Orinoko delta: grįžtame į civilizaciją
Per likusias dvi dienas toliau vingiuojame ramiai Orinoko deltos kanalais ir tyrinėjame aplinką bei lankome indėnų kaimelius. Kai kurie iš jų tikrai gražūs ir jaukūs, tačiau paskutinei nakčiai gidas išrenka tokį, kuriame net ir pats jaučiasi nejaukiai.
Tai Marikoto kaimelis, kuriame pagrindiniu indėnų gyvenimo ir pragyvenimo šaltiniu yra žuvis, o ten, kur žuvis, būtinai bus daug nešvaros ir šlykštaus tvaiko. Jei anksčiau vaikai, išvydę fotoaparatą, mielai pozuodavo, čia jie verkia, tarsi bijotų būti sušaudyti. Šunys, užuot draugiškai vizginę uodegas, pasitinka šaižiu lojimu ir tik ant aukštų pastolių nutiesti takeliai saugo nuo jų dantų. Nesinori netgi į tualetą, nes eiti reikia iki džiunglių, o ten žolėse pilna visko, nuo kažkokių mangustų iki galvos dydžio rupūžių.
Vabalėlių atakos
Guodžiame save, kad tai jau paskutinė naktis laukinėje žemėje ir pasistatome palapinę, kurios tinklelis patikimai apsaugo nuo dar vieno deltos pasididžiavimo - muselių „puri puri", kurias indėnai vadina „pui pui". Muselės aktyvios tampa saulei tekant ir leidžiantis, bet skaudžių įkandimų galima tikėtis visą parą. Nei matai, nei girdi ir staiga - cakt! Puri puri labiau mėgsta Žydrę, todėl Valdas netrukus išaudžia mintį, kad jos tiesiog neprasimuša pro jo išpuoselėtus rankų ir kojų plaukelius.
Iš esmės, Orinoko deltoje gyvūnija tiesiog knibžda. Muselių, uodelių, vabalėlių čia milijonai ir kiekvienas vis kitaip kanda. Vos įkiši koją į vandenį, prie jos jau prisistato kažkokie neūžaugos išsprogusiomis akimis. Vos patrauki per naktį stovėjusią kuprinę, iš po jos išsilaksto blizgantys karkvabalių protėviai, o naktį net nereikia žibintuvėlio - visos džiunglės pilnos jonvabalių švieselių.
Žuvų deltos gale prigaudoma tiek, kad žvejai turi atsirinkti pačias geriausias ir atsikratyti kitų. Vargšai vaikai iki vėlaus vakaro traukia dygliuotas žuvikes iš tinklų ir mėto mažesnes atgal į vandenį. Didžiosios, praėjusios atranką, yra tikrai skanios. Išbandėme ir likome patenkinti.
Geras Orinoko nuotykis
Apskirtai, išvyką į Orinoką, nors ir buvo varginanti, bet mums labai patiko. Netgi nesigailėjome pasirinkę mūsų keistuolį gidą Chosė, nes nepaisant anksčiau aprašytų nuotykių su džiunglėmis ir piranijomis, jis dėl mūsų stengėsi išsijuosęs.
Jo dėka aplankėme kokią dešimtį indėnų kaimelių, pasikalbėjome su jais, o su kai kuriais netgi labai susidraugavome ir pažadėjome atsiųsti spausdintas nuotraukas, kai tik turėsime tokią galimybę. Visas keturias dienas keliavome valtyje dviese, neskaitant gido ir mistinio „virėjo", miegojome ne sintetiniuose turistų rezervatuose, o tikrose indėnų bendruomenėse.
Todėl su džiaugsmu ir liūdesiu stebėdavome mus lenkiančias turistų valtis. Sumokėję po 60 ir daugiau JAV dolerių už dieną jie paprastai aplanko keletą komercinių indėnų kaimelių, kuriuose gali nusipirkti suvenyrų ir pamatyti, kaip jiems šoka warao vaikučiai. Tada permiega jaukiose stovyklaviečių lovose ir keliauja tais pačias kanalais namo žmonių prikimštose valtyse.
Vis dėlto, grįžę į Tukupitą, parodėme nagus turą pardavusiam „piratui" Luisui. Tiksliau, nagus rodė Žydrė, taip dramatiškai papasakojusi išsižiojusiam Luisui apie mūsų nuotykius, kad šis be jokių problemų sutiko mušti likusią sumą perpus ir net rankas paspaudė. Tiesa, rekomendacijų sąsiuvinio nedavė užpildyti. :)
Kadangi tą dieną Tukupitos viešbučius buvo užgulę į kažkokį čempionatą atvykę sportininkai, o mes turėjome pakankamai laiko, netrukus sėdome į tarpmiestinį taksi „por puesto", kurį vairavo pusaklis tėvukas, važiuojantis kiaurai gulinčius policininkus, kelio duobes ir numuštus šunis. Tik ginkluotam policijos ekipažui pavyko jį sustabdyti visai greta Gajanos miesto.
Policijos patikrinimai Venesuelos keliuose yra įprasti, todėl atkišome policininkams pasus, ir pasižiūrėję vienas į kitą, šyptelėjome supratę, jog galvojame apie tą patį: ką tik Orinoko deltoje patyrėme pirmąjį tikrą mūsų kelionės nuotykį.
