Otherside.lt: kalba Žydrė :)
Investavę kelias minutes sužinosite šį tą daugiau apie crossroad.lt bendraautorės Žydrės gyvenimą. Perspausdiname jos interviu, duotą gimtojo krašto laikraščiui - Kėdainių "Rinkos aikštei".
Iš banko – į Pietų Ameriką
Aistringa keliautoja, aplankiusi 29 užsienio šalis, programos ,,Vilnius–Europos kultūros sostinė 2009“ ambasadorė, žurnalistė Žydronė Lukšytė vasario mėnesį ketina palikti perspektyvų komunikacijos vadovės darbą viename didžiausių šalies bankų.
Buvusi kraštietė, kol kas vis dar akcinės bendrovės ,,Hansabankas“ darbuotoja, pagaliau nusprendė įgyvendinti savo svajonę – vienerius metus patyrinėti Pietų Ameriką. Per tą laiką ji ketina aplankyti Venesuelą, Kolumbiją, Ekvadorą ir kitas Pietų kontinento šalis – planuose iš viso 11 valstybių.
Daržilingo arbatos laukuose
Todėl šiuo metu ji tobulina ispanų kalbą, kurios pradmenų išmoko dar gyvendama Kėdainiuose, ir skaito Pietų Amerikos rašytojų – Paolo Koeljo, Gabrielio Garsijos Markeso, Chulio Kortasaro ir kitų autorių knygas bei ruošiasi kelionei į šį žemyną.
Aistra kelionėms
– Ar specialiai ruošiatės planuojamoms tolimoms kelionėms?
– Mėgstu keliauti. Kasmet stengiuosi kažkur išvykti, nes kelionės padeda sugrįžti, pažvelgti į Lietuvą naujomis akimis ir ją labiau mylėti. Esu buvusi daugelyje Europos ir Azijos šalių, kai kuriose Afrikos valstybėse.
Kad įspūdžiai būtų kuo tikresni, prieš išvykdama į kurią nors šalį visuomet stengiuosi kuo daugiau apie ją sužinoti. Jei ketinu vykti į Kiniją, pagilinu žinias apie tos šalies istorijos verpetus, išmokstu keletą sakinių kinų kalba (nors tai nėra paprasta, nes kinų kalbos tonavimas itin sudėtingas), skaitau knygas apie Dao filosofiją, kuri Kinijoje atstoja religiją (kartu su komunizmu), peržiūriu kelis su ta šalimi susijusius filmus.
Greta Kančengjungos - trečio aukščiausio kalno pasaulyje
Jei vykstu į Indiją, susipažįstu su induizmo ir budizmo religijomis, mokausi mandagumo frazių hindi kalba. Turint daugiau išankstinės informacijos galima geriau susikalbėti su vietiniais žmonėmis, geriau juos pažinti. Vien prabilęs į žmogų jo gimtąja kalba jau sulauki nuoširdžios reakcijos, daug mieliau su tavim bendraujama toliau.
Na, o jei parodai, kad domiesi to krašto istorija ir kultūra, gali įsigyti ne vieną draugą svečioje šalyje ir apsilankyti ten dar ne kartą.
– Kuri šalis paliko didžiausią įspūdį? Ką Jums duoda kelionės?
– Man kelionės – tai galimybė pažinti kitas kultūras, šalis, kitokią gamtą, papročius ir tradicijas. Žodžiu, tai būdas plėsti akiratį ir pažinimą. Per tai ateina ir kitoks gyvenimo Lietuvoje suvokimas – pažinęs kitas šalis, labiau vertini ir savo šalies grožį bei papročius.
Pažinimo prasme didžiausią įspūdį paliko tos šalys, kurių kultūra labiausiai skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje – tai Marokas, Indija, Kinija. Tačiau daug įdomaus galima atrasti ir kaimyninėje Latvijoje ar Rusijoje.
– Daug keliavote po Rytų šalis. Galbūt susidomėjote rytietiška filosofija?
– Nėra taip, kad domėčiausi vien tik Rytais. Mane apskritai domina pasaulio pažinimas. Kelerius metus iš eilės keliavau po musulmoniškas šalis – Maroką, Turkiją, Egiptą ir kt. Domėjausi tų šalių papročiais ir tradicijomis, bandžiau suprasti, kaip gyvena žmonės, užaugę visai kitokioje kultūroje nei čia, Lietuvoje.
