Svečiuose pas apsirūkiusią trejybę
Dvi nedidelės salos greta Pietų Amerikos žemyno tapo mums išganymu ir nauju išbandymu. Praleidome Trinidade ir Tobage lygiai dvi savaites, tad paskirstėme jas panašiai – savaitė trejybei (Trinidad) ir savaitė tabakui (Tobago).
Apie pirmuosius įspūdžius jau užsiminėme dienoraštyje, todėl dabar trumpai: į šias salas europiečiams vizų nereikia, o norintiems čia patekti iš Venesuelos, tai padaryti galima dviem būdais: keltu iš Guirijos arba lėktuvėliu iš Margaritos salos. Abu būdai kainuoja panašiai, tačiau Guirija mums buvo labiau pakeliui, tad planų nekeitėme.
Kainos, kruvinos kainos
Krapštant paskutinius dolerius iš piniginių, kad galėtume susimokėti už kelto bilietą (vienam žmogui pirmyn ir atgal kelionė kainuoja 180 JAV dolerių arba 800 bolivarų plius 70 bolivarų išvykimo mokestis), galvoje kirbėjo viena mintis – tikimės, kad kelionė bus to verta. Dabar jau galime reziumuoti – buvo.
Pirmiausiai susipažinome su didžiąja valstybės sala Trinidadu. Būtent čia vėlai trečiadienio vakare prisišvartuoja iš Venesuelos atvykęs keltas. Ilgos išankstinės viešbučio paieškos telefonu davė vaisių, todėl radome visai smagų „Copper Kettle“ viešbutuką sostinės Port of Spain centre. Dviejų žmonių nakvynė čia kainuoja apie 30 dolerių – viena mažiausių kainų už nakvynę šioje šalyje ir ypač šiame mieste.
Taip, Trinidadas ir Tobagas – brangus malonumas. Pirmoji sala apskritai nėra turistinė ir gyvena iš tokių verslų, kaip nafta ar dujos. Antrojoje mėgsta lankytis vakarų europiečiai, todėl ten kainos pritaikytos anglams ir vokiečiams, o mes, lietuviai, tiesiog įtempiame diržus ir įtraukiame pilvus.
Blogiausia, kad kitų nakvynės galimybių nelabai ir yra. Statyti palapinę Trinidade nerekomenduojama dėl saugumo problemų, mat apiplėšimai ir vagystės yra labai opi problema. Pastatai čia aptverti aukščiausiomis sienomis ir papildomomis vielos užtvaromis, tad įsiprašius pas ką nors į kiemą gal ir būtų saugu, bet čia jau aukštasis pilotažas.
Tobage saugiau ir kiek pigiau, bet irgi ne rojus: 35 doleriai už viešbutėlio kambarį ne sezono metu – labai normali kaina. Jei pataikysite į šią šalį per metų pradžioje vykstantį karnavalą, dauginkite sumas bent iš dviejų, o kambarius rezervuokite bent prieš pusmetį. Kainos smogia ir maitinantis. Pietūs su gėrimu kainuos apie 10 litų, Tobage – apie 20 litų. Tikras išsigelbėjimas tampa gatvėje pardavinėjami indiški užkandžiai už kelis litus, kurie ir sotūs, ir labai skanūs.
Kita išetis, kuria puikiai naudojomės Tobage – gauti kambarėlį su virtuve ir patiems gamintis maistą. Kai kartu su belgais išsiderėjome namuką su dviem kambariais ir virtuvėle už 40 JAV dolerių bei patys pradėjome gamintis maistą, dienos išlaidos žmogui iš karto smuko iki 15 dolerių, kai paprastai šioje šalyje diena kainuodavo dvigubai brangiau.
Dar labiau išlaidos šoktels užsimanius bokalo alaus ar alkoholinio kokteilio. Dvi populiariausios alaus rūšys „Carib“ ir „Stag“ kainuoja panašiai – 3 litai už mažą buteliuką, tuo tarpu romo ar kito stipresnio gėrimo butelis palengvins kišenių naštą bent 30-40 litų.
Jau tikriausiai iškilo klausimas – jeigu čia taip brangu ir nesaugu, tai ko į tą Trinidadą ir Tobagą trenktis? Atsakymą sudaro keli žodžiai: dieviško grožio paplūdimiai, Karibų jūros ramybė, Atlanto vėžliai ir tautų katilas, susiformavęs čia per šimtmečius.
