Žolininko dialogas

Tobago provincijoje susidaro toks įspūdis, kad visos moterys aria bandydamos išlaikyti šeimą, o vyrai tuo tarpu, švelniai tariant, poilsiauja. Apeiname kelias nakvynės vietas ir dėl kainos beveik visada kalbamės su moterimis. Vėliau tas pačias moteris matome vadovaujančias pakrantės restoranams. O ką vyrai? Vyrai tuo tarpu rūko žolę ir sako praeiviams: „Ye, man!“

Jeigu likimas padovanos kelionę į Tobagą, pirmiausiai prisiminkite magišką žodį „laiminti“. Ne ne, čia ne apie dieviškąją apvaizdą ir nuodėmių atleidimą kalbame. Laiminti čia reiškia labai daug. Beveik viską.

„Laiminti – tai turėti gerą laiką, atsipalaiduoti, žmogau. Mes visada laiminame, mums laiminimas – tiesiog malonus laiko leidimas. Gerai, žmogau?“ – į Valdo klausimą apie „laiminimo“ reikšmę tarsi pirmaklasis atsakinėja Kesas.

Šitas vyrukas prie mūsų priėjo paplūdimyje, kad pasiūlytų gido paslaugas į bet kur Tobage. Sala tokia maža, kad kiekvienas vaikigalis tau gali suorganizuoti išsamią paplūdimių, miestų ir „laiminimo“ apžvalgą.

Kesas šiandien jau sutraukė ne vieną suktinę, todėl spogso į mus išpūstom paraudonavusiom akimis ir pats nelabai supranta, ką byloja. Tiesa pasakius, nelabai suprantame ir mes, todėl galime tik pateikti apytikslį dialogo atpasakojimą.

- Kaip sekasi, žmogau?
- Puikiai, o kaip tau.
- Gerai. Ar turit nakvynės vietą?
- Taip, tiesiog sėdime, ilsimės.
- Gerai. Gal norit pamatyti vėžlių ar kur nors nuvažiuoti?
- Tiesa pasakius, jau aplėkėm beveik visą salą, tai nelabai.
- Aišku, žmogau. (Įtraukia dūmo). O vėžliai?
- Ką vėžliai?
- Gal norit nuvaryt į paplūdimį, kur naktį peri vėžliai?
- O Tobage irgi yra toks paplūdimys?
- Jo, žmogau. Yra. Vėžlių paplūdimys. Kartais kokie šeši vėžliai peri.
- Čia netoli?
- Reikia važiuoti. (Įtraukia dūmo). Už du šimtus mūsiškių dolerių žmogui nuvežčiau.
- Brangu. Jeigu abu už šimtą nuvežtum, tai gal...
- Už šimtą? Galiu. Dar galiu į paplūdimius nuvežt. Čia jų daug aplinkui.
- Ne, ne, paplūdimiuose mes buvom. Tai pas vėžlius už šimtą nuvežtum?
- (Įtraukia dūmo). Ką?
- Pas vėžlius?
- Jo, žmogau, tie vėžliai tai dideli... (Įtraukia dūmo). Žuvies ragavot?
- Kokios žuvies?
- Tuno. Kartą žvejojau Trinidade, tai tokį tuną ištraukiau, kad visi sveikino. Kol ištraukiau, man meškerė ranką perplėšė, žmogau. (Įtraukia dūmo). Tiki? Didelis tunas buvo.
- Aišku. Tai gal ir ryklių esi pagavęs?
- Jo, žmogau. Esu. Kartą didelį pagavom, bet reikėjo paleist, nes buvo per didelis.
- Gaila. Tai gal mes ir eisime...
- Aha, ir aš eisiu. Tik žuvies reikia pasiimt. (Įtraukia dūmo). O tie vėžliai tikrai dideli, žmogau. Kaip pusė valties.

Taigi Kesui verslas šį kartą buvo pernelyg sudėtingas. Užtai vėliau iš neapsirūkiusio gido sužinojome, kad Tobago paplūdimiuose iš tiesų kartais galima pamatyti perinčių vėžlių, kurie deda kiaušinius naktimis nuo kovo iki rugpjūčio, o vėliau lenda iš vandens, kad padėtų jaunikliams pradėti savo gyvenimą.

Tačiau Trinidadas gali pasigirti ne keletu, o keliais šimtais perinčių vėžlių kiekvieną naktį, todėl ten ir bandysime juos pamatyti. Iki šio plano dar turime visą savaitę ilsėtis atvirukus primenančiuose palmių ir balto smėlio paplūdimiuose, vaikydami nuo savęs apsirūkiusius gidus ir... naglas vištas.

Ye, man!

Atgal