dienoraštis

Kaip šiandien menam save stovinčius Kinijos nacionaliniame parke ir žvelgiančius į snieguotą viršūnę. Trys tūkstančiai metrų... Ohoho, vyryčiai! Po Ekvadore aplankyto Cotopaxi ugnikalnio mastelis neabejotinai keisis. Nors patyrę laipiotojai tikriausiai springtų iš juoko, sužinoję apie mūsų kopimą, bet mums penki kilometrai arčiau dangaus yra didelis dalykas.

Po penkių kelionės mėnesių yra labai keista mažo Ekvadoro miestelio gatvėje pamatyti lėtai žingsniuojančius pažįstamus žmones. Dar keisčiau išgirsti lietuvių kalbą ne iš mūsų lūpų, o kai viešbučio kambarėlyje pakvimpa lauktuvėmis (rugine duona ir vytinta mėsa), atrodo, tarsi realybė liko kažkur kitame pasaulyje, atvedusi mus į pasaką.

Lygiai 33 dienos – tiek laiko mums prireikė, kad nuo Amazonės žiočių nukeliautume iki Peru miesto Iquitos. Jau tikriausiai žinot, jog tai didžiausias pasaulyje sausuma nepasiekiamas miestas. Bet tai visiškai nereiškia, kad turistai jo irgi nepasiekia.

Lietuvoje netrūksta istorijų, kaip Šengenui sustiprinus sienų apsaugą, pasienio kaimelių gyventojams prireikė vizų, kad galėtų patekti į savo daržą ar bažnyčią. Brazilijos, Peru ir Kolumbijos pasienyje tokių problemų nėra – lakstyk skersai sienas, kaip tik išmanai.

Paskutinė kelionės braziliška Amazone atkarpa mums jau panaši į desertą. Laivuose esame senbuviai, visas taisykles išmanome, šiek tiek pramokome portugališkai, todėl ir su bendrakeleiviais bendrauti lengviau. Netgi pradedame rūpintis, kaip čia reikės ateityje lovose miegoti – juk hamakai tokie patogūs...

Atvykę į Manausą, pirmiausiai skiriame porą dienų žaizdoms išsilaižyti. Žydrė susitvarko su peršalimu, o Valdas sugeba pirmą vakarą apsinuodyti braziliška pica ir kita diena primena statistą iš „Gyvųjų numirėlių nakties“. Po dviejų dienų vegetacijos pasijuntame geriau ir pradedame planuoti tolimesnę kelionę.

Smagūs žmonės tie brazilai. Nors prie žaizdos dėk – geriau už trauklapį pagydytų. Pakalbina, paklausinėja, geresnę vietą hamakui pasikabinti suranda ir kiekviena pasitaikiusia proga kelia nykščius į viršų. Tik, va, maisto gaminti tai jie nemoka, bet ir be valgymo Brazilijoje turime ką veikti.

Tą dieną puikiai sekėsi transportuotis: Prancūzijos Gvianoje autostopu iš Kajeno sėkmingai nusikapstėme iki pasienio, po to perplaukėme šalis skiriančią upę ir susirinkome antspaudus Brazilijoje. Kai po pusvalandžio jau turėjome bilietus į mums reikiamą Makapos miestą, širdis trankėsi smagiu brazilišku sambos ritmu. Deja, netrukus prasidėjo nuotykiai.

„Valio!” - šaukiame, pakrantėje pamatę Europos Sąjungos vėliavą. „Eikit po velnių!“ – jau po akimirkos siunčiame autobusų vairuotujus, už kelionę iki pagrindinio Prancūzijos Gvianos miesto Kajeno lupančius po 35 eurus. Taip, tikri plėšikai, tačiau jie turi teisę, nes gyvena Europoje su visomis europietiškomis taisyklėmis ir kainomis. Vienas mažas skirtumas: šita Europa yra Pietų Amerikoje.

Nusikrapštę nuo Bronsbergo kalno judame gilyn į Surinamą „Mercedes-Benz“ autobusiuku. Pamirškit olandų kalbą – visi juodaodžiai keleiviai aplink šneka „tongo“ arba „taki-taki“. Tai Surinamo vergų palikuonys, kurių protėviai turėjo drąsos pabėgti iš alinančių plantacijų ir įsikūrė ten, kur kolonizatoriai nebenorėjo jų ieškoti – šalies gilumoje stūksančiose džiunglėse.