Gran Sabana: mistiniu aukso keliu
Tai asfaltuotas dviejų juostų raizgalas tarp Venesuelos kalvų ir palmių giraičių, vadinamas greičiausiu keliu visoje šalyje. Daugelis turistų jį pravažiuoja naktį, skubėdami iš Karakaso į Brazilijos pasienį ir nepamato aplink tvyrančio grožio. Mes pamatėm. Tris kartus.
Pirmas bandymas įveikti aukso kelią prasidėjo miestelyje El Callao, į kurį atvykome jau sutemus, tad neturėdami didelio pasirinkimo įlindome į pirmą pasitaikiusį viešbutį. Užtai galėjome džiaugtis televizoriumi, kurio nematėme jau mėnesį. Valdas netrukus rado sporto kanalą, pažiūrėjo čempionų lygos pusfinalį ir laimingas pareiškė, kad investicija į nakvynę jau atsipirko.
Aukso ieškotojų miestai
El Callao iškilo mistiškojo El Dorado kelio pradžioje. Kadaise šį regioną kaip paklaikę naršė kolonizatoriai ispanai, tikėdamiesi rasti legendinį aukso miestą - El Doradą. Aišku, buvo išdurti pasakas sekančių indėnų ir miesto nerado, tačiau aukso aptikti pavyko. Čia pradėjo plūsti vis daugiau aukso ieškotojų ir buvo įkurtas ne tik simbolinį pavadinimą gavęs El Dorado miestelis, bet ir krūva kitų.
El Callao pabuvę iki gegužės 1-osios, Tarptautinės darbo dienos proga nusprendėme palikti gana pigių aukso dirbinių parduotuvėlėmis nusagstytą miestą ir patraukti iki Las Claritas. Kelionių knygos aprašymas nežadėjo nieko gero. Tai turėjo būti tipiškas aukso kasėjų miestelis su purvinomis užeigomis ir keletu viešbučių. Norėjome tai pamatyti, o jei nepatiks, dar galėsime judėti toliau.
„Nuvažiavo", - pareiškia autobusų stoties darbuotojas, devintą ryto atėjus į išvykimo aikštelę. Paklausiame, kada bus kitas autobusas mūsų kryptimi. Pirmą valandą. Gerai, grįžtame į miestą, dar šiek tiek pasivaikščiojame ir žinodami venesueliečių nesigaudymą laike, grįžtame atgal valanda anksčiau. „Nuvažiavo", - vėl spoksodamas avinėlio veidu aiškina senolis. Aha, o kada dar kitas? Trečią valandą? „Išgraužk", - tyliai sumurmame ir sėdame ant suolelio laukti. Indijoje traukinio dar ne tiek laukėm ir išgyvenom.
Sprendimas pasiteisina. Jau po kelių minučių greta prisišvartuoja dviaukštis monstras su „Santa Elena de Uairen" lentele ant lango. Mūsiškis. Kyščiojame liežuvius stoties darbuotojui ir susikrauname kuprines į bagažą, stebėdami, kaip du į mus panašūs turistai lupa iš autobuso savo dviračius. Atrodo, riedės El Dorado keliu savo jėgomis. Įsidėmime juos. Įsidėmėkite ir jūs, nes vėliau prireiks.
Antras didysis nuotykis
Autobuse be vietinių dar sėdi pora kitų turistų: du vyrukai, taip panašūs vienas į kitą, kad galėtų vaidinti klonavimo reklamoje. Kol kas į draugystes nepuolame, tiesiog susirandame geras vietas prie lango ir laukiame, kada gi prasidės „Lonely planet" išgirtasis kelias per Gran Sabaną.
Išmušus antrai kelionės valandai jau tampa šiek tiek neramu dėl mūsų pasirinkimo. Aplink vien tik džiunglės ir dykynės. Garsusis El Dorado miestukas pralėkė pro langus taip greit, kad Žydrė vos spėjo prižadinti greta snūduriuojantį Valdą. Trys trobos, policijos postas, kryžkelė ir... vėl džiunglės. Ką, El Doradą pravažiavom?
Pasirodo, taip. Netrukus pravažiuojame ir keletą kitų panašių miestukų. Tikimės, kad mūsų pasirinktas Las Claritas bus bent kiek įdomesnis, bet ramiai pasiekti jo mums šiandien nelemta. Autobusas likus keliems kilometrams iki tikslo stringa aklame kamštyje ir vairuotojas pareiškia: kas nori, gali eiti iki Las Claritas pėsčiomis. Iki šeštos valandos iš vietos nepajudėsime, nes kelią užblokavo streikuojantys aukso kasėjai.
Vėliau išsiaiškinome, kad jie tokiu būdu jau ne pirmą kartą protestuoja prieš valdžios norą apriboti nelegalias aukso kasybas, iš kurių lobsta daugelis miestelio gyventojų. Einame kelis kilometrus iki protesto epicentro. Ogi vaizdas šiek tiek primena Suvalkijos ūkininkus: ant kelio užrioglinti du mašinų kėbulai, keletas smulkių detalių ir krūva suodinų apgirtusių vyriokų aplink.
