Orinoko delta: neikit su piratais į džiungles
Pirmąją naktį Orinoko deltoje praleidžiame hamakuose, vienoje iš indėnų bendruomenių. Kitą dieną sukirtę du manų paplotėlius „arepas“ ir paknaibę kiaušinienę „su kažkuo“, burzgiame į džiungles. Gidas mūsų mistinį virėją paliko krante užbaigti mūsų nesuvalgytos kiaušinienės ir vietoj jo į valtį pasodino jauną indėniuką. Šis turėtų mus lydėti džiunglėse ir parodyti, kaip indėnai randa nedidelių palmių „palmitų“, kurias vėliau suvalgo.
Pirmosios problemos
Jau pati pradžia nežada nieko gero. Orinoko upės kanalais plaukioja galybė tam tikrų augalų, kurie kartais labai stipriai susikaupia vienoje vietoje. Valtis gali praplaukti, tačiau tada augalai apsivelia aplink sraigtą ir tenka jį valyti. Gidas šito darbo nemėgsta, todėl ties kiekviena didesne augalų sankaupa apsisuka ir neria į vis mažesnį kanalą.
Galiausiai sustojame prie tankiai medžiais apaugusio kranto. Išsilaipinti pavyksta visiems, kol ateina Valdo eilė. Kitus iki šiol atlaikiusi šaka triokšteli vos padėjus ant jos koją ir trumpas necenzūrinis žodis palydi Valdą į vandenį. Laimei, čia negilu: atsiperkame nubrozdintais dešinės rankos krumpliais ir iki kišenių sušlapusiomis kelnėmis.
Kabarodamasis iš vandens Valdas prisiekia numesti dar bent penkis kilogramus ir piktai žiūri į lūžusią šaką. Metas gilyn, palmitų ieškoti. Kiek paklaidžioję, randame vieną, indėniukas ją mikliai nulaužia ir supjaustęs duoda ragauti. Paragaujame ir mandagiai išspjauname. Vaikystėje kramtytas močiutės kaliošas buvo įvairesnio skonio.
Misija baigta per penkiolika minučių, tačiau gidas nusprendžia, kad džiunglėse praleidome dar per mažai laiko, todėl grįždami link valties darome lankstą ir... nugrybaujame. Pasiekus kanalą indėniukas pareiškia, kad valtis yra kiek toliau ir puola brautis per tankiai suaugusius medžius. Gidas bando spėti paskui jį, beveik pamiršęs, jog iš paskos seka du turistai, kurie džiunglėse nėra pratę judėti trečia pavara.
Žmonių nebematom, tad profilaktiškai šūktelime ir iš kurios nors pusės išgirstame atsakymą: „Aha, por aqui!“ (Taip, čia!). Į prašymus neskubėti ir palaukti mūsų niekas nereaguoja. Niekam neįdomu. Bandome lėkti kaip įmanydami, pakeliui susirinkdami visokių spygliukų ir skruzdžių įkandimų. Stengiamės vengti didžiųjų skruzdžių, kurias indėnai vadina „24 valandos”. Tai reiškia, kad tokiai skruzdei įkandus, po to visą parą skauda galvą. Mums to mažiausiai reikia, ir taip jau turime dėl ko pergyventi.
Gido Chosė agonija
Kai jau pakankamai pavargę ir supykę prisivejame kompanjonus, pastebime, kad gidas liko vienas. Pasirodo, indėniukas taip skubėjo prie valties, kad mus visiškai paliko. Tokiu atveju reikėtų sustoti, pagalvoti apie būsimus veiksmus ir priimti kažkokius sprendimus, tačiau Chosė apie tai mažiausiai galvoja.
Periodiškai šūkaudamas „Pui!“, jis kaip uraganas braunasi per džiungles, priversdamas ir mus daryti tą patį. Eina kelis šimtus metrų, tada apsisuka ir pradeda eiti atgal. Sulaikome ir nukreipiame kita linkme, kol vėl nepradeda krypti į šoną. Galiausiai Chosė sustoja, šūkteli dar keletą „Pui!“ į tylią džiunglių gilumą ir pasineša atgal. „Kodėl atgal?“, - klausiam. „Todėl, kad ten upė“, - sako Chosė.
Kol kas stengiamės gido nepamesti iš akių ir lekiame paskui, bet greitai pradeda trūkti energijos. Apmaudu, kad Chosė ją taip švaisto, blaškydamasis ir niekaip negalintis prisipažinti, jog paprasčiausiai pasiklydo. Na, nieko baisaus, susiorientuosime pagal saulę ir prieisime tą kanalą. Juk esame iš esmės nedidelėje saloje (iš visų pusių yra kanalai, kuriais plaukėme atvykdami), todėl tikrai prieisime vandenį ir rasime valtį. Kam isterikuoti?
Indėniukas atsiranda
Kol bandome su Chosė kalbėti ispaniškai, angliškai ir netgi lietuviškai, dar galime jį sulaikyti vietoje. Tik akys laksto. Vos mūsų kalbai pasibaigus Chosė vėl lekia bele kur, vis šūkaudamas: „Aha, čia, jau netoli“. Duodame jam laiko iki pirmos valandos, kai bus praėjusios jau trys klaidžiojimo po salą valandos. Nuo tos akimirkos jo nebesivysime.
Laimei, netrukus išgirstame indėniuko šūktelėjimą. Kol mes šuoliavome per šaknis ir kamienus, jis ramiai sėdėjo greta kanalo ir graužė savo palmitą, laukdamas mūsų šurmulio, pasigirstančio kur nors netoliese. Tikras Saliamonas...
Pykstame ant indėniuko, bet kartu ir džiaugiamės jį sutikę. Čia gimęs ir užaugęs vaikis turėtų mus nesunkiai ištraukti iš šitų džiunglių. Taip ir atsitinka: netrukus prieiname pažįstamas pakrantes, o gidas net suklykia iš džiaugsmo, pamatęs savo valtį, ir puola su visais rūbais į vandenį.
Vėliau jis kaip tikras vyras nuplukdo mus į vienintelę šiame regione alkoholio parduotuvėlę ir didžiuodamasis pasakoja sugėrovams, kaip keturias valandas buvome paklydę džiunglėse. Mes jau spėjome pailsėti, todėl sugebame užmigdyti bręstantį keršto jausmą ir nerūpestingai kikename.
Nuostolių nedaug. Žydrės kulnuose trys spygliai ir gausybė uodų įkandimų rankose, Valdo kulne – vienas spyglys. Žydrė įsitikino, kad super duper išgirtos „Ecco“ firmos sandalai rimtesnėse salygose tinka tik pasroviui paleisti, nes susidūrę su džiunglių purvu, koją laikantys „plėštukai“ staiga tapo neveiksnūs, tad sandalai nuolat atsiseginėjo ir krito nuo kojų. Valdas tuo tarpu prisiminė turėjęs akinius, kurie tapo auka džiunglių dievams. Gidas savo suplyšusius batus pribaigė iki galo ir taip pat paliko džiunglėse. Lyg ir viskas.
Piranjos prie alkoholio parduotuvės
Diena baigiasi dar viena gido kliurka. Paskendęs diskusijose su draugeliais alkoholikais jis pramiega saulėlydį, kurio metu kai kuriuose kanaluose galima žvejoti piranjas. Pripažinti dukart suklydus per vieną dieną? Ne, tai ne Chosė jėgoms, tad greitai susikrauname į valtį meškeres ir burzgiame į nežinią.
Po kelių minučių sutemsta. Žvejoti piranjas šiandien jau beviltiška. Tiesą pasakius, šito turistinio blizgučio net nenorime – juk prieš akis dar visa Amazonė. Chosė apgręžia valti, bet nepasiduoda. Priplaukiame prie tos pačios parduotuvės ir užmętę medines meškeres su mėsos gabaliukais įsivaizduojame, kad čia greta girtų indėnų ir lojančių šunų yra ir pavojingųjų piranjų.
Kiek pamirkę piranjoms visai neįdomią mėsą vandenyje, netrukus jau plaukiame nieko nepešę namo. Vis dar nesame sumokėję keturių šimtų bolivarų (apie 200 litų) už šitą išvyką, todėl nuo sumos jau ramiai atrėžiame du šimtus ir pažadame už kiekvieną naują „pravalą“ mažinti sumą toliau. Žinoma, šitaip keliauti daug smagiau ir būdami su Chosė matome kur kas tikresnį Orinoko pasaulį už tuos gelbėjimosi liemenėmis puoštus viščiukus prigrūstose valtyse, tačiau ir kažkokie principai turi būti.
