Kas blogesnio Nr.2: techniniai nesklandumai
Įsipareigojome informuoti jus ne tik apie keliavmo smagumus, bet kad pernelyg saldu nebūtų – ir apie druską bei pipiriukus, kuriais pagardinta mūsų kelionė. Pirmasis tekstas šia tema buvo skirtas gyvūnėliams, su kuriais tenka taikstytis keliaujant, kuprinės diržų kamuojamiems pečiams ir kitiems sveikatos negalavimams. Na, o šis tekstas dedikuojamas techniniams nesklandumams.
Smulkmenų lietus
Pirmiausia, dar pačioje kelionės pradžioje, techniniai negalavimai užpuolė vieną svarbiausių mano kelionės įrankių – vandens kaitinimo spiralę. Taip, taip, čia ne juokas. Kam teko keliauti su manimi, tas žino, kad turiu vieną priklausomybę – kiekvieną rytą turiu susileisti kavos dozę. Tam tikslui teko įsigyti vandens kaitinimo spiralę, kurios buvo gana populiarios sovietmiečiu, bet šiais laikais po ilgų paieškų tokią pavyko rasti tik Kalvarijų turguje.
Kavos ritualas paprastai atrodo taip: Valdas dar snaudžia, aš užsikaitinu vandens puodelį, suverčiu į jį kavos šaukštą – ir kava „lietuviškuoju užplikomuoju būdu“ jau paruošta. Kol gurkšnoju kavą, mano kompanjonas gali pasimėgauti papildomu pusvalandžiu miego. Abiems gerai :)
Viskas būtų buvę puiku, tik Venesueloje rozetės teikia ne 220 V, o dvigubai silpnesnę – 110 V energiją. Tai reiškia, kad vanduo puodelyje užverda per dvigubai ilgesnį laiką nei paprastai. Per tiek laiko gali ir dantis išsivalyti ar net po dušu palįsti. Svarbu tik nepamiršti įjungtos spiralės... Taip jau atsitiko, kad kartą pamiršau. Plastmasinė spiralės dalis gerokai apsilydė, laidukai pavojingai išlindo iš po priedangos... Teko šį puikų prietaisą remontuoti izoliacine juosta. Valdas prognozuoja, kad paremontuota spiralė dar gelbės mane rytais apie porą mėnesių. O po to teks prašyti, kad atsiųstumėte naują... :)
Antras iš rikiuotės išėjęs prietaisas – Valdo rankinis laikrodis. Be jokių didelių paaiškinimų jis tiesiog sustojo, taip pat dar kelionės pradžioje. O buvo patikimas, originalus... Valdas nusprendė, kad viskas čia simboliška – laimingi keliautojai valandų neskaičiuoja. Tad nieko daug „nemasažavome“, bet po kelių savaičių nuolatinio domėjimosi, kiek valandų rodo Žydrės laikrodis, teko pirkti naują laikrodį ir Valdui. Irgi „originalus“, gatvėje apie 10 litų kainavo.
Nepamirškime ir telefonų, kurie, kaip paaiškėjo atvykus į Karakasą, Vensueloje tinka tik žadintuvui nusistatyti ir nugarai pasikasyti. Ryšio nėra, tad nešiojamės su savimi du metalo gabaliukus ir džiaugiamės.
