dienoraštis

Šie metai buvo išskirtiniai. Dar niekad per dvylika mėnesių nesame nuveikę tiek daug įdomių dalykų. 2008-ieji tapo tarsi naujo gyvenimo pradžia. Galbūt skamba banaliai, tačiau tokio gyvenimo su kuprinėmis, bėgančiais keliais ir paso puslapius negailestingai marginančiomis žymomis dar nesame patyrę.

Iš esmės, kelionė susideda iš penkių dalykų: maistas, nakvynė, judėjimas, veiksmas, pirkiniai. Kiekvienas dalykas gali kainuoti brangiai, bet galima rasti ir alternatyvų.

Taksi automobilis, atvežęs mus į autobusų stotį, išvažiavo. Autobusas pajudėjo. Paskutiniai pamojavimai pro langą. Stotyje sutikta vokietė klesteli šalia ant sėdynės. Prasidėjo mano asmeninė savaitė. Ir Valdo asmeninė savaitė taip pat.

Sugalvoję šitą savaitės keliavimo atskirai avantiūrą abu įgavome po naują pagreitį. Vakarais puolėme aktyviai skaityti kelionių knygą ir planuotis savo būsimus maršrutus. Galiausiai sutarėme, kad aš vyksiu į Ekvadoro pakrantę ir apžiūrėsiu, ką Ramusis vandenynas siūlo patirti. Žydrė pasirinko kitą kryptį – Peru.

Esame anksčiau pasakoję, kaip patekome į keistą reiškinį Tobago saloje, vadinamą „Sunday school“. Nesvarbu, kad idėjos įgyvendinimas buvo nekoks (daug turistų, besišlaistančių mažame, vienos gatvės kaimelyje ir kelios dešimtys girtų vietinių), bet pati idėja buvo gera: kiekvieną sekmadienį sušaukti muzikantus į vieną vietą, kur jie galėtų groti, o lankytojai – mokytis (groti, šokti ar dar ko nors). Taigi, mes skelbiame atidarytą mūsų „Sekmadienio mokyklą“, kurioje dalinsimės tuo, ko išmokome keliaudami.

Sakoma, kad Ekvadoro miestas Cuenca yra gražiausias šalyje. Na, mums jis nepasirodė gražesnis už sostinės Quito senamiestį, tačiau vis tiek tapo pusantros savaitės stotele. Laukėme miesto šventės, o sulaukėme bent kelių netikėtumų tiek iš miestelėnų, tiek iš mūsų pačių.

Regis, ant pusiaujo įsikūrusi valstybė turėtų kiaurus metus džiuginti puikiu giedru oru ir pasakiškais Andų vaizdais. Deja, Ekvadoras irgi turi sezonus, o metų pabaigoje užklumpantis laikas nėra pats geriausias norintiems pamatyti šalies pasididžiavimą – ugnikalnius. Jėzau, kiek mes turėjome dėl jų vargo...

Iki šiol daug transportavomės autobusais, sunkvežimiais ir kitokiomis transporto priemonėmis. Atvykus į indėnų kaimelį Chugchilaną nusprendėme pramankštinti kojas ir iki gretimo Isinlivy kaimelio nueiti pėsčiomis. Vieno dalyko neapskaičiavom – kas bus, jeigu eidami pasiklysim?

Antrasis mūsų „užbėgimas“ į Ekvadorą prasidėjo nuo Otavalo miestelio, anksčiau jau aplankytos vietovės. Pasaulyje miestelis garsus dėl spalvingo indėniškų dirbinių turgaus, turistai mielai traukia čia kiekvieną šeštadienį apsipirkti ir paspoksoti į spalvingus Ekvadoro indėnus. Mes žinome dar vieną vietą, dėl kurios čia verta atvykti: „Skol“ karaokė barą.

Paskutiniai mūsų kilometrai Kolumbijoje vingiavo per nesibaigiančias lygumas ir kalnus nuo Kartachenos iki Medellino, o vėliau – iki kavos regiono. Juk ne tik kvaišalų gamyba ši šalis garsi, čia dar gimsta ir viena gardžiausių kavų pasaulyje.