Gran Sabana: vietoj turistinės Roraimos – į niekados žemę
Užteks. Venesuelos lupikautojai gali pasikarti ant savo stipriaisiais bolivarais apklijuotų plastmasinių medelių. Mes už 6 dienų žygį į vieną iš stalo formos kalnų Roraimą 500 litų tikrai nemokėsim. Turėjome minčių pamatyti šitą reikalą, bet sužinojus kainas visi planai kartu su plėšikais turų operatoriais išlėkė į kanalizacijos tiesiąją finišo žarną.
Gerai, tarkime, Roraima yra labai įdomus kalnas. Beveik 3 km. aukščio „stalas“ prieš milijonus metų judant kontinentams išliko neįgriuvęs į žemę ir išlaikė savo viršūnėje unikalią gamtą. Praėjusiame amžiuje ten užkopę biologai rado netgi tik Afrikoje aptinkamų varlių giminaitę, o A.K. Doilis, šios istorijos įkvėptas, neištvėręs surentė „Dingusį pasaulį“ – istoriją apie tai, kad žemėje dar gali būti gerai išsilaikiusių vietovių, kur gyvena priešistoriniai barsukai ir ančiasnapiai.
Tačiau šį kartą nusprendžiame – laikas naujiems nuotykiams ir kelionėms be agentūrų. Netgi jeigu ten lakstytų gigantiškos kiaulės ir ant viršūnės būtų galima išgerti geriausios Venesueloje kavos, tokios kainos tikriausiai nemokėtume (nebent tos kiaulės būtų tikrai gigantiškos, - pastebi Valdas).
Hola, carretera!
Sveikas, keleli! Maždaug taip galima iš ispanų kalbos išversti aukščiau esantį pavadinimą, kurį vienu metu netgi norėjome karūnuoti pagrindiniu mūsų kelionės šūkiu. Tiesa, paskui gimė daug smagesnis crossroad (angl. kryžkelė), o mes pirmą kartą savo kelionėje stojome į tikrą kryžkelę, metėme monetą ir nusprendėme, kad atėjo metas naujam nuotykiui.
Venesuelos Gran Sabanos regione yra keletas indėnų kaimelių, kurie sunkiai pasiekiami transportu, tačiau apsupti keliolikos įspūdingųjų stalo formos kalnų, nedaug nusileidžiančių Roraimai. Tiesa, individualus turizmas vis dar gemalo būsenoje, todėl turų organizatoriai net už mažus pasivažinėjimus lupa kvailai dideles sumas.
Netgi „Lonely planet“, rašydamas apie vieną atokiausių kaimelių Kavanajeną, pabrėžia, kad tranzuoti ten nėra prasmės, nes kelias prastas, transporto beveik nėra. Geriau pirkti turą. Kažkaip turų jau esame atsivalgę, tad mąstome kitaip: kaimelis yra, kelias yra. Reiškia, kažkaip galima iki jo nuvykti!
Valdo kuprinėje tūnanti palapinė jau seniai priekaištauja, kad ją pamiršome, todėl praleidę Santa Elenoje keletą dienelių, susikrauname lengvesnes kuprines ir iškeliaujame link Kavanajeno. Miestelio centre pavyksta rasti sunkvežimį, vykstantį panašia kryptimi. Tiesa, tenka sumokėti keletą bolivarų, nes čia taip įprasta. Sunkvežimiai į Santa Eleną iš provincijos atvyksta dėl įvairių reikalų, o grįždami užsidirba duonai iš pakeliui pavežtų indėnų. Šį kartą su jais – ir du lietuviai.
Debiutantų sėkmė
Kratomės sunkvežimio kabinoje su pemonų genties čiabuviais, vis sustodami pakeleivingose parduotuvėse. Matote, sunkvežimio kabinoje važiuoja labai reikšminga poniutė verslininkė, kuriai kiekvienoje parduotuvėje vis kažko reikia, tad stojame, ji perka, o mes laukiame.
Taip šliauždami jau sutemus pasiekiame Rapidos de Kamaran miestelį, kuriame yra tik degalinė, viešbutis ir restoranas. Įsiprašome į viešbučio kiemelį, kur išskleidžiame palapinę ir restorane užkrimtę makaronų griūname miegoti.
Pirmą naktį palapinėje lanko keisti sapnai. Štai, Valdas sapnuoja mokyklos karnavalą, kuriame šoka merginos, o vienas žiūrovas visą laiką pašaipiai kakariekuoja. Jam nustojus vaidinti gaidį iš savo vietos pašoka kitas ir pradeda dusliai loti. Tik vėliau pramerkus akis paaiškėja, kad į sapną pavyko įsidėti paryčiais čia nuolat aidintį gaidžių giedojimą ir sarginių šunų balsus.
