dienoraštis

Kelias dienas pamirkę Karibų jūroje ir spėję pamilti šį Kolumbijos kampelį, išsiruošėme į Kartageną. Tai miestas, kuriame turėjome pamatyti puikiai išsilaikiusį senamiestį (beje, saugomą UNESCO), gynybinius įtvirtinimus, saugojusius Kartageną nuo piratų antpuolių ir... didžiausią turistų koncentraciją, randamą Kolumbijoje. Taip yra todėl, kad į šį pakrantės miestą užsuka kruiziniai laivai, naršantys Karibų jūrą.

Taganga... Palikome ten daug. Ne, ne pinigų – gyvenimas Karibų jūros pakrantėje buvo visai nebrangus. Palikome ten Prarastojo miesto dulkes ir nuovargį, autobusų triukšmą, žmonių burzdesį ir didelių miestų smogą. Mainais gavome kur kas daugiau – naują vietą pasaulyje, į kurią būtinai reikės sugrįžti.

Ne toks jau ir prarastas tas Prarastasis miestas. Čia užlipę pamatysite ne tik kelis turistų būrelius, bet ir nuolat apylinkėse patruliuojančių kareivių būrį. Šie prižiūri teritoriją ir saugo lankytojus, tik nelabai aišku, nuo ko. Tiesa, prieš kelerius metus čia sukilėliai buvo pagrobę turistų grupelę, bet dabar didžiausia grėsmė yra tik slidūs akmeniniai laiptai, siauri takeliai ir nuodingos gyvatės.

Trečią kelionės į Prarastąjį miestą dieną pabundame saulei vos pradėjus kišti nosį virš kalnų. Virėjas kaip visada vėluoja pagaminti maistą. Nusprendžiame spjauti į tą amžiną pusryčių kiaušinienę ir pagriebę po keletą sausainių bei įkalę geros kolumbietiškos kavos išeiname į žygį.

Iki Kolumbijos džiunglėse glūdinčio Prarastojo miesto reikia eiti velniškai gražia vietove. Saulės spindulių nepraleidžiantys medžiai, atgaivinantys upeliai, mažos ir juokingos indėnų trobos... Tik vieno dalyko gaila – žygis toks sunkus, kad aplinkos beveik nesimato. Tik dumblas, mulų kanopų pėdsakai ir kojas varginantys akmenys.

Nuėjom, pamatėm ir sugrįžom gyvi bei maždaug sveiki. Tokiu sakiniu būtų galima apibendrinti šešių dienų pragariškai sunkią kelionę į Prarastąjį miestą. Bet mes prieš apibendrindami dar šiek tiek papasakosim, kas tas Prarastasis miestas yra ir kodėl ten reikia (jeigu išvis reikia) keliauti.

Gal mes jau Karibų buvom pasiilgę, gal tiesiog likimas taip sudėliojo, bet po San Agustino ir dykumos iki pajūrio nuskriejome vos per savaitę. Žinom, žinom – kitiems tai pusė atostogų, bet mums tik labai trumpas laiko tarpas. Taigi pristatome: Bogota, Villa de Leyva ir Mompos.

Kai drėgnuoju sezonu beveik visą Kolumbiją kasdien vandeniu maitina liūtys, ši šalis įsigudrina turėti savo teritorijoje tikrų tikriausią dykumą su smėliu, kaktusais ir alinančiu karščiu. Na, o mes įsigudriname čia atvažiuoti ir tą dykumą apžiūrėti.

Kolumbijai pasisekė atsidurti puikioje vietoje, kur jungiasi du žemynai, saulė kepina ištisus metus, krantus skalauja Karibų jūra ir Ramusis vandenynas, o žemė glaudžia buvusių civilizacijų turtus. Kad nebūtų taip gerai, Kolumbijai buvo skirta visokio plauko sukilėlių, kokaino gamyklų ir kitos velniavos našta. Dėl to daug turistų prisibijodami šią šalį aplenkia. Ir padaro didelę klaidą.

Autobuse ant gretimos sėdynės klesteli indėnas. Juoda prašmatni skrybėlė, balti marškiniai kiek išpurvintomis rankovėmis, juodas diržas ir baltos, ties blauzdomis pasibaigiančios kelnės. „Esu Antrasis, - prisistato indėnas. – Antrasis Otavalas“.