dienoraštis

Jau gal pusmetį gyvenome indėniškose valstybėse – Ekvadore, Peru, Bolivijoje. Tik mažas įsukimas į Čilę buvo priminęs, kad dar yra pasaulis su prekybos centrais, laiku išvažiuojančiais autobusais ir padavėjais, žinančiais, su kokiu įdaru yra jų siūlomi ravioli. Nesakom, kad labai pasiilgom tokio gyvenimo, bet atvykus į Argentiną buvo malonu pajusti mums kiek labiau įprastą tvarką ir taisykles.

Dažnai mūsų klausiat: na ir kaip po metų kelionės? Ar neatsibodo? Ar vis dar yra stebinančių dalykų? Nuoširdžiai kalbant, įspūdžio kartelės pakilo ir jeigu anksčiau užtekdavo bet kokio ugnikalnio ar ežero kalnuose, dabar norisi vaizdingesnio, taisyklingesnio, aukštesnio... Tačiau pamatę Boliviją supratome, kad dar yra pasaulyje vietų, kurios priverčia kiekviename žingsnyje sakyti „Vau!“

Su vėjeliu praskridę paskutinį Peru miestelį Tacną, pasibeldėme į Čilės vartus ir jie buvo atidaryti. Tiesa, prieš tai patikrinus, ar neturime į kuprinę įsimetę kokio sūriuko ar obuoliuko. Vaisius ar gyvulinės kilmės produktus įvežti į Čilę draudžiama, tai žinojome jau iš anksto. Žymos pasuose ir dar viena šalis prieš akis. Jau dešimtoji šios kelionės metu. Jubiliejinė.

Kalėdas sutikome Cusco, Naujus metus atšventėme Arequipoje, o tarpušvenčiu pakilome keturis kilometrus virš jūros lygio, norėdami apžiūrėti legendinį ežerą Titikaką. Visą laiką mus lydėjo Peru indėnai: spalvingi, kramtantys koką, pardavinėjantys visiems velniams skirtas žoleles ir gyvenantys savo sunkų, tačiau mums labai įdomų gyvenimą.

Sunkus iššūkis – rašyti apie Machu Picchu, turizmo rinkos Maiklą Džeksoną. Visi žino, visi buvę, arba nori nuvykti, todėl viena vertus – turime nepagailėti epitetų, kita vertus – nesukelti nereikalingų lūkesčių. Pabandysime, tačiau pradėsime nuo kitos įspūdingos vietos. Tai buvusi inkų sostinė Cusco.

Limą pravažiavome, taip jos dorai ir nepamatę. Labiausiai dėl to, kad nė iš vieno keliautojo apie Peru sostinę nesame girdėję nieko gero, todėl nusprendėme susikoncentruoti ties „dvasine sostine“ Cusco, o Limą palikti likimo valiai – iš jos būna pigių skrydžių į Europą, taigi mums dar gali tekti čia grįžti pačioje kelionės pabaigoje. Dabar nusitaikėme ten, kur įdomu ir šilta – į pietinę pakrantę.

Smagu žiūrėti į vandeniu skriejančius banglentininkus. Regis, viskas taip paprasta: sulauki savo gyvenimo bangos, šoki ant putotos keteros ir skrieji pavėjui, raitydamas įvairiausias figūras. Deja, gyvenime viskas kitaip – norint tapti banglentininku reikia mokytis. Tai mes ir pamėginome padaryti Peru pakrantės mieste Huanchaco.

Kai keliaujant ateina laikas pailsėti, gali traukti palapinę arba ieškoti kokio svetingumo klubo narių, kurie galėtų tave priimti nakvynei. Tačiau galėdamas šiek tiek investuoti į savo miegą, Pietų Amerikoje nesunkiai susirasi kokį pigų viešbutuką. Daug sunkiau bus nepaklysti tarp įvairiausių nakvynės vietų pavadinimų. Čia – trumpas gidas iš mūsų patirties.

Valdas į Peru šiaurėje esantį Piuros miestą atsibeldė diena vėliau už Žydrę, labai nelaimingas dėl prarastų 50 litų. Maždaug tiek nuostolių teko patirti pasienyje keičiant JAV dolerius į soles, kai apsukraus keitėjo kalkuliatorius parodė neteisingą sumą.

Gal kam nors Naujųjų metų sutikimas išugdė nepakantumą alkoholiniams gėrimams. Gal šie piliečiai pasižadėjo šiais metais „daugiau niekada niekada“... Kitiems siūlome pasigaminti populiarų peruietišką kokteilį „Pisco Sour“. Jei buvote Peru, tikriausiai jūsų kelionė neapsiėjo be šio gaivaus, bet kartu ir “pritrenkiančio” gėrimo.