Kietas Trinidado riešutėlis
Šitos salos iš karto nesukramtysi, kaip cheminio bulvių traškučio su plastmasinio sūrio įdaru. Trinidadas neatsiskleidžia iš karto, jis tarsi ežiukas pasitinka susirietęs į kamuolį ir atkišęs spyglius. Tik paėmęs jį ant rankų ir švelniai paglostęs gali pamatyti, kad tame spyglių kamuolyje slepiasi riesta nosis, žavios akytės ir aštrūs, bet nepikti nagučiai.
Pirmosios dienos sostinėje Port of Spaine praėjo desperatiškai galvojant, kaip kuo greičiau išsinešdinti iš šito miesto, o gal ir iš šitos salos. Po dviejų savaičių jau gana graudžiai mojavome šiam nesaugiausio valstybės miesto titulą turinčiam miestui. Netgi lankė šventvagiškos mintys pabūti čia savaitę ilgiau, jas pavyko nuvyti tik ištraukus didelių išlaidų kortą.
Kas pasikeitė? Tiesiog pradėjome triaukšti tą kietą riešutėlį, atrasdami vis naujų skonių. Pirmiausiai apsipratome su gatvėmis ir skubančiais įmonių darbuotojais. Atradome vis daugiau saugių ir smagių rajonų. Galiausiai perpratome vietinio transporto sistemą ir gana pigiai pradėjome keliauti po šalį, pamatydami vis daugiau jos spalvų.
Trinidado gyventojai – tikras tautų, kultūrų, odos spalvų ir kalbų katilas. Ačiū už tai reikėtų tarti anglams ir ispanams, kurie pasikeisdami valdė šias salas, gabendami į čia esančias plantacijas vergus iš Afrikos. Vėliau salose padaugėjo užsidirbti norinčių atvykėlių iš Indijos ir Kinijos, o tašką padėjo iš gelmių ištryškusi nafta, atvėrusi Trinidado vartus viso pasaulio verslo žmonėms.
Taip ir jautiesi šioje saloje – tarsi katile, kuriame verda gyvenimas gatvėse, liejasi emocijos ir kartais pokšteli karštakošių jaunuolių šautuvai. Nieko ypatingo. Niujorke ar net tame pačiame Vilniuje kartais gali būti kur kas nesaugiau. Verda ir eismo sistema su britų palikimu – eismu kaire puse.
Praeini pakelėje pastatytą indų šventyklėlę, o greta – jau kinų prekybos kvartalas, už kurio būriuojasi Amerikos reperių muzikos garsiai klausantys juodaodžiai. „Respect, man“, - taria vienas iš jų ir atkiša kumštį. Tai pasisveikinimo ritualas, kurio metu užuot spaudus vienas kitam ranką užtenka lengvai sutrenkti kumščiais ar alkūnėmis.
Judi toliau ir už nugaros palikęs purviną uostą netrunki prieiti tvoromis apstatytą ir apsauginiais nusagstytą turčių kvartalą. Už jo stūkso gana nesaugios naktį ir benamių pilnos kapinės, o gretimame kvartale – vėl prekyba brangiais valgiais ir ekstravagantiškų mados kolekcijų pristatymas ekskliuzyviniuose vakarėliuose.
Išvažiuoji už miesto ir gali susipažinti ne tik su kamščių pilnomis gatvėmis, bet ir keletu salos įdomybių. Į Port of Spainą atvežti vergai buvo apgyvendinami lūšnose ant greta stūkstančių kalvų. Miestui tapus sostine čia kūrėsi vis daugiau turčių, kurie privengė vargingų kvartalų, tad savo namus statė arčiau jūros. Argi ne kurioziška situacija – vargšų bendruomenės dabar turi lūšnas kalvose su puikiais vaizdais į Karibų jūrą, o turčiai spaudžiasi nusausintose pelkėse...
Netrukus privažiuoji tikrą pelkę – Caroni paukščių rezervatą. Čia už 20 litų gauni vietą valtyje ir gali tris valandas naršyti pelkyno kanalus, matydamas vis naujas paukščių rūšis ir rezervato pasididžiavimą – raudonuosius ibius. Tai nacionaliniai Trinidado ir Tobago paukščiai, kurių skaisčiai raudona spalva leidžiantis saulei atrodo tikrai nežemiškai.