Vėliau sudomino Azija – aplankiau Indiją, Kiniją ir Azerbaidžaną. Vėlgi stengiausi kuo daugiau sužinoti apie tas šalis ir ten gyvenančius žmones. Kur bebūčiau, man norisi pažinti vietinius žmones, patirti, kuo jie gyvena, taip pat norisi atrasti ypatingus gamtos kampelius – grožėtis snieguotais kalnais, nuo jų garmančiais upeliais, ypatingų formų uolomis ar stebėti, kaip dykumoje vėjas nesulaikomais šuorais pusto smėlį.
Indijoje, budistų šventykloje
Kai naktį dykumoje užlipi ant didžiulės kopos (jos fone aukščiausia palmė atrodo vazoninės gėlės dydžio) ir aplinkui nematai nė vieno žiburėlio, tik, atrodo, taip arti šviečiančias žvaigždes, užgniaužia kvapą nuo pasaulio didybės ir ,,kūrybinio užmojo“.
Supranti, kad dar yra daug dalykų, kuriuos būtų galima sau atrasti. Taip pat supranti, kad viso gyvenimo kontekste tavo kasdieniai rūpesčiai yra menki, o svarbiausi dalykai dažnai neįvertinami – kad tave supa mylimi žmonės, kad esi sveikas, kad gali užsiimti mėgiama veikla, pagaliau – kad gali užkopti į tą aukštą kopą.
Dar labiau sukrečia protą, kai skurdžiausiuose pasaulio regionuose matai laimingus, gyvenimu besidžiaugiančius žmones. Gyvendami ankštose, skurdžiose pašiūrėse, kurios net iš tolo neprimena kad ir labiausiai suklypusių lietuviškų namų, ar net gatvėse tie žmonės atrodo laimingesni nei dalis lietuvių. O tai reiškia kad laimė nepriklauso nuo to, ką turi. Ir kad laimės galbūt galima mokytis.
Jaunimo temas iškeitė į ekonomiką
– Kodėl pasirinkote žurnalistikos studijas?
– Dar mokyklos suole supratau, kad ateitį noriu sieti su žurnalistika, pradėjau rašyti į rajono laikraštį. Iš pradžių rašiau apie viską, net kūriau eilėraščius. Beje, pradėjus studijas vienas dėstytojas pasakė, kad pirmame kurse eilėraščius rašo apie 80 procentų studentų, antrame – rašančių lieka apie 60, o ketvirtame – jau tik 20. Taigi dabar eilėraščių neberašau.
– Profesinę karjerą pradėjote Lietuvos radijuje. Kaip visgi patekote į ekonomikos sritį?
– Baigusi Vilniaus universitetą septynerius metus dirbau žurnalistikoje. Ketverius iš jų Lietuvos radijuje rengiau reportažus ir laidas jaunimo tematika. Čia dirbti pradėjau dar studijuodama. Tuomet jaunimo temos buvo artimos.
Vėliau žurnaluose ,,Veidas“ ir ,,Lietuvos rinka“ rašiau ekonomikos temomis. Tuomet artimesnė tapo ekonomika. Galbūt rašyti apie tai, kuo gyveni, yra labai natūralu. Studijų metais artimesnis buvo jaunimo gyvenimas ir problemos, vėliau sudomino tikslesnė verslo žiniasklaida, kur tenka bendrauti su įdomiais žmonėmis, stebėti šalyje vykstančius procesus.
Prie "Hansabanko" būstinės Taline
Be abejo, viskuo reikėjo domėtis ir mokytis, nes norint rašyti ekonomikos temomis, reikia papildomai domėtis. Galbūt tai ir lėmė mano posūkį į banką – norėjosi giliau pažinti tai, apie ką rašai, tiesiogiai pabūti ekonomikoje ir versle, pamatyti kaip čia vyksta procesai.
– Daugiau nei ketverius metus dirbate akcinės bendrovės ,,Hansabankas“ komunikacijos vadove. Ar pati išbandote banko siūlomas paslaugas?
– Darbas banke įdomus. Štai dar visai neseniai tokie nauji dalykai, kaip dabar itin populiari banko kortelė, atrodė sunkiai suprantami. Dabar statistiškai šalies gyventojai turi po dvi mokėjimo korteles. Šiandien tai paprastas ir suprantamas dalykas.
Vėliau atsirado būsto paskolos, žmonės pradėjo skolintis. Jie suprato, kad protingai paskaičiuojant savo galimybes galima skolintis pinigų. Dabar atėjo taupymo ir investavimo banga. Visas naujoves išbandžiau ir pati, nes man smalsu žinoti, apie ką mes kalbame. Tikrai turiu kelias skirtingas banko korteles, išbandau jų privalumus, naudojuosi ir kitais banko produktais. Manau, geriausiai gali perteikti tai, ką pats esi išbandęs ir žinai, kas tai yra.
