Ieškant Angelo: kriukliai, indėnai ir pakvaišęs pilotas
„Kada mūsų lėktuvas?“, - klausiam agentūros, pardavusios turą į Anchelio krioklį, darbuotojo. „Rytoj pusę septynių atvažiuosim jūsų paimti į svečių namus, o paskui žiūrėsim“, - atsako anas. Pasirodo, lėktuvų tvarkaraščių čia nėra. Į Kanaimą iš Bolivaro skrendama tada, kai pilotas užsimano.
Mūsiškis pilotas, matyt, dar snaudžia, nes atvykę į oro uostą ir kokią valandą ten pasimalę pajuntame, kad likome čia kone vieninteliai baltaveidžiai. „Nesijaudinkit, nepaliks“, - guodžia suvenyrų parduotuvės savininkė, o netrukus atrandame porą likimo sesių prancūzių.
Labai įdomus atvejis: mes nemokame prancūziškai, tačiau pakankamai kertame anglų kalbą ir „un poco“ ispaniškai. Tuo tarpu viena prancūzė be savosios kalbos moka tik ispaniškai, o kita – tik angliškai. Taip ir kalbamės stenėdami: žodis ispaniškai, du žodžiai angliškai, rusiškas keiksmažodis, skirtas miegančiam pilotui ir prancūziškų deminutyvų griaustinis tuo pačiu adresu.
Atsipūtęs pilotas
Laimei, netrukus pribėgęs oro uosto darbuotojas sugraibsto likusius keleivius ir nuveda iki lėktuvo. Apsauginiai į kuprines beveik nežiūri – neškis nors portatyvinę atominę bombą, niekam neįdomu. Pasinaudojęs proga, Valdas prigriebia į saloną vandens butelį ir laimingas susirango ant kėdės greta piloto.
Tiesa, jo entuziazmas išgaruoja supratus, kad čia matomumas gerokai mažesnis, nei buvo galima tikėtis. Pro šoninį langelį puikiai matosi sparno konstrukcijos, o priešais išdėliota gausybė rodyklyčių ir matuoklių. Pilotui tas vaizdas irgi atrodo gana nuobodžiai, todėl užuot stebėjęs skrydžio informaciją, jis staigiai iškelia lėktuvą virš debesų ir įninka skaityti laikraštį.
Geras tas piloto darbas. Ore nei kamščių, nei priešpriešinio eismo. Leki sau ir skaitai sporto naujienas. Keleiviai tuo tarpu turi kiek daugiau rūpesčių: kas žiaugčioja po kiekvienos oro duobės ir gailisi išmetęs maišelį nuo sausainių, kas stengiasi patogiai priglausti galvą prie rėmo ir nusnausti. Lėktuvui įnėrus į rimtą debesį ir prapuolus paskutiniams žemės vaizdams, truputį snustelime ir mes.
Pabusti priverčia Kanaimos kraštovaizdis ir ausis spaudžiantys slėgio pokyčiai. Leidžiamės. Pilotas pirmą kartą per pastarąją valandą atitraukia akis nuo laikraščio ir netikėtai sklandžiai patupdo „Cesną“ ant žemės.
Suformuojama grupė
Vos išlipus prie mūsų pribėga vietinis jaunuolis. „Būsiu jūsų gidas“, - sako ir tvirtina esąs Fredis. Akivaizdžiai susidūrėme su atveju, kai užsieniečiams turizmo sferos darbuotojai susigalvoja amerikietiškus vardus, todėl klausiame tikrojo. „Atamaka Charafu Kusary Entskututupu“, - atsako Fredis. Pamatęs bukus klausimus mūsų veiduose, patikslina: „Galit vadinti sutrumpintai – Akusary“. Ne, geriau jau kol kas vadinsime Fredžiu.
Netrukus išeiname iš oro uosto ir vingiuodami tarp palmėmis dengtų trobų pasiekiame stovyklavietę (viskas čia greta), kur mūsų laukia puikus kambarys su atskiru tualetu. Numetę daiktus bėgame į dar vieną susitikimą su gidu, kuris žada papasakoti, kiek turistų yra per savo karjerą praganęs.
Kuo toliau, tuo sunkiau tampa jo klausytis. Anglų kalba pakenčiama, bet nuolatiniai juokeliai labai supainioja ir kartais, išgirdęs, kad mūsų valties pavadinimas yra „Titanikas“, net nešypteli. O kas čia supaisys tuos indėnus?