Pavažiuosi į kitą salos kampą ir surasi vieną keisčiausių darinių ne tik saloje, bet ir visame pasaulyje – smalos ežerą. Iš žemės besiveržianti smala kelių futbolo aikščių dydžio plotą pavertė asfaltuota aikšte, tačiau tai tik pirmoji iliuzija. Šis asfaltas yra gyvas, kunkuliuoja ir gali tiesiai pragaran įtraukti neatsargų paukštį, gyvūną ar turistą. Nori keliauti saugiai – susitark su greta lūkuriuojančiu gidu ir už 15 litų gausi ne tik valandos ekskursiją asfaltuotu ežeru, bet ir nemažai įdomios informacijos apie jo kilmę bei specifiką.
Na ir pagaliau salos pasididžiavimas – gigantiški vėžliai. Jie vadinami odnugariais („leatherback“), nes neturi tvirto, mūsų sąmonei įprasto, kiauto. Jų kiautas yra tarsi odinis ir juda vėžliams kvėpuojant. Trinidado pakrantėse patelės kelis mėnesius kasnakt deda kiaušinius, kad rudeniui artėjant iš jų išsiritę maži vėžliukai galėtų pradėti savo savarankišką gyvenimą.
Patikėkit, tai vaizdas, vertas daug daugiau nei tie 85 JAV doleriai žmogui už dienos išvyką į paplūdimį ir visus reikalingus leidimus. Šie vėžliai yra labai jautrūs, todėl neatsargus turistų elgesys gali rimtai pakenkti gigantų populiacijai. Norint galima ieškoti landų, kaip į paplūdimį patekti nemokamai, aplenkus visas gamtininkų užkardas, tačiau jų kasdienis nuoširdus triūsas, siekiant išsaugoti tūkstančius metų menančių Žemės gyventojų ateitį, neleidžia net pagalvoti apie „piratavimą“.
Žolės ir ramybės rojus
Jei Trinidadas iš pradžių kiek gąsdina savo atšiaurumu, Tobagas iš karto pasitinka išskėstomis rankomis... ir kojomis. Jau greta kelto būriuojasi ryškiaspalvių prostitučių brigada, o pagrindines didžiausio šalies miesto Skarborou gatves vakarais tiesiog siaubia atsipalaidavę vyriokai.
Tobagas – visiška Trinidado priešingybė. Čia gali vidurnaktį trankytis miestų ir kaimelių gatvėmis, bendrauti su vietiniais nebijodamas netrukus pamatyti prieš akis ginklo ir tikrai atsipalaiduoti. Žmonės čia „laimina“ – tai vietinis žodis, reiškiantis linksmybes ir atsipalaidavimą.
Net laikas čia bėga kažkaip kitaip. Vidurdienį radijo stotis visus pasveikina su labu rytu, o septintą vakaro jau sunku rasti kokią veikiančią parduotuvę ar kavinę. Interneto kavinė ar suvenyrų parduotuvė gali būti uždaryta kelias dienas, jei tik jos šeimininkas nuspręs tiesiog pailsėti. Pirmiausiai poilsis, po to – visa kita.
Tobagą Dievulis apdovanojo paplūdimiais ir ramybe. Čia gyvena vos 5 proc. visų šalies gyventojų, todėl nenuostabu, kad saloje yra daug vietų, kur gali pasijusti tikrai vienišas. Netgi kai kurie paplūdimiai atrodo taip, tarsi metus nebūtų matę turisto kojos.
Į Tobagą atvykusi turistų masė nukreipiama į pietinėje salos pusėje esančius paplūdimius, o individualūs keliautojai siekia nusigauti iki šiaurinės salos dalies, į Kastaros, Šarlotevilio ar Speisaido miestelius. Mes pasirinkome Kastarą ir tikrai nesigailėjome – iš šio miestelio buvo galima lengvai aplankyti visas įdomias salos vietas, o gyvenimas čia buvo panašus į atostogas močiutės kaime.
Nori bananų? Eik į sodą ir nusiskink. Užsimanei mangų? Netrukus vienas prisirpęs vaisius nukris kaip tik tau po kojomis. Pritrūko draugijos? Štai tau šuo, du katinai, du ožiai ir krūva vištų, tupinčių medžiuose. O kur dar driežiukai, vabalai, uodai, skruzdės... Visi greta tavęs gyvena savo gyvenimą ir ramiai priima atvykėlius.
Norint pabendrauti su vietiniais gyventojais daug pastangų nereikia, užteks paprasčiausio pasisveikinimo ir tu jau esi svarbus. Vienas draugelis tiesiog linksi galvą ir sako: „Ye, man“, kitas kilsteli į mūsų sveikatą taurelę romo, o trečias šypsosi, išsitraukęs iš kišenės kokį kilogramą marihuanos.
