Pažintis su Trejybe
Dar niekada mano daiktai nebuvo tikrinami taip kruopščiai ir kartu taip atsainiai. Muitininkas užsitempė baltas pirštines ir pirmiausiai apžiūrėjo mažąją draugužę. Čia daugiausiai dėmesio sulaukė kompiuteris, kurį visaip atidarinėjau ir įjunginėjau. Vėliau atėjo didžiosios eilė.
Nepasakyčiau, kad labai malonu stebėti, kaip kratomas tavo apatinis trikotažas, tačiau visai smagu, kai šalia į šonus laksto kitų tikrinamų moterėlių kelnaitės ir liemenėlės. Didžiojoje mano kuprinėje daugiausiai dėmesio sulaukė miegmaišis, kuris buvo ištrauktas iš maišo ir apčiupinėtas. Vėliau muitininkas gal penkias minutes grūdo jį atgal, ryžtingai parodęs, kad jam nereikia mano pagalbos.
Keista, tačiau tokie daiktai, kaip palapinė ar kelnių kišenės, taip ir liko nepatikrinti. Tai pamatęs kelionės draugas Džimis iš Belgijos pradėjo juokauti, kad tuoj susikraus visus šautuvus ir sprogmenis į kišenes. Juokavo jis anglų kalba ir gana nevykusiai, todėl netrukus buvo iškratytas su ypatingu nuoširdumu.
Kaip mes kolegas "gelbėjome"
Pasibaigus kelias valandas trunkančiai procedūrai pajudėjome į Čaguaramas - Trinidado uostamiestį, esantį visai greta sostinės Port of Spain. Telefonu buvome sutarę dėl pigiausio įmanomo varianto Port of Spain viešbutyje, tad būtinai reikėjo ten nusigauti. Tačiau kaip tai padaryti, kai aplink kilometro spinduliu nėra jokio automobilio? Nieko nėra, tik palmės, paukščiai ir Karibų ramybė.
Paprašome uosto darbuotojų pagalbos ir netrukus sulaukiame autobusiuko, kuris sušluoja visus likimo atblokštus keliautojus - mus, belgų porelę, du kanadiečius bei du vokiečius, su kuriais susitikome Venesuelos uoste Guirijoje.
Po Venesuelos pinigų košmaro pirmasis mūsų vizitas pakeliui į sostinę - bankomatas. Valio! Pagaliau Žydrei šita mašina atskaičiuoja padorią banknotų sumelę. Net verkti norisi, matant tas kupiūras. Galų gale vėl esame civilizacijoje.
Tiesa, autobusiuko vairuotojas šią mintį linkęs paneigti. Kol gryninamės pinigus, jis stovi greta, ryžtingai sukryžiuotose rankose laikydamas du geležies gabalus. „Kam?" - klausiame. O tas ramiai atsako, kad šitas rajonas, kaip ir visas Port of Spain miestas, nėra saugumo oazė, todėl jis linkęs pasirengti galimam plėšikų antpuoliui. Aha, štai kur atvykome.
Laikrodis jau muša vidurnaktį, kai pasiekiame mūsų pasirinktą viešbutį, pavadintą gražiu „Virdulio" vardu. Mano nuomone, tai pats geriausias pavadinimas individualių keliautojų viešbučiui - juk tokios vietos dažniausiai ir atrodo, kaip karštas tautų, kalbų ir kultūrų virdulys.
Jau autobuse apsitarėme, kad visi vykstame į tą patį viešbutį. Pasirodo, daugiau niekas nesirūpino nakvynės Port of Spain klausimais, todėl prigąsdinti vairuotojo dėl saugumo problemų ir užklupti vėlyvo meto, kolegos keliautojai kitos išeities beveik ir neturėjo.
Baladojame į duris, kol jas atidaro senyvas vyriškis. Sunku suprasti jo užmiegotą kalbą, todėl leidžiame mūsų šauniam vairuotojui leistis į derybas. Pavyksta sužinoti, kad laisvi yra trys kambariai, o mūsų - keturios poros.
Keistuoliai vokiečiai puola dėtis kuprines ant pečių ir žada ieškoti kito viešbučio, tačiau greitai yra apraminami ir pasilieka, taip išsikovoja atskirą kambarį. Kitas priklauso mums, nes rezervavome jį iš anksto. Trečiąjį dalijasi dvi likusios poros - belgai ir kanadiečiai.
Kitą rytą ir belgams surandamas atskiras kambarys, tad mes nuoširdžiai džiaugiamės, kad visi mūsų paskatinti kelionės draugai gavo šansą apsistoti viename pigiausių viešbučių mieste, taip išvengdami naktinių klajonių nesaugiuose miesto rajonuose.
Verdančių emocijų miestas
Trinidadas ir Tobagas - dvi didelės ir keletas mažų salų tarp Karibų jūros ir Atlanto vandenyno. Pirmąjai toks vardas skirtas švenčiausios Trejybės garbei. Antroji pavadinimą gavo dėl tabako. Labai keista - religijai pašvęstas Trinidadas garsėja kaip labai nesaugus ir pavojingas kraštas, kai žalingajame Tobage vyrauja visiškas atsipalaidavimas ir ramybė.
Net keista, kai turizmo biure kitą rytą sutikti žmonės beveik sutartinai skanduoja: „Nebūkite čia ilgai, važiuokite į Tobagą". Pabandome įsivaizduoti tokioje situacijoje lietuvį, siunčiantį keliautojus į Latviją ar Lenkiją. Nepavyksta. Tikrai keista.
Kol kas Port of Spain tikrai baugina. Žmonės šurmuliuoja gatvėse, nekreipdami į tave jokio dėmesio, skersgatviuose girdisi neaiškūs šūkavimai, o paprašyti pagelbėti vietiniai gyventojai visada perspėja, kad būtume budrūs ir saugūs.
Vėliau pradedame po truputį prisijaukinti šį miestą. Čia, kaip ir Karakase ar kituose nesaugiuose taškuose, svarbiausi yra trys dalykai: nesišlaistyti tamsoje, laikytis pagrindinių gatvių ir turėti akis užpakalyje.
Žmonės čia karšti ir emocingi. Jeigu du draugai pasakoja anekdotą, girdi visa gatvė. Jei moteris bara savo sūnų, skamba visas kvartalas. Kiekvienas žodis palydimas išraiškinga kūno kalba, rankų ir galvos judesiais. Tas iš pradžių bauginęs triukšmas greitai tampa netgi smagus ir visiškai priimtinas.
Tiesa, saugumo pamiršti negalima. Net ir norint nepavyktų - užėjus į interneto kavinę tenka kalbėtis su... siena. Žinai, kad už jos yra žmogus, tačiau jo nematai, tiesiog išgirsti sumą ir per siaurą plyšelį paduodi pinigus. Prekybos centruose pirmiausiai turi įveikti apsauginių žvilgsnius, o prekybininkų pilnoje gatvėje iš pardavėjų išgirsti raginimą neiti toliau šios gatvės ribų, nes apiplėšimo galimybė - šimtaprocentinė.
Laikraščiai skaičiuoja mirtis
Port of Spain mieste klesti prekybos, pramonės ir aptarnavimo sferos, tačiau tai nėra turistams palankus miestas. Didelės viešbučių kainos, brangus maistas ir jau minėti dalykai skatina užtrukti čia kuo trumpiau. Laikomės sutarto su belgais plano - išsinuomoti automobilį ir apvažiuoti salą per kelias dienas, o vėliau laivu persikelti į Tobagą.
Džimis su Sara pasisiūlo surasti geriausią automobilių nuomos pasiūlymą, o mes tuo tarpu naršome miesto gatves. Randame daug parduotuvių ir prekybos centrų, išsigryniname pakankamai pinigų ateičiai, panaršome internetą, o vakare aptariame su draugais dienos įspūdžius.
Per tą laiką jie jau sugebėjo paskambinti kelioms agentūroms, nueiti į kažkokį animacinį filmą kino teatre ir grįždami iš jo susipažino su draugišku taksistu, kuris pasiūlė nuomotis automobilį iš jo draugo už labai palankią kainą.
Draugiškas taksistas Port of Spain mieste... Skamba įtartinai, tačiau Sara tikina, kad juo pasitiki ir viskas bus gerai - rytoj dvyliktą jo draugas atgabens automobilį prie viešbučio. Atėjus kitam rytui ir išmušus dvyliktai, jau sėdime laukiamajame, vartydami ryto spaudą.
Čia nieko naujo: mirtys, žmogžudystės ir apiplėšimai. Vieno puslapio rubrika taip ir vadinasi: „Žmogžudystė Nr. 91". Dienoms bėgant, numeris keičiasi. Šį kartą rašoma, kaip vakar gretimame rajone 21 metų vaikinas konflikto metu buvo pašautas pora metų vyresnio žudiko. Tiesa, nukritęs ant žemės jaunuolis spėjo išsitraukti savo ginklą ir prieš mirdamas sužeidė užpuoliką.
Iškart po šios istorijos - graudus motinos komentaras, su įmantriomis detalėmis, kaip ji verkė ir grąžė rankas, kalbėdama apie jau antrą nužudytą sūnų (pirmasis nušautas užpernai). Skaitant šiaušiasi plaukai, tačiau tokie jau čia papročiai. Gaujos savo santykius aiškinasi trumpais ir konkrečiais šūviais, diskusijas palikdamos pomirtiniam gyvenimui.
Vartant laikraštį paskambina mūsų automobilio nuomotojas ir trumpai paaiškinęs, kad negali padėti, meta ragelį. To ir buvo galima tikėtis. Padedami malonios viešbučio šeimininkės puolame ieškoti rimtų automobilių nuomos kompanijų pasiūlymų, tačiau greitai nuleidžiame rankas - prieš savaitgalį visi automobiliai jau išgraibstyti.
Sara su Džimiu jaučiasi nekaip, tačiau greitai rankame išeitį - galime pabandyti jau šiandien pajudėti į Tobagą, palikdami Trinidado naršymą ateičiai. Žydrės idėja greitai sulaukia patarimo ir netrukus atsisveikinę su draugišku „Virdulio" kolektyvu leidžiamės link kelto į Tobagą. Planai pasikeitė 180 laipsnių, bet dėl to tik linksmiau.
Valdas
