Amžiaus kova: katinai prieš eržilus
Guirijos miestelyje, iš kurio keliama į Trinidadą ir Tobagą, turėjome puikią progą pamatyti nacionalines krepšinio varžybas. Tiesa, per televizorių, bet emocijų buvo pakankamai – jau trečio kėlinio pradžioje skrandį sutraukė isteriškas juokas.
Vardan tiesos, reikėtų paminėti, kad populiariausias sportas Venesueloje yra beisbolas, bet ir krepšinis nenukištas žemiau vaterlinijos, netgi pasitaiko žmonių, kurie žino Lietuvos rinktinę. Krepšinio lankų matėme beveik kiekviename kaimelyje, o kartais ir žaidžiančių jaunuolių išvystame. Savotiškai žaidžiančių.
Per televizorių rodytos krepšinio rungtynės patvirtino mano spėjimus apie venesuelietiško krepšinio principus. Tai yra „bėk ir mesk“ stiliaus žaidimas, kuriame galvoti nereikia – reikia rodyti save. Po puikių kamuolio varymo pamokų pamatysite staigų prasiveržimą, tada perdavimą atgal, jei čia nebus padaryta klaida, sulauksite dar vieno prasiveržimo ir... kamuolio skrydžio į tribūnas.
Taigi stebime rungtynes. Žaidžia katinai (gatos de monagas) prieš ristūnus (trotamundos). Finalo serija. Komentatorius, matyt, pasiskolintas iš Brazilijos ir anksčiau komentavęs futbolą, nes po kiekvieno tolimo taiklaus metimo šaukia: „Triiiiiiiiiiiitaaaaaaaškiiiiiiiiissssssss!“. Nepasakytum, kad čia gerklė labiau išvargsta, nes taiklių tritaškių metimų būna beveik tiek pat, kiek per futbolo rungtynes įvarčių.
Įpusėjus antram kėliniui pradedu suprasti, kodėl krepšinis ispaniškai vadinamas „baloncesto“ – panašu, kad žaidėjai iš tiesų treniruojasi su balionais. Štai ristūnų komandos gynėjas pribėga prie tritaškio linijos, ilgai mala kamuoliu tarp kojų ir paskutinėmis atakos sekundėmis sveidžia jį per varžovo rankas. Tuo pačiu metu dar sugeba pašokti ir juokingai sulenkti kojas per kelius.
Metimas toks netaiklus, kad po smūgio į lentą netikėtai tampa perdavimu komandos draugui. Deja, irgi netaikliu. Tada kamuolį atkovoja katinai ir bėgdami į puolimą sužingsniuoja. Nieko tokio, nes netrukus puolime prasižengia ristūnai. Katinai atsako netaikliu tritaškiu. Ristūnai čiumpa kamuolį ir prašo minutės pertraukėlės, po kurios įmeta iš toli ir leidžia padirbėti komentatoriui,
Smaginamės stebėdami šias katastrofiškas rungtynes, kurioms pasibaigus lieka vienintelis neatsakytas klausimas – kaip abi komandos sugebėjo viršyti 70 taškų ribą? Atsakymas, tikriausiai, yra paprastas – gynybos matyti taip ir neteko. Bet kuri kita komanda, sugebanti gintis, turi šansų laimėti prieš Venesuelos rinktinę.
Tad miegokite ramiai, lietuviai žaidžia geriau. Labai tikiuosi, kad po olimpinių žaidynių nuvykus į Argentiną, galėsiu pakartoti tą patį.
Valdas
