dienoraštis

Kaip jau praėjusią savaitę išsiaiškinome, mes esame „flashpackeriai“, todėl mūsų kuprinėse buvo ne tik svarbiausių rūbelių ir atsarginės avalynės, bet ir įvairių technologinių dalykėlių. Abu mėgstame fotografuoti, todėl turėjome skirtingus fotoaparatus, be to, Valdas dar tampėsi ir Žydrės nešiojamąjį kompiuterį bei kelis papildomus niekučius. Šiandien apie juos.

Vienas iš keliavimo būdų – savanorystė. Iš esmės kiekvienas keliautojas gali tapti savanoriu, t.y. keliaujant kuriam laikui sustoti vienoje vietoje ir padėti įgyvendinti kokį vietinei bendruomenei svarbų projektą. Tai ne tik geras būdas praplėsti akiratį, tačiau ir galimybė kažkam padaryti gerą darbą. Tik va, bėda, kad tas “kažkas” kartais naudojasi keliautojų gerumu ir juos paprasčiausiai išnaudoja.

Tadas mus surado internete (nenuostabu - daugiau nei pusę crossroad.lt lankytojų srauto atveda google) ir kreipėsi dėl kelių klausimų. Pirmiausiai į juos bandėme atsakyti susitikę, o kas liko, surašėme el. paštu. Dabar norime paviešinti, nes jau esame pajutę, kad panašių klausimų kyla daugeliui.

Dar prieš iškeliaudami, buvome pamėgę linksmą dainelę apie lamas beprasmišku tekstu „Ar kada nors matei lamą? Bučiavai lamą ant lamos? Lama, lama, lamos skonis. Lama, lama, antis“ (ang. „Did you ever sea a lama, kiss a lama on the lama. Lama, lama, taste of lama. Lama, lama, duck“). Keliaudami po Pietų Ameriką lamų prisižiūrėjome į valias ir netgi sužinojome apie gausų jų pusseserių būrį bei kaip galima vieną nuo kitos atskirti.

Ar pirkdami organizuotą kelionę visada gauname tai, ką užsisakome? Reikia pripažinti, kad būna įvairiai. Galbūt dėl to interneto kloniuose galima rasti tokių turizmo agentūrų aprašymų gidų, kurie leidžia geriau iššifruoti reklaminius kelionių pasiūlymus.

Lietuvė Ugnė su draugu iš Ispanijos Martinu keliavo po Pietų Ameriką mums dar prieš išvykstant, jos smagius straipsnius galėjote (ir vis dar galite) skaityti delfi.lt kelionių rubrikoje. Vakar gavome iš savo kolegų džiugią žinutę - Ispanijoje jiems ką tik nuskambėjo vestuvių salsa!

Gaila, kad lietuviai dar nesugalvojo atitikmens tarptautiniam klajoklio apibūdinimui “backpacker” (angl. “backpack” – kuprinė). Mes vadiname šiuos žmones kuprinukais – tai keliautojai, turizmo agentūrų paslaugas iškeitę į kelionės knygą ar tiesiog nuojautą. Jų turtas telpa į keliasdešimties litrų kuprinę ant nugaros, jie keliauja lėtai, taupiai ir įdomiai. Tačiau ir kuprinukų įpročiai keičiasi, sukurdami naujus terminus. Vienas iš jų – flashpackeris.

Keturios daiktų prikimštos kuprinės, kurias tampėme ant pečių per visą kelionę. Vienus iš tų daiktų ir vėl imtume, jei keliautume Pietų Amerikon, o štai kitus tikrai paliktume namie. Per kelis įrašus pabandysim apžvelgti savo kuprinių turinį iš perspektyvos ir padėti kitiems, dar tik planuojantiems krautis daiktus prieš ilgą kelionę.

Pasklaidome kartais kelionių agentūrų puslapius internete ir ypač krinta į akis pasiūlymai nuvykti į tokias Pietų Amerikos šalis, kaip Peru. Tai, kad mėnesio kelionę yra bandoma suspausti į dvi savaites, dar nieko baisaus, ne visi gi turi daugiau laiko. Bet kai pamatai kainų eilutes… Ne, geriau nematyti.

Galvojat, kad mes grįžę tik sėdim, pilvukus vartom ir kitiems keliautojams nepadedam? Anaiptol, jau keliems kolegoms, išsiruošusiems į Pietų Ameriką ir turėjusiems klausimų, bandėme padėti. Kol kas niekas nesiskundė. Klausimai kartais yra linkę kartotis, todėl nusprendėme juos paviešinti. Galbūt bus naudinga ir tiems, kuriems mintys apie kelionę Pietų Amerikon seniai kirbėjo, tik paklaust neprisiruošėt.