Gimtadienis, padaugintas iš 160-ies
Kas iš jūsų linkėjo, kad gimtadienis būtų įspūdingiausias iš visų sutiktų? Tai va... linkėjimai išsipildė :)
Gimtadienio rytą Valdas kaip niekada iki šiol, man begeriant kavą, tą laiką išnaudojo ne devintam sapnui susapnuoti, o išslinko į viešbučio fojė ir suorganizavo mums abiems išvyką į pajūrį perinčių vėžlių žiūrėti.
Pamatyti perinčius vėžlius buvo sena mano svajonė, atsimenu, ją buvau atskleidusi, kai kolegė lakstė kaip patrakusi po skirtingus kabinetus ir prašė visų užrašyti ant didelio lapo savo svajonę, o po to su tuo lapu nusifilmuoti prieš kamerą. Organizavo rinkodarinę akciją, kurios idėja buvo paremta svajonės įgyvendinimu. Tada jau nujaučiau, kad būsime Trinidade vėžlių perėjimo sezono metu, todėl tikėjausi, kad galbūt pavyks juos pamatyti. Pagalvojau – reikia užrašyti savo svajonę, ir galbūt ji materializuosis. Ir pavyko...
Įsivaizduokite tokį paveikslėlį – vidury nakties keli žmonės sutūpę į smėlį prie kalno mėsos, žiūri kaip jis gimdo... Vėžlė, kurią pamatėme pirmą, buvo beveik mano ūgio – 1,51 metro (jeigu manytume, kad vėžlės ūgis yra šarvo ilgis), tuo tarpu jos talija buvo gerokai platesnė – vien šarvo plotis, nematuojant po ja esančio pilvuko, buvo 81 centimetro. Paprastai tokio dydžio vėžlys sveria 200-300 kilogramų.
Taigi, maždaug 300 kilogramų motina pirmiausia išlenda iš Atlanto vandenyno tam tikrame paplūdimyje (paprastai ji grįžta į tą paplūdimį, kuriame pati gimė) ir išsirenka jos manymu „gimdymui“ tinkamą vietą. Vėliau vėžlė įsikuičia smėlyje ir pradeda kapstyti duobutę kiaušiniams.
Per vieną „užėjimą“ vėžlė padeda apie 80 minkštų kaip guma įvairaus dydžio kiaušinių, bet tik 1-2 iš jų išgyvena, ir po maždaug 60 dienų išsikapstę iš smėlio vėžliukų pavidalu nuskuodžia kiek įmanydami vandenyno link. Mažesnieji kiaušiniai iš karto yra pasmerkti, jų egzistencijos prasmė – sudaryti apsauginę zoną didesniesiems, kad šie nesusitrintų vienas į kitą, kai pradės augti.
Užuot sėdėję kokiame „laiminančių“ žmonių pilname bariukyje („laiminti“ – Trinidade naudojamas žodis, kurio prasmė artima palaimai), praleidome kelias valandas Atlanto pakrantėje, Maturos paplūdimyje, stebėdami, kaip vėžlės deda kiaušinius.
Mums bestebint, dvi vėžlės viena po kitos „tranzuodamos“ padėjo iš viso apie 160 kiaušinių, ir nors ne visiems jiems lemta tapti vėžliukais, visgi jaučiau, kad mano gimtadienis buvo tarsi padaugintas iš 160-ies – su manimi savo atsiradimą šventė dar 160 organizmų, svajojančių tapti vėžliais.
Išperėjusios kiaušinius, didžiosios mamos švelniai užkolstė juos smėliuku savo galūnėmis, kurias mes vadinome kojomis, bet jos buvo panašesnės į didžiulius švelnius pelekus. Lizdo slėpimo darbus pabaigė energingais ir stipriais judesiais, jau nebijodamos sužeisti kiaušinių, kurie buvo giliai po smėliu.
Su gimtadieniu, mažieji, – tarėme būsimiesiems vėžliukams ir patraukėme atgal į Trinidado sostinę Port of Spain‘ą.
Žydrė