Akusary iš karto pasitikslina, ar tarp mūsų yra vegetarų. Išgirdęs neigiamą atsakymą lengviau atsikvepia ir paaiškina, kad maitinsimės panašiu maistu, kokį valgo ir indėnai, o tie be mėsos ir iš lovos nesikelia.
Iš tikro, pietums gauname pakramsnoti kažkieno mėsos ir net nebandome klausti, kieno. Kartais geriau nežinoti. Per tą laiką į stovyklavietę atvyksta daugiau žmonių. Net šūktelime iš nuostabos, pamatę dar Trinidade ir Tobage sutiktus kanadiečius bei dvi šveicares. Koks mažas pasaulis...
Maudomės kriukliuose!
Po pietų visi kartu susėdame į valtį ir niurnėdami užsidedame gelbėjimosi liemenes. Jos žiauriai turistinės, bet nieko nepadarysi – juk tokie ir esame. Juokingiausia, kad keliausime labai netoli, tiesiog perskrosime Kanaimos lagūną ir toliau valties nebereikės. Tiesa pasakius, čia net paskęsti nėra kur, nebent nertum į patį krioklio sūkurį.
Kol juosiamės liemenes, Valdas atsakingai pareiškia, kad nuo šiol krioklius turime vadinti kriukliais. Maža to, netrukus gimsta idėja grįžus į Lietuvą pastatyti prekybos ir pramogų centrą „Kriukropolis“, kuriame kriuktų dirbtinis kriuklys, o šalia būtų įrengtos kiauliamobilių stovėjimo aikštelės. Matyt, perkaito saulėje vargšelis...
Kanaimos lagūna išties fantastiška. Į ją smenga keturi nedideli, bet labai vaizdingi kriokliai, iš kurių pats įspūdingiausias – Kirvio krioklys. Krioklių sumaltas vanduo įgyja keistą gelsvai juodą spalvą, labai derančią prie balto smėliuko ir žalių greta šlamančių palmių. Lyg to būtų negana, antrame plane paveikslėlį užbaigia keletas netradicinių „tepuy“ – kalnų nupjautomis viršūnėmis.
Perplaukiame šitą rojaus antrininką Žemėje ir išsilaipiname kažkokio ruso Anatolijaus vardu pavadintoje saloje. Jis čia anksčiau gyveno ir tikriausiai kažką naudingo nuveikė, kad nusipelnė tokios garbės. Maža to, gidas pasakoja, jog Kanaimoje yra gyvenęs lietuvis Aleksandras, kuris padėjo sudaryti regiono žemėlapį. Netikime, kol gidas neištaria gana taisyklingo „Laba diena“.
Fantastika. Tik vėliau sužinome, kad tai buvo ne lietuvis, o latvis. Vieną iš regioninio parko upių net Gauja suspėjo pavadinti, šelmis. Šiek tiek gaila, kad ne tautiečių darbas, bet vis tiek smagu – broliukai gi.
Kitame lagūnos krante puolame žygiuoti iki Varlės krioklio, kuris dar nėra prikaupęs pakankamai vandens, todėl tik keliose vietose aptinkame nedideles čiurkšles ir galime palįsti po jomis. Tiek užtenka, kad taptume visiškai šlapučiai.
Vienintelis mūsų veikiantis fotoaparatas keliauja kartu, saugiame hermetiškame maišelyje. Saugome mūsų vienturtį, kaip didžiausią brangenybę. Netrukus pasiekus krioklio viršūnę jis turės pakankamai veiklos, kai reikės įamžinti visus tuos „tepuy“, palmėmis apsuptą paplūdimį, džiungles ir krioklio nuskalautus akmenis.
Gidas pasakoja, kad čia buvo filmuojamos kelios „Juros periodo parko“ scenos ir iki šiol dar nėra sugaudyti visi filme vaidine dinozaurai. Vėl juokauja, šmaikštuolis. Dėl šventos ramybės apsižvalgome, ar greta nesnaudžia koks T-Rex ir pleškiname vaizdingas nuotraukas.
Grįžtant atgal laukia maudynės po tikra krioklio užuolaida. Jausmas fantastiškas, todėl turistai vieningai krykštauja kaip vaikai ir laksto įsikibę už kelnyčių, kad stipri vandens srovė netyčia neparodytų visuomenei, ką jiems Dievas davė.
Įspūdžių jau per vieną dieną prisikaupė tiek, kad užtektų visam mėnesiui, o svarbiausios dalies – Anchelio krioklio, dar net nepamatėme. Ką gi, turime dar dvi dienas, kurios turėtų būti nemažiau įdomios ir smagios.