Įkalę kavos, vėl stojame ant kelio, šį kartą jau tikram tranzavimui. Netrukus paaiškėja, jog El Dorado keliu per valandą vidutiniškai pravažiuoja dvi mašinos. Laimei, visos jos sustoja gretimoje degalinėje, tad netrukus einame ten ir susitariame su vienu vaikinuku, kad nuveš iki kryžkelės, nuo kurios jau reikia sukti kairėn ir ieškoti kitų automobilių, vykstančių iki mūsų pasirinkto Kavanajeno.
Vaikinukas vairuoja Šaltojo karo metus menantį grabą, kuriame išskyrus variklį, neveikia niekas. Užklupus lietui paaiškėja, kad valytuvai irgi pensijoje, tačiau vaikinukas nepasimeta – griebia ant palangės numestą valytuvą ir iškišęs ranką per šoninį langelį, valosi priekinį.
Ties kryžkele atsisveikiname su juo ir tranzuojame toliau. Šitas keliukas daug sudėtingesnis, nes čia per valandą pravažiuoja vidutiniškai vienas automobilis. Dažniausiai tai karinis sunkvežimis (netoliese yra kereivių bazė) arba turistų prikimštas džipas. Šitie niekada neveš tranzuotojų, nes bijos nuliūdinti šimtus dolerių paklojusius keleivius.
Laukiame. Prabėga valanda, antra, trečia... Galvoje jau gimsta naujų minčių laukti iki ketvirtos valandos vakaro ir judėti atgal, kol dar nesutemo, tik štai likimo pirštas iš pagrindinio kelio išvingiuoja ir iki mūsų atstumia galingą vienatūrį. Viduje – europietiškai atrodanti šeimynėlė.
„Jūs į Kavanajeną?“ – klausiam. „Taip, - atsako greta barzdoto vairuotojo sėdinti mergina. – Bet jums tikriausiai netiks, nes mes čia atostogaujam, todėl pakeliui visur daug užsukam ką nors pamatyt, nuotraukų pasidaryt...“
Kaip tai netiks? Idealus atvejis! Netrukus laimingi susirangome ant dviejų laisvų sėdynių vienatūrio gale ir džiaugiamės tokia debiutantų sėkme. Gerai, Žydrė jau ne debiutantė - autostopu ji yra keliavusi ne kartą, o štai Valdui tokia dalia gyvenime yra tekusi vos du kartus, kai iš gimnazijos Šakiuose teko 14 kilometrų grįžti į gimtąjį Griškabūdį.
Mūsų geradarių šeimynėlė yra išeiviai iš Italijos, šiuo metu gyvenantys Venesueloje. Visi vaikai yra studijavę JAV universitetuose, todėl puikiai kalba angliškai. Laidome juokelius ir įtempiame kiekvieną raumenėlį, kai vairuotojas savo vienatūriu bando įveikti nepravažiuojamas duobes. Esame įsitikinę, kad šią mašiną jie išsinuomavo, nes tikrai negaili nei važiuoklės, nei variklio.
Tikslas pasiektas
Su bendrakeleiviais tiek susidraugaujame, kad po kelionės pusvalandžio vieni apie kitus jau žinome gausybę dalykų. Vienatūriui atsirėmus į nepravažiuojamą upę, kelionę iki greta esančio krioklio tęsiame pėsčiomis, tikėdamiesi, kad žemėje mūsų aptiktus pėdsakus paliko ne jaunas tigriukas, o benamis šuo.
Barzdotasis šeimos galva čia yra buvęs prieš dvidešimt metų, tačiau vis dar atsimena vietovę ir gana patikimai mus nulydi iki keliasdešimties metrų aukščio krioklio. Apžiūrime jį iš viršaus ir keliaujame atgal, kad iki sutemos dar spėtume pasiekti Kavanajeno miestelį.
Tai pavyksta be didesnių nuotykių. Šeima įsikuria viešbutėlyje, mes vėl greta pasistatome palapinę ir kartu pavakarieniavę vienoje iš kelių kaimo užeigų, griūname miegoti. Esame laimingi, nes mūsų tikslas pasiektas: atvykome į Kavanajeną pigiai ir užuot kretėję brangaus džipo kabinoje, pamatėme tą patį, susirasdami naujų gerų draugų. Geras dalykas tas autostopas!
