ir dabar yra laimingas. Lenkdami šį „Hunday“ markės taksi, atkreipiame dėmesį į senuką. Tikrai, laimingas.
Pereiti Venesuelos sieną čia, kaip tkriausiai pasakytų LTV laidų ex-vedėja Gabrielė Bartkutė, lengviau, nei kumščius prisisioti. Atsainus antspaudas vienoje būdelėje, keli klausimai ir štampas kitoje... Viskas. Neskaudėjo. Dabar reikia tik nusipirkti keletą realų (vietinės valiutos) iš gatvėje sutikto senolio ir autobuso bilietą. Šiandien dar turime pasiekti pirmą rimtą Brazilijos miestą Boa Vista.
