Vietiniai dievai palaimintame Tobage
Vos tik susitarėme su mūsų nuomuojamos sodybos šeimininke Margaret dėl nuomos, ji iškart mus perspėjo: rytoj netrukdykit, rytoj aš dėkosiu ir melsiuosi Jėzui. „Turit bažnyčią?“ – naiviai klausiam, pamiršę apie šių šalių gyventojams būdingą religingumą. „Turim“, - atsako Margaret ir įkalba mus sekmadienį apsilankyti mišiose.
Kastara – nedidelis miestukas, kuriame prie kalnų keliuko vingių glaudžiasi keli šimtai namų, o juose gyvena keli tūkstančiai gyventojų. Nepaisant to, Kastaroje yra bent trys bažnyčios: viena metodistų, kita baptistų, o trečia – išvis neaiški. Būtent į ją mus dešimtai ryto ir pakviečia Margaret.
Ši bažnyčia – tai paprasčiausias didelis kambarys viename iš gyvenamųjų namų. Jame išdėliota keliasdešimt kėdžių, stovi padėvėtų būgnų komplektas, sintezatorius ir garso kolonėlės, o Margaret ryžtingai gniaužo mikrofoną ir šūkauja į jį gyvenimo tiesas apie tai, kad šį rytą reikia gerbti Jėzų.
Panašu, kad krikščioniškos gailestingumo ir pagalbos tiesos jai iš tikro galioja tik sekmadienio rytais, nes kitomis dienomis Margaret tampa gana agresyvia, neurotiška moterėle, kuri savo restorane už pietus lupa pasakiškus pinigus, už parai išnuomotą automobilį vėliau stengiasi nugręžti dvigubą sumą, o paprašyta suteikti nuolaidą dėl to, kad apsistojame jos sodyboje ilgiau, čia pat nukerta pokalbį.
Neturime teisės teisti – tik dangus kiekvienam atlygins pagal nuopelnus. Tad stovime kaip avinėliai galinėje eilėje ir klausomės Margaret maldos į Jėzų. Ji jau pasiekė tranzo būseną, todėl sugeba dar kelias minutes vis kitokia intonacija šūkauti tą patį sakinį, kol galiausiai balsą nustelbia muzika.
Darbo imasi choras, pasirengęs atlikti kelias daineles apie Jėzų ir apie tai, kaip jį reikia garbinti. Chorui vadovauja plikas juodaodis maestro, kuris netikėtai sustabdo pačią pirmąją giesmę ir paprašo būgnininko groti greičiau. „Ye man!“, - išgirdę linksmesnį ritmą šukteli prieš mus stovintys jaunuoliai ir pradeda energingiau pliaukšėti delnais, judėdami į taktą. Judame ir mes – kur dėtis?
Tos dainos – begalinės. Jei būčiau Dievas, tikrai užmigčiau, klausydamas tokių pusvalandį trunkančių sintezatoriaus melodijų apie maldą ir garbinimą. Išlaukiame, kol baigiasi pirma, po to baigiasi ir antra. „Turime naują dainą“, - skelbia plikasis konferansjė ir pradeda dainuoti iš esmės niekuo nuo ankstesnių nesiskiriančią giesmelę.
Viskas, gana. Nulenktomis galvomis, kuo nepastebimiau paliekame salę ir bėgame atsigauti į paplūdimį. Reikia pripažinti: tai nėra lengva, nes dar pusdienį galvoje skamba eiliuoti reikalavimai melstis kiekvieną sekmadienio rytą. Patirtis įdomi, tačiau man arčiau širdies mūsiškė, tradicinė bažnyčia, nors ten kartais ir būna šalta ar reikia nuolat klauptis ant maudžiančių kelių.
Valdas