Pamatę Las Claritas panoramą su krūva purvinų bernų ir apšepusiomis trobomis, nusprendžiame, kad čia pasilikti nenorime ir pasibaigus streikui sugalvojame važiuoti autobusu iki pat Santa Elenos, esančios Brazilijos pasienyje. Kitą dieną galėsime autostopu ar kaip nors panašiai pasivažinėti šiuo keliu iš kitos pusės - bus ramiau ir galbūt įdomiau.
Gaudome sunkvežimį
Deja, turėjęs pasibaigti šeštą vakaro, streikas tęsiasi toliau ir aplink pasigirsta murmesių, kad be rytojaus ryto niekas neišsispręs. Autobuse miegoti - gera mintis šiuo atveju, tačiau netrukus susipažįstame su dviem minėtais klonais iš Londono. Pasirodo, jiems šiandien verkiant reikia pasiekti Santa Eleną, nes rytoj jau prasideda šešių dienų turas į Roraimos kalną. Dėl kompanijos pasirašome keliauti iki galo ir mes.
Planas toks: pasiimti kuprines, pėsčiomis pereiti barikadas ir susirasti transportą jau kitoje pusėje. Vieno neapskaičiavome: kai mes laukėme, kol streikas baigsis, nepatiklūs vietiniai jau seniai išgraibstė automobilius kitoje pusėje. Liko tik keli sukriošę taksai, kurie neužstumti neužsikuria, tačiau vairuotojai gieda tą pačią giesmelę: „300 bolivarų".
Tokios sumos net anglams pašiaušia plaukus, bet kuo vėliau, tuo blogiau, Taksistų kainos jau pasiekė 400 bolivarų (apie 200 litų) už kelių šimtų kilometrų likusią atkarpą, o kitokio transporto nėra iš viso. Laimei, susistabdome vairuotoją, kuris sutinka pavežti iki gretimo miestelio San Isidra, kuris daug geriau žinomas kaip Km. 88.
Kažkoks istorinis kalambūras čia. Aišku, San Isidro yra 88-ajame kelio kilometre, bet negi dėl to taip reikia vadinti miestą? Pasirodo, reikia. Sukikename, pagalvoję, kad tokiu atveju ir Kaunas galėtų vadintis „Km. 100". Ne ne, mes neįžeidinėjam, tik nekaltai juokaujam.
88-ajame šiek tiek geriau. Čia yra kolonėlė, kurioje sustoja visi toliau vykstantys automobiliai, todėl su greta budinčių kareivukų pagalba ieškome kokio nors transporto iki Santa Elenos. Randame sunkvežimį, mūsiškio „Zilo" antrininką. Priekaba tuščia, tad tilps visi likimo broliai, lūkuriuojantys netoliese.
Aikšu, sunkvežimio vairuotojas puikiai supranta sunkią mūsų dalią, todėl už kelionę iki Santa Elenos užsiprašo 150 bolivarų. Pasidaliname išlaidas ir kiekvienas sumokame po 17 bolivarų (apie 9 litus). Cha, jeigu kas Lietuvoje siūlytų važiuoti nuo Vilniaus iki Klaipėdos sunkvežimio priekaboje, tikriausiai nesutiktume net už padorų atlyginimą, o dabar jaučiamės laimingi ir stengiamės negalvoti apie laukiančias keturias kelionės valandas.
Naktis ant ratų
Sunkvežimio priekaboje mažai patogumų. Kėdžių nėra, tad tenka sėdėti ant Žydrės kuprinės, Stogas brezentinis, todėl lyjant sėdime iškėlę rankas ir laikome vėjo kedenamą brezentą, kad neplyštų ir į vidų vandens neprilietų. Užtai oro kondicionierius geras - tik iškišk galvą virš kabinos ir vėjas per akimirką išvalo visas čakras.
Su mumis važiuoja abu anglai ir šeši venesueliečiai (tik dabar suprantame, kad mūsų dešimt, tad turėjome mokėti tik po 15 bolivarų, bet šaukštai jau išplauti - kažkas gavo nemokamą bilietą). Vienas čiabuvis traukia lauk dar Km. 88 draugystės vardan mūsų nupirktą romo butelį ir puola vaišintis bei kitus vaišinti. Turime kolos, tad netrukus gurkšnodami smagiausią savo gyvenimo „cuba libre" stebime žvaigždes.
Vaišingasis senolis greitai atsipalaiduoja ir užlplėšia kažkokią liaudies dainą. Štai, turime ir muzikos. Reikia tik sugalvoti, kaip priversti vairuotoją sustoti trumpai tualeto pertraukėlei. Ir čia dainingasis dėdulė žino būdą - pagriebęs kolos butelį, puola trankyti į kabiną. Sustojame ir nusilengviname.
Keturios valandos sunkvežimyje su lietaus ir vėjo nuotykiais spėja pabosti, todėl atvykę į Santa Eleną pirmą nakties jaučiamės suradę savo El Doradą. Netrukus aptinkame ir viešbutį, kuriame apsimiegojusi moterėlė sutalpina mus visus. Mes laimingi, bet pamatytumėt jūs anglus, kurie vis dėlto sugebėjo pasiekti savo tikslą ir nepalaidojo vilčių užkopti į Roraimą! Jų entuziazmas ir mus nuteikia naujiems iššūkiams.
