dienoraštis

Devynias dienas keliavome keturiese, o paskui įsigijome dar daugiau draugų, tad šį kartą kiek plačiau papasakosime apie savo kompaniją. Visų pirma, tai jau minėtieji Džimis ir Sara, ekstravagantiška belgų porelė, su kuria mūsų keliai susijungė Santa Fe miestelyje.

Pirmieji žingsniai link Trinidado muitinės jau signalizuoja, kad atvykome į tikrą Karibų jūros valstybę. Iš esmės čia niekas niekur neskuba. Keleiviai iš kelto išlaipinami ramiai, kuprinės iš bagažo skyriaus atiduodamos dar ramiau, o muitininkai jas tikrina taip nuoširdžiai, kad galima užmigti.

Vėjuotą ir lietingą trečiadienį jungtinis lietuvių, belgų, vokiečių ir kitų šalių atstovų desantas nedideliame laivelyje mojavo tolstantiems Venesuelos krantams. Kelionė nebuvo lengva – vos susidūrus su atvira jūra ne vieną keliautoją pakirto klastinga jūros liga.

Guirijos miestelyje, iš kurio keliama į Trinidadą ir Tobagą, turėjome puikią progą pamatyti nacionalines krepšinio varžybas. Tiesa, per televizorių, bet emocijų buvo pakankamai – jau trečio kėlinio pradžioje skrandį sutraukė isteriškas juokas.

Tą naktį, kai Lietuvoje laikas buvo pasuktas valandą į priekį, nemiegojau nė truputėlio. Šiek tiek žiūrėjau televizorių (rodė „Draugų“ pirmojo sezono paskutines serijas), po to daug rašiau, nes už lango nenutylanti muzika ir apgirtusių miestiečių sapaliojimai neleido atsipalaiduoti ir užmigti. Tačiau bėda ne čia.

Giliausias urvas Venesueloje turi kuo nustebinti jautrią turisto sielą. Pasitelkęs varvančius stalaktitus, naftos paukščių „guačarų“ klyksmą ir pelių šmirinėjimą aplink kojas, urvas meta iššūkį net visko mačiusiems keliautojams.

Fiksuojame tai, kas per pirmąsias savaites viešint Venesueloje strigo atmintin. Pastebėjimai vis dar paviršutiniški, tačiau kai kurias išvadas daryti jau galime. Taigi – šis pasakojimas apie venesuelietiško gyvenimo būdo ypatumus.

Kad neatrodytų, jog mūsų gyvenimas cukrumi barstytas ir sūriu jūros vandeniu nulaistytas, pateikiame ir daugelio iki šiol nutikusių blogybių santrauką. Kaip sakoma, padės pilną paveiksliuką susidėlioti.

Pirmiausiai susipažinome su Marko – belgu, išmaišiusiu jau nemažą Pietų Amerikos žemyno gabalą. Po to atvyko jo sesuo Karoline, kartu su savo drauge Sara, o vėliau prie jų prisijungė ir belgas Jimmy su dar viena drauge Sara. Liko tik įkurti jungtinę belgų – lietuvių koloniją Venesueloje ir paskelbti nepriklausomybę.

Nuo kranto atsiplėšiame dešimtą ryto, vos sulaukę kiek vėluojančios belgų porelės. Gera komanda valtyje – penki belgai, du venesueliečiai ir mes, pora lietuvių. Daug iš šios pusdienio išvykos laiveliu nesitikime. Jei pavyks, pamatysime kokio delfino nugarą ir po to nuobodžiai kaitinsimės paplūdimyje. Pavyko ir daug geriau, nei tikėjomės.