Nusprendėme dalyvauti renkant Magelaną
Kažkaip olimpinis principas nubudo ir organizatoriams pratęsus konkurso anketų pateikimo laiką dviem savaitėms prisiruošiau pateikti paraišką įdomiausiam nuotykiui. Ko jau ko, o nuotykių keliaujant turėjome sočiai, bet labiausiai vertas dėmesio pasirodė azerbaidžanietiškas svetingumas.
Pristatau:
Azerbaidžanietiškas svetingumas
Į Azerbaidžaną su Žydre vykome neturėdami nei rezervacijų viešbučiuose, nei konkrečių planų. Norėjome aplankyti Baku, po to nuvykti į Kalnų miestelį Lahič ir grįžtant atgal į Gruziją vienai nakčiai sustoti Saki mieste. Tikėjomės įprastos savarankiškos kelionės, tačiau azerų svetingumas greitai privertė pakeisti mūsų nuostatas.
Pirmiausiai su rytietišku svetingumu susidūrėme dar Azerbaidžano konsulate Tbilisyje. Tikriausiai lengviau būtų autostopu nuvykti į mėnulį, nei gauti vizą šioje įstaigoje. Nurodytu laiku reikia atvykti, užsiregistruoti ir gavus mokėjimo dokumentą vykti į kitame miesto gale esantį banko skyrių. Po to reikia laukti tris dienas ir nurodytu laiku vėl atvykti į konsulatą, palikti pasą su apmokėta sąskaita, o po pietų atvykti dar kartą ir atsiimti pasą su viza.
Sužinojus apie tokią sistemą ir pamačius eiles žmonių, kasdien laukiančių prie ambasados, akimirkai praradome viltį – visiškai nesinorėjo pažintį su Tbilisiu iškeisti į vizos formalumų tvarkymą. Tačiau maldavimų lavinos prispaustas konsulato darbuotojas neatsilaikė ir paprašė palaukti, kol atvyks pats konsulas.
„Padėkite mums pamatyti Azerbaidžaną“, - šio argumento užteko, kad suminkštintume ir jo širdį. Vietoj trijų dienų tampymosi su įvairiausiais dokumentais, viza buvo padaryta per kelias akimirkas, o konsulas gal dešimt minučių pasakojo mums apie Azerbaidžano lankytinas vietas, žavėjosi atvirute su Vilniaus panorama ir kelis kartus užsiminė, kad jo šaliai atidarius konsulatą Lietuvoje jis labai norėtų ten dirbti.
Sėkmingai susitvarkę su pirma užduotimi po poros dienų jau sėdėjome naktiniame traukinyje iš Tbilisio į Baku. Keturviečiame kupė sutikome ir du azerus – Tufaną ir Bachlulą. Iš karto pagalvojau, kad pirmasis, slepiantis veidą po įspūdinga barzda, yra šventikas, o kitas, pasipuošęs dailiu kostiumu – tikras verslininkas. Klydau. Abu bendrakeleiviai buvo archeologai, grįžtantys iš Gruzijoje vykusio tarptautinio seminaro.
Tyla truko neilgai. Kurį laiką jie stebėjo, kaip mes nerangiai kuičiamės, nerasdami vietos savo kuprinėms, kol Tufanas neiškentęs nusikvatojo: „Tai taip ir sėdėsite apsikrovę?“. Už liežuvio traukti naujųjų draugų nereikėjo – po kelių minučių abu jau vienas kitą perrėkdami pasakojo mums savo įspūdžius, aptarinėjo Kalnų Karabacho problemą ir gyrė mūsų pasirinkimą aplankyti Azerbaidžaną, o ne Armėniją.
Vos kirtus sieną, draugai visai įsismagino – išsitraukė savo vakarienę ir puolė mus vaišinti, užsigeriant azerbaidžanietiška trauktine. „Betgi jūs musulmonai“, - negalėjome patikėti. „Mes šiek tiek kitokie musulmonai, laisvesni“, - paaiškino naujieji draugai.
Visą vakarą klausėmės neįtikėtinų istorijų apie archeologinius kasinėjimus šios šalies žemėse, apžiūrinėjome jų iškastų moters su vaiku rankose griaučių nuotraukas. Archeologams čia tarsi rojus, nes Azerbaidžanas glaudžia vienos seniausių kultūrų palikimą. Baksteli su kastuvu į žemę – ir laukan jau veržiasi arba naftos šaltinis, arba senovinės vazos, įrankiai ir interjero elementai. Nenuostabu, kad įsitraukę į šias istorijas, atmiežtas gausybe tostų ir palinkėjimų, miegoti nuėjome gerokai po dvyliktos, pasibaigus ir azerų trauktinės, ir mūsų menkoms „bobelinės“ atsargoms.
Kitą dieną priartėjus išsiskyrimo akimirkai paaiškėjo, kad mūsų draugai taip paprastai neketina palikti lietuvių porelės ramybėje. Jie įgrūdo mums į kuprines namuose pagaminto medaus ir pareiškė, kad jau suplanavo susitikimus su savo pažįstamais kituose kelionės taškuose. Nieko rimto nesitikėjome, kol po Baku praleistos dienos nuvykus į kalnų miestelį Lahič, jau prie autobusiuko mus pasitiko stambus vyriškis su ūsiukais. „Jūs mūsų draugai iš Pabaltijo?“, - paklausė jis ir net nelaukęs atsakymo čiupo vieną iš mūsų kuprinių.
Pabandėme jam pasakyti, kad iš pradžių norėtume susirasti svečių namus, apsistoti, o tada galėtume vėl susitikti su juo, tačiau sulaukėme gana konkretaus atsakymo: „Mūsų kaime kiekvienas namas – viešbutis“. Teko nulenkus galvas kulniuoti paskui Achmedą į jo namus, kuriuose jau laukė vaišėmis nukrautas stalas. Buvome gana išalkę, todėl labai nesipriešindami kibome į avienos kotletus su gardžiomis salotomis. Šeimininkas sėdėjo kitoje stalo pusėje ir gliaudė mums riešutus, kol jo dukros nešė ant stalo arbatą, užkandžius ir saldumynus, o žmona virtuvėje gamino vis naujus patiekalus.
Neįtikėtina. Prieš mus sėdi pirmą kartą gyvenime matomas žmogus ir kartu su savo šeimos nariais elgiasi taip, tarsi svečiuose viešėtų kokios nedidelės valstybės prezidentas! Jautėmės nejaukiai, tačiau greitai slogutis išsisklaidė, nes naujasis draugas buvo tikrai įdomus žmogus ir su juo buvo lengva bendrauti. Vėl kalbėjomės apie Kalnų Karabacho okupaciją, gyvenimo mažame kaimelyje privalumus ir trūkumus, jo šeimą.
Vėliau Achmedas mums surengė puikią ekskursiją po Lahič miestelį, pasakodamas apie senovinę vandentiekio sistemą, namų statymo ypatumus, kai tarp kelių akmenų eilių sienoje įterpiamas medinis balkis, padedantis amortizuoti svyravimus žemės drebėjimo metu. Aplankėme keletą jo draugų, meistraujančių visokius ūkiui reikalingus įrankius ar renovuojančių senus indus. Užsukome ir į muziejų, kuriame dirba šeimininko žmona.
Vakaras prabėgo Achmedo namuose, ragaujant dar sotesnę už pietus vakarienę ir žiūrint azerbaidžanietiškas žinias bei futbolo rungtynių transliaciją. Buvo akivaizdu, kad ši šeima nėra pasiturinti, tačiau mes buvome aptarnaujami kaip karaliai. Tik spėk apie ką nors pagalvoti ir tas daiktas jau nešamas ant stalo ar brukamas į rankas. Smagiausia, kad šeimininkas periodiškai sulaukdavo skambučio iš Baku, ir atsakinėdavo Tufanui, kaip mes jaučiamės ir ar esame patenkinti.
Žinoma, kad buvome patenkinti, tik gal kiek pavargę, nes nuolatinis trijų dienų bendravimas jau pradėjo sekinti. Tikėjomės kitą dieną pabėgti nuo to rytietiško svetingumo ir rasti bent pusdienį sau. Deja – jau pakeliui į Saki mus pasivijo Tufano skambutis: „Kai atvyksite į miestą, paskambinkite šiuo numeriu ir jus pasitiks mano draugas“.
Po trumpo pasitarimo nusprendėme šį kartą draugystės atsisakyti, nes trečią kartą klausyti pasakojimų apie Kalnų Karabachą nebeturėtume jėgų. Nakvynės vietą ir kelias žymias vietas susiradoe patys, o kitą dieną po smagaus pokalbio su muitininkais, kurie elgėsi ne kaip pareigūnai, o kaip seni draugai, palikome Azerbaidžaną, išsiveždami čionykštį svetingumą, kaip netikėtą ir smagų nuotykį.
Valdas