Darbas, šeima ir savirealizacija
– Kokia vieno didžiausių banko komunikacijos vadovės darbo specifika?
– Komunikacijos vadovas yra atsakingas už banko vidinę ir išorinę komunikaciją. Kitaip tariant, už tai, kad visą reikiamą informaciją apie banką, jo teikiamas paslaugas ar pokyčius banke laiku gautų tiek banko darbuotojai, tiek išorinės auditorijos – žiniasklaida, klientai ir kt.
Kadangi banke dirba jau daugiau nei 3000 darbuotojų visoje Lietuvoje, įskaitant ir šaunų šio banko kolektyvą Kėdainiuose, tai informacijai perteikti reikia pastovių, organizuotų priemonių, neužtenka apie pokyčius pranešti skambučiu ar žinute. Kas savaitę leidžiame specialų laikraštį banko darbuotojams, veikia vidinis intranetas – internetinis puslapis, matomas tik darbuotojams.
Vidinė komunikacija kiekvienoje didelėje organizacijoje yra labai svarbi – nuo to, kiek darbuotojai žino apie savo organizaciją, priklauso, kiek informacijos jie suteiks ir klientams. Kita veikla – žiniasklaidos informavimas apie banko veiklą – labiau matoma iš išorės.
– Ar dažnai pažįstami ir artimieji kreipiasi į Jus patarimų ir pagalbos, susijusios su bankininkyste?
– Gana dažnai. Kartais juokauju, kad jei nedirbčiau komunikacijos srityje, jau galėčiau pretenduoti į asmeninės bankininkės poziciją. Natūralu, kad draugams ir pažįstamiems visuomet knieti pasikonsultuoti – jie tiki, kad gaus tikrai nuoširdų ir žmogišką patarimą.
Visuomet stengiuosi pasidalinti su draugais ar artimaisiais savo patirtimi – kokiomis bankinėmis paslaugomis pati naudojuosi ir ką rekomenduočiau kitiems. Tačiau išsamesnio patarimo visuomet nukreipiu į savo kolegas – puikius šio darbo profesionalus. Žinau, kad tiek Vilniuje, tiek Kėdainiuose jų tikrai daug.
– Dauguma žmonių mano, kad bankininkai – turtingiausi žmonės. Ar tai tiesa?
– Man turtingiausias tas žmogus, kuris dirba mylimą darbą, turi mylimą ir mylinčią šeimą bei realizuoja save tiek darbe, tiek laisvalaikiu. Manau, tokių žmonių tarp bankininkų yra nei mažiau, nei daugiau nei tarp kitų profesijų.
– Kaip atsipalaiduojate po ilgos darbo dienos?
– Ypatingų metodų neturiu – kartais susitinku su draugais, paskaitau knygą, išeinu pasivaikščioti. Savaitgaliais mėgstu klaidžioti Vilniaus senamiesčio gatvelėmis. Vasarą patinka išvažiuoti į gamtą.
Į gimtinę – pasitaikius progai
– Ar dažnai apsilankote gimtinėje?
– Norėčiau dažniau, bet stengiuosi apsilankyti, kai galiu. Kėdainiai man – ypatingas miestas, turintis savo dvasią ir istoriją. Džiaugiuosi, kad užaugau tokią seną istoriją menančiame mieste. Kai augi, galbūt to ir nesureikšmini, bet vėliau palyginęs savo miestą su kitais supranti, kad turi kuo didžiuotis ir tau gera čia grįžti.
Kėdainiuose prisimenu ir daug šiltų, nuoširdžių žmonių tiek iš mokyklos laikų, tiek vėliau sutiktų. Ir Vilniuje nuolat sutinku kraštiečių – visuomet būna smagu išsiaiškinti, kad vienas ar kitas žmogus, kurį vertinai kaip profesionalą, yra iš to paties krašto.
Su klasės draugais bendraujame retai – kartą per 2-3 metus susiorganizuojame kokį neformalų susitikimą, bet net ir retsykiais susitikę turime apie ką pakalbėti.
– Kas Jums yra šeima?
– Kiekvienas žmogus turi šiek tiek asmeninės erdvės, o ji man susijusi su šeima. Galiu tik pasakyti, kad čia man sekasi – mane supa puikūs žmonės. Labai branginu savo santykius su mama, ji man labai brangus žmogus. Bet mūsų giminė yra labai plati ir man smagu nuolat susitikti su visais.
Autorė: Aušra Malinauskienė, teksto autorinės teisės priklauso "Rinkos aikštei"
Valdas