Rūkyti žolę vietiniams čia taip pat įprasta kaip pintis plaukus į dredus ar maudytis jūroje. Ganjos kvapas nepalieka tiek einant gatve, tiek lankantis vietinių susibūrimo vietose. Štai, dviejų kaimo futbolo komandų rungtynėse žolę įsigudrino rūkyti netgi šoninis teisėjas. Kilst kanapę prie lūpų, kilst vėliavėlę... :)
Žmonės čia ramūs, bet kartu ir pilni kažkokios nepaaiškinamos, gyvuliškos jėgos. Pamatytumėt, kaip raumeningas žvejys rastamanas maudosi jūroje! Nuo dredų į visas šalis trykšta vandens purslai, kai dviem energingais rankų mostais kūnas panardinamas į vandenį ir išnirus energingai papurtoma galva. Atrodo, tarsi tai būtų tikras jūros gyventojas, kuris krante primena nerangų vėžlį, tačiau vos tik pajutęs vandenį tampa nenugalimas.
Vos kelios dienos ir tu jau pažįsti kaimelio gyventojus, vos kelios valandos – ir tu jau nuomotu automobiliu aplėkei visus salos kampus. Šis rojaus kampelis nedidelis, tačiau čia visada užtenka vietos atsipalaidavimui, saulei ir gerai savijautai.
Keletas triukų, keliaujant Trinidade ir Tobage
Sako, čia karnavalai būna ypač spalvingi ir verti dėmesio, tačiau jei specialiai į juos nesitaikėte, geriau į salas atvykite kovo – gegužės mėnesiais. Sezonas tuo metu jau artėja į pabaigą ir dangų vis dažniau prakiurdo debesiukai, bet kainos kanda daug mažiau.
Trinidade geriausia transportuotis su „maxi taxi“ ir maršrutiniais autobusais. Taip už porą litų galima perskrosti kone visą salą. Tranzuoti nepatartina, nes sako, kad vietiniai mėgsta turistus „paprotinti“ ir pagąsdinti, o pradėjus temti apskritai bijomasi imti į kompaniją naujų pakeleivių. Tiesa, vykstant su autobusais, geriau iš karto nusipirkti kuo daugiau bilietėlių, kurie būna įvairių sumų ir tinka visoms kelionėms. Autobusuose grynų pinigų nepriima, o bilietėlių nedideliuose miesteliuose mažai kas turi, todėl turėti jų atsargoje verta.
Jei Trinidade labiau apsimoka keliauti su vietiniu transportu, Tobage salą apvažiuoti smagu su nuomotu automobiliu. Taip daug patogiau, nes autobusai čia ypač reti. Dienai automobilis kainuos apie 80 litų, tad jei esate keturiese, ši kaina bus visiškai priimtina, norint pamatyti visus salos privalumus.
Abiejose salose nereikia prarasti budrumo. Tobagas ramesnis, bet ir čia turistas lieka turistu, o Trinidade apskritai yra vietų, kuriose geriau nesirodyti. Paklauskite apie tai vietinių ir jie mielai pasidalins informacija apie tai, kur būti saugu, o kur geriau nekišti nosies.
Iš Trinidado į Tobagą ir atgal keliauti galima su milžiniškais, kelis šimtus žmonių talpinančiais keltais, kurie kursuoja dukart per dieną į abi puses (16 litų į vieną pusę, trys valandos plaukimo). Tiesa, savaitgaliais keltus užgula į Tobagą pasilinksminti skubantys trinidadiečiai, tad bilietų rezervacija geriau pasirūpinti iš anksto. Dar tarp salų kursuoja lėktuvai, bet jie dar labiau užkimšti ir gerokai brangesni.
Abiejų salų gyventojai kalba angliškai, bet su tokiu akcentu, kad kartais jų tiesiog neįmanoma suprasti. Tad jei klausiate kelio ar prašote pagalbos, geriau kelis kartus perklauskite, nei pasitikėkit savo klausa, nes išgirdus „štreideštryt till nekštun“ kratinį ne visada bus aišku, kad jums pasiūlė eiti tiesiai gatve iki sekančio posūkio.
Ragaukite šio deserto po truputį. Kartais jis gana aštrus, kartais saldus kaip nežemiškas nektaras, tačiau jis tikrai vertas dėmesio ir susižavėjimo. Čia verta praleisti savo kitokias, smagias, nuotykių ir geros kompanijos kupinas atostogas.
