Kas blogesnio?
Kad neatrodytų, jog mūsų gyvenimas cukrumi barstytas ir sūriu jūros vandeniu nulaistytas, pateikiame ir daugelio iki šiol nutikusių blogybių santrauką. Kaip sakoma, padės pilną paveiksliuką susidėlioti.
Svoris
Kuprinės išvykstant svėrė tiek, kad išgąsdino net mus pačius – oro uoste sumetę daiktus ant svarstyklių prie check-in pamatėme, kad Žydrės nugara papildomai pasunkėja 16, mano – 20 kilogramų. O taip stengėmės, gramus skaičiavome...
Jau Ispanijoje supratome, kad kuprinių svoris yra blogis. Kol nuvykome iki mūsų draugo Rubeno namų, dar kokias dešimt minučių stengėmės sureguliuoti kvėpavimą prie laiptinės durų. Tada nusprendėme ryžtingai mažinti kuprinių svorį. Bet... Tai nėra taip lengva.
Kaip gali palikti savo mylimiausius marškinėlius ar kokį prakeiktą dušo želė, jei nežinai, kada jo gali prireikti? Laimei, netikėtai atradau, kad į kelią per neapsižiūrėjimą pasiėmiau net du puspilnius šampūno buteliukus. Vienas be jokios sąžinės graužaties liko Rubenui. Žydrė tuo tarpu guodėsi, kad kasryt suvalgo po vieną iš namų pasiimtą traputį, taip sumažindama kuprinės svorį 50 gramų. Irgi šis tas.
Šiuo metu mūsų kupriukai jau sveria mažiau – įpratome beveik kiekvienoje nakvynės vietoje palikti po kokį niekutį, taip bent psichologiškai sumažindami savo naštą. Kita vertus, ir nugaros jau pradeda priprasti.
Pinigai
Apie Venesuelos pinigų sistemos gudrybes jau rašiau, tad daugiau neišsiplėsdamas galiu tik pasikartoti, kad ši problema išlieka. Mano dolerių atsargos jau išseko, Žydrė dar turi šiokį tokį šiaudą, bet jeigu ir Trinidade nepavyks susitarti su bankomatais, bus negerai.
Karštis
Iš pradžių saulė čia labai maloni. Visas kūnas tiesiog traukia pirmuosius spindulius ir stengiasi pamiršti žiemišką Lietuvos šaltį. Po to karštis jau pradeda truputį varginti, o saulė jau degina kūną tiesiogine prasme, palikdama skaisčias raudonas dėmes ant sprando, kurias vėliau labai skauda.
Pirmą karščio bangą patyrėme dar Karakase, stovėdami eilėje prie keltuvo į netoliese esantį kalną. Tai truko tris valandas, po kurių atrodžiau, tarsi kažkas ant mano kūno būtų prisukęs raudoną galvą ir raudonas rankas.
Vėliau nuotykiai tęsėsi Santa Fe paplūdimiuose, kur net stipriausi kremai nepadėdavo normaliai pasikaitinti po saulute. Naktimis dejuoti iš skausmo nereikėjo, bet prieš versdamasis ant kito šono, turėdavai pabusti ir gerai pagalvoti, ar verta.
Ir turbūt nereikia pasakoti, kad ryte vis tiek pabundi anksčiausiai, nes kambary, nepaisant visų ventiliatorių, dažniausiai būna taip tvanku, kad daugiau nieko nesinori, kaip užsimesti ką nors ir šauti į lauką – ten vėsiau.
Dantys
Žydrei kaip ir nieko, o man vis dar nesibaigia dantų skausmai. Ta gudruolė savo dantukus susitvarkė laiku, likus dar metams iki kelionės, o aš – paskutiniomis savaitėmis. Todėl nenuostabu, kad ir dabar dar kartais turiu pabusti naktį dėl maudžiančio danties ir įkalti vieną kitą tabletę.
O dar ir liežuvis nuo paskutinių stomatologės nuskausminamųjų vaistukų dozės kažko neatsigauna – vienas šonas vis dar išlieka aptirpęs. Žiūrėsim, kurlink tai progresuos.
Keistuoliai
Iš dainos žodžių, kaip ir iš maldos velnio neišmesi. Taip ir čia – net pačioje gražiausioje vietelėje netrunka pridygti keistuolių, iš kurių kiekvienas savaip eina iš proto. Vienas, užsimovęs šortus ant kelnių ir ant nugaros nešiojantis savo paties nusimegztą kuprinę, tikina esantis alpinistas ir siūlo kelionę į netoliese esančias olas.
Kitas, jau minėtas senjoras El Mundo, kiekvieną rytą apdalina kokosais ir prašo pinigų romui. Dar kitas, sutiktas Karakase, nuolat rasdavo progą paprašyti smulkių, o negavęs garsiai šaukdavo ir baksnodavo pirštais. Buvo gal dvidešimtmetis, o atrodė baisiai – purvini balti šortai, iš kurių kyšo nutrintų stringų dirželiai, blizgantys aptempti marškinėliai ir spuogais nusėtas veidas.
Kitas, kaip blakė, prisvildavo kiekvieną vakarą, aiškindamas, kaip čia pavojinga, ir tikindamas, jog dar su mumis susitiks. Dar kitas visą vakarą žiūrėjo į mus ir kažką kalbėjo, badydamas pirštais į orą... Visų tų, periodiškai siūlančių ką nors nusipirkti, tiesiog neskaičiuojam. Tiesą pasakius, Indijoje baisiau, bet ir Venesueloje, ypač turistinėse vietose, nėra ramybės.
Smulkmenos
Visa kita, bent jau kol kas, dar nėra labai blogai. Muzika vis dar patinka, nors kasdien autobusuose, kavinėse ir visur kitur gaunant tokius jos kiekius, nežinia, kaip bus toliau. Kartais naktimis kandžioja uodai, kurie čia gana gudrūs – gali visas išsiteplioti priemonėmis nuo uodų, bet jie vis tiek ras kokią vietelę už ausies, kur tepalo nepateko, ir caktels.
Jau buvo ir pamestų kambario raktų (mea culpa), ir per didelių sąskaitų kavinėse, ir minusinių temperatūrų tarpmiestiniuose autobusuose, kai apsikloji viskuo, ką turi, ir stengiesi įveikti tą oro kondicionieriaus prakeiksmą, sukoncentruodamas dėmesį į rodomą filmą apie aligatorių...
Štai, Žydrę neseniai skruzdės užpuolė. Susirado saldžiausias džiovintų vaisių atsargas jos kuprinėje ir ten apsigyveno. Neseniai išgyvendinome jas į vonios kambarį viename viešbutukyje, bet nežinia, ar visas.
Taigi šio to jau buvo, šio to dar tikriausiai bus. Kol kas su viskuo galima susitaikyti ir sugyventi, o iš sudėtingesnių situacijų greitai ištraukia vietinių žmonių nuoširdumas ir mūsų tarpusavio „susigrojimas".
Visa tai tik smulkmenos. Taip norėtųsi, kad ir toliau nemalonumai būtų tik smulkūs ir neverti dėmesio, o geri dalykai – tokie geri, kad užgožtų visą kitą.
Valdas