Fotoaparatai „atidavė galus“
Po šių nuotykių atėjo mano akinių eilė. Jau būnant Tobage, vieną kartą pakėlus pirštą pasitaisyti akinius ant nosies (na, žinote, kaip tai daro akinius nešiojantys žmonės – nuolat baksnoja smiliumi į akinių apačią, tarsi jie smuktų), nuo akinių atitrūko viena kojelė ir liko vieniša už ausies. Nagingasis Valdas jau trečią kartą traukė klijus iš savo kišenėlės (jų dar reikėjo jo kuprinei ir ausinukui) ir vėl davė suklijuotiems akiniams poros mėnesių garantinį laikotarpį... :)
Bet blogiausia laukė pabaigoje. Kartą plaukiojant valtimi po Karibų jūrą pyktelėjau ant saulės – taip skaisčiai šviečia, kad neįmanoma nieko nufotografuoti, nuotraukos „gaunasi“ visiškai išblukę. Vėliau paaiškėjo, kad kažkas atsitiko su fotoaparatu arba greičiausiai objektyvu (kol kas dar nepavyko rasti tokio auksarankio, kuris imtųsi tai išsiaiškinti), nes fotoaparatas į fotografuojamą kadrą įleidžia pernelyg daug šviesos.
Na, pagalvojome, vis dar turime Valdo fotoaparatą ir galime jį visaip išnaudoti, kol rasime kas pataisys maniškį.
Bet kur tau, technikos dievas tikriausiai nusprendė ne juokais išbandyti mūsų kantrybę. Po savaitės-dviejų ir Valdo fotoaparatas „parodė ožius“. Jei mano Nikon‘as dar neblogai fotografuoja nakties metu arba esant prastam orui, tai Valdo Canon‘as visiškai atsisako dirbti, objektyvas iš savo slėptuvės išlenda tik peržiūrint nuotraukas ir atsisako tai daryti, kai perjungiame į fotografavimo režimą.
Tenka gudrauti
Nėra to blogo, kas nepaskatintų išradingumo. Likę su vienu „pusiau raišu“ fotoaparatu, iš pradžių taip organizuodavome savo išvykas, kad ties fotografuotinais objektais atsirastume esant menkesniam apšvietimui – ryte, vakare ar lyjant lietui. Keista, kai prieš išvyką tikiesi blogo oro, bet mes pastaruoju metu iš orų paskirstymo centro būtent to ir tikėdavomės – lietaus ar bent jau didesnio debesies. Ta „Nikon D80“ reklama (mano fotoaparatas būtent toks ir yra), kur vaikinas fotografuoja iš po prekystalio, pliaupiant lietui, pastaruoju metu tapo itin dviprasmiška... Na, ir pačios geriausios sąlygos fotografavimui tapo nakties tamsa. Todėl itin palankus fotografavimui buvo naktinis vėžlių perėjimas...
Vėliau visgi atradome, kad įmanoma šiek tiek apgauti fotoaparatą nustačius tokius fotografavimo režimus, kurie reikalauja iš objektyvo mažesnio atsivėrimo, ir taip sumažinti šviesos patekimą į fotografuojamą kadrą. Tokiu būdu ir esant šiek tiek didesnei šviesai įmanoma fotografuoti ir išvengti „soliario efekto“. Pavyzdžiui, pakenčiamos nuotraukos gaunamos dieną fotografuojant su naktinio fotografavimo režimu. Taip pat praverčia ir sportinis arba greito judesio režimas, kuris objektyvą atveria vos akimirkai (kad būtų staigiai užfiksuotas judesys), tad juo naudojamės ir fotografuodami pliaupiančius krioklius, ir tokius itin „judrius“ objektus, kaip jau minėti vėžliai.
O tuo tarpu ieškome sertifikuotų fototechnikos taisymo centrų. „Ką jūs, šiame mieste nėra tokio žmogaus, kuris galėtų tai sutaisyti“, - išgirdome atsakymą pakankamai dideliame Venesuelos mieste Ciudad Bolivar. Ir tikriname naujos fototechnikos įsigijimo galimybę, jei artimiausiu metu auksarankiai mums nepadėtų.
Gresia papildomos išlaidos, bet tai tik pinigai, ar ne? Tai, ko už pinigus nenupirksi – gera nuotaika, sėkmė sutikti puikius žmonės, laimė pildyti savo svajones – neapleidžia mūsų. Todėl esame dėkingi lemčiai ir už tuos pipirus.
Žydrė
