Laiko košė
Tą naktį, kai Lietuvoje laikas buvo pasuktas valandą į priekį, nemiegojau nė truputėlio. Šiek tiek žiūrėjau televizorių (rodė „Draugų“ pirmojo sezono paskutines serijas), po to daug rašiau, nes už lango nenutylanti muzika ir apgirtusių miestiečių sapaliojimai neleido atsipalaiduoti ir užmigti.
Tačiau bėda ne čia. Kaip tik šiuo metu savo tikruosius nagus pradeda rodyti laiko skirtumas. Einame miegoti ne anksčiau, kaip vidurnaktį, nes taip esame įpratę, o biologinis laikrodis tuo metu jau stuksena į smegenų žadintuvą – laikas keltis. Metas į darbą.
Galbūt iš pradžių ir pasitaikydavo naivių minčių, kad darbus užmiršim vos tik lėktuvui pakilus. Dvi savaitės – tas laiko tarpas, kurį saugiai gyvenome savo trapiame pirminių iliuzijų kokone. Dabar jau pradedame lukštentis laukan. Maždaug tiek anksčiau trukdavo mūsų įprastos atostogos, todėl ir dabar už racionalumą atsakingos smegenų ląstelės jau skanduoja – pailsėjot, laikas grįžti.
Žmogaus organizmas – labai inertiškas dalykas, jis lengvai įpranta prie tam tikrų sąlygų, pavadina jas komfortu ir nieku gyvu nenori to prarasti. Kalbu ne apie materialų komfortą – vardan tikslo mes galime nakvoti ir visiškame urve, užuot laužę ietis dėl karšto vandens ar oro kondicionieriaus. Šis komfortas yra įpročių komfortas, tad įpročiai jau siunčia telegramas, kad norėtų grįžti atgal.
Žydrė jau kelintą naktį sapnuoja su buvusiu darbu susijusius sapnus. Aš nebeužmiegu iš viso. Nežinau, kas geriau, nes nemiegodamas irgi prisigalvoji įvairiausių dalykų. Gerai, kad rytoj sekmadienis ir niekur nereikia važiuoti, nes tikiuosi, kad parašęs šį tekstą, galų gale užmigsiu. Nepaisant to, kad Lietuvoje tuo metu jau bus antra valanda dienos.
Vis dėlto, net iš laiko juostų privirtos košės galima išsrėbti šį tą gero.
Esame kalnų miestelyje Karipėje. Nieko čia labai ypatingo – vos dvi gatvės, keli restoranai, viešbučiai ir parduotuvės, kelios interneto kavinės, keli tūkstančiai žmonių ir keliasdešimt girtuoklių, kas vakarą kriokiančių po langais. Tarp jų yra viena mergina, kuri mėgsta garsiai ir isteriškai juoktis.
Vis dėlto, rekomenduoju atkreipti dėmesį į antrą pastarosios pastraipos žodį. Taip, aplink yra kalnai – vienintelė ir esminė šio miestelio vertybė. Kai nutyla iš automobilių trenkiantys lotyniški ritmai ir paryčiais nulūžta paskutinis girtas balsas, pradeda kalbėti kalnai.
Žmogui sunku suprasti šią kalbą. Iš pradžių ji vos girdima apsnūdusios ausies, ir primena ant sienos rėpliojančio tarakono krebždenimą. Kiek vėliau žodyną papildo gaidžių giedojimas, kurį galiausiai nustelbia lakštingalos gerklė. Kartais pasigirsta varlės kurkimas, tačiau greta nėra kūdros, todėl esu linkęs įtarti balandžius. Išlendanti saulė jau skaido užuolaidą į šviesos kvadratėlius, tad lieka tik nutraukti tą medžiagos gabalą į šalį ir klausytis, kaip kalnų kalbą papildo vis nauji žodžiai.
Vien dėl to verta atvažiuoti į Karipę. Ir nemiegoti bent vieną naktį.
P.s. Vos padėjus tašką po paskutinio sakinio, bažnyčios varpas stilingai išmušė šeštą valandą. Netrukus kalnai nutils, leisdami kalbėti žmonėms, magnetofonams ir varikliams. Metas keltis. Labanakt.
Valdas